1 nuotr.Pradžioj buvo pirmuonys, ir jie buvo iš nieko ir buvo niekas. Bet buvo pirmais visada ir todėl tapo viskuo. Pirmieji gavo triratuką, pirmi klasėje paragavo moters ar kitokios lyties kūno, pirmieji įstojo senovėj į komjaunimą, dabar - į homjaunimą, pirmi turėjo pirmuosius plytos dydžio debiliuosius ir blizgias, ilgas mašinas iš visokių užsienių.
Dabar jau yra ir invazinių rūšių, kurios asimiliuoja senbuves. Pirmuonys pirmi kur tik įmanoma, kalba, tuštinasi ir kopuliuojasi kaip nurodyta, pirmieji prie ėdesio ir galvoja kaip reikia. Gyvena uždaromis kolonijomis, kilusiomis iš vieno protėvio, kuris dar gyvas, nors nebesidaugina. Agresyviai dvasingi ir trykšta entuziazmais, visada priešakinėse linijose ir pirmieji pabėgs.
Visai kitas reikalas - duobagyviai, kurie mitybos grandinėje žemiau ir yra maistas. Kūnas vamzdelio tipo, viename gale burna, kitam - šikna, viduje - virškinamoji ertmė, galvos ir užpakalio neturi. Nemėgsta nieko, net savęs, tik savo nieko nemėgimą ir į niekur nestoja.
Visaėdžiai ir visažiniai, dauginasi pumpuravimo būdu. Aktyvūs kasdien iki 20.00, sekmadieniais iki 15.00. Nekanda, prisitaiko prie bet ko ir gali ištverti kurį laiką be maisto, todėl jų niekas nebijo. Turi susikūrę saugias vietas, kur prisisiurbę prie kieto pagrindo visko bijo ir susilieja su aplinka, todėl nacionaliniam saugumui nepavojingi. Visada paskutiniai ir niekur nebėgs.
Arba štai kirmėlės. Būna gražios, blakstienuotosios, mažiau patrauklios - siurbikės ir, aišku, dar tie niekšai kaspinuočiai su kairiosiomis spalinukėmis. Visos irgi turi priekyje - maitinimosi, gale - šalinimo angas, kurios visos tinkamos dauginimuisi. Nors kartais pasitaiko atvirkščiai ir visaip, tačiau gyvenimo kokybei tas nekenkia, nes be mitybos ir poravimosi kitų poreikių neturi.
Akių, smegenų ir pažiūrų taip pat neturi, kraujo irgi nėra, todėl širdis nereikalinga. Iš principo tai gyvoji žarna. Geriausiai jaučiasi, kai įsitaiso kito organizmo viduje, nes tada gali siurbti suvirškintą maistą visu savo paviršiumi. Turi itin išvystytą savisaugos instinktą ir sporinės būsenos išlieka net virinant 20 minučių, per karus, marus ir gaisrus.
Šiaip duobėse vyrauja moliuskai, kurie pastovios formos neturi. Moliuskams patinka, kai juos ryja gyvus, nekramtant su baltuoju vynu - skonis švelnus ir primena visokius organizmo skysčius. Slepiasi geldelėse, arba, jeigu pavyksta užaugti dideliems - puola ir praryja kitus moliuskus. Ir jau turi pailgąsias smegenis, todėl turi ir pažiūras: kaip geriau slėptis arba kitus ėsti, kaip įvairiau poruotis ir kurti performansus.
Visos duobagyvių padermės labai įvairios, esti net dvilyčių individų, kurių atskiros dalys tarpusavyje nuožmiai santykiauja. Štai, pasiguglinkit, jei netikit - jūrų šliužai po kiekvieno karto net numeta penį ir užsiaugina kitai dienai naują, kad vėl galėtų. Egzistuoja tam, kad daugintusi, nes kitų instinktų neturi. Todėl jų vis daugėja ir kasmet atsiranda naujos rūšys.
