1 nuotr.Nežinau kodėl. Vis prisimenu tą vakarą gal prieš dešimtį metų. Štai ji sėdi ant gelsvos medienos drožlių plokštės suoliuko, maskatuodama laisva koja. Jai gal penkeri, parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų.
Megzta, baltai-mėlynai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukeliai pluoštais išsipešę iš kasyčių. Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką. Tokį mėlyną, su baltu kailiniu apvadėliu, minkštą, zomšinį.
Žieminį, aišku. Vargsta su užtrauktuku, ploni, netankūs, neaiškios spalvos plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkšvas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų ar kinietiškas.
Palauk, aš tuoj, baik duotis! - sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais, kurių nagai nedažyti ir vienas aiškiai nukramtytas, išlygina kojinytę, apauna antrą. Tada sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja, dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos.
Pavaikščiok, ar nespaudžia?... Nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia: mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar Senelis po eglute dar ką nors padės? O gal daržely?
Ar Senelis skaitė mano laišką, kur parašėm? Ar neužmiršai į pašto dėžutę įmesti? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsim, kai grįšim, pažiūrėti filmukų ir dvi pasekti pasakas? Ar galėsiu ryt Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?
Po to buvo "Pegaso" knygynas su krūvomis nupigintų knygų, banaliais žinomybių kliedesiais ir sveikų, egzotiškų patiekaliukų receptais ant kreidinio blizgaus. Ir piramidė iš dešimtuko perkamiausio niekalo plytų ant storo ir labai balto.
Varčiau, skaitinėjau pretendentų į rašytojus baisiai gražias knygas. Išleistas už savo varganus, mačiau jų viltį ir naktis prie kompo. Po to buvo kava iš popierinio puoduko ir naujienų ekranėlis, už stiklo lėtai slenkant miniai.
Sutikom jas eidami prie mašinos - nieko daugiau ir nenusipirko. Ji nešėsi batų parduotuvės plastikinį maišą, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Mama laikė už rankos ir žvelgė kažkur tolį.
Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet akys švietė. Kai tuštėjančiame prekybcentryje išjungė muzikėlę - prisiminiau savo pirmus, pilkus su užtrauktukais, tikros odos žieminius. Nešiojau iki pirmo kurso.
Tą vakarą pamačiau jų stalą su didele balta žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis. O užvakar vėl buvo mano miestas, žmonės ir dulkiantis gruodžio lietus. Ir vėl buvau tam prekybcentry ir prisimiau tą mergaitę su mama. Ir pamačiau jus ir savo šalį.
Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis. Ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia! Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Vien mūsų buvimas tyloj.
Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir praeis šitie debesys. Bet mes niekada nepraeisim. Palaiminti būsim tą vakarą, kurie susikabina už rankų ir žiūri į akis. Turime vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim. Ir nieko daugiau mums nereikia.
Mūsų nereikia laiminti - mes patys galim Tave palaiminti. Jau greit susirinksim prie Dievo stalo, net jei esame visiškai vieni. Ir kiekvienas pajusim šviesą, kuri gimsta dabar ir gyvena tarp mūsų.
Mes amžini - tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.
