2 nuotr.Papietavau, prisikliukinau alaus ir pagalvojau: kas būtų, jei parašyčiau čia rytdienos orų prognozę, įdėčiau daugybos ar Mendelejevo lentelę, panaudotos kramtuškės foto arba tiesiog daugtaškį?
Net neabejoju, maždaug po 5 minučių atsirastų keli neabejingi žmonės, kurie tame įžvelgtų politiką, pandemiją, žydus, putinus, kaščiūnus ir kitas pragaro nuosėdas. Ir pultų kautis su landsbergiais, Sorošu, jankiais ir ruzzaiss už vargšę Lietuvą. Ir, aišku, už Ukrainą.
Kaip mano vaikystės amerikiečių komedijose būtinai būdavo mūšis tortais, taip ir čia dar po 5 minučių įsipliekstų įnirtingos pliektynės ekskrementų gniūžtėmis. Kur kliūtų ir redakcijai, ir autoriui, ir kiekvienam iš gerbiamų diskutantų.
Jie jau seniai vienas kitą asmeniškai pažįsta ir vienas be kito negali, kaip konservai su žemaitaičiais. Daugumą komentarų jau mokame mintinai, jie plinta copy paste būdu. Kada nors bus galima išleisti atskira knyga kaip tautosakos rinkinį.
O dar kai kurie prorusiški asmenys išdrįsta lementi, kad esam nepozityvūs, pasyvūs ir pražuvę! Štai, kokie esam pilietiški! Visur gerai, kur mūsų nėra! Ir visur blogai, kur mūsų nėra! Čia visi save surasim, save parodysim ir į kitus pažiūrėsim! Taip gyventi verta!
Na, bet iš kitos pusės - ne, taip tik armėnai sako, lietuviškai reikia sakyti kitą vertus... Taigi, kitą užvertus - ką tiems autoriams ir redakcijoms daryti? Ir į pasaulines, ir į kalabybiškių tuštybių muges juk nevaikščiosi.
Palikime tą delfiams šmelfiams ir kitiems zoologijos sodo gyventojams. Ten ne mūsų vieta ir niekas mūsų ten nelaukia, nors daugelis ten eina ir apsigyvena iki savo laiko pabaigos. Nors man iki šiol neaišku, ar tokie zoologijos sodai sugalvoti žmonėms į žvėris pažiūrėti, ar žvėrims į žmones.
Taip jau yra, vienos problemos su tais populiarumais. Štai, pamėginkit nufotografuot savo nuoga užpakalį iš labai arti - prižadu per pusvalandį dešimt tūkstančių laikų - tfū, vėl anglicizmas - patiktukų! O kokias protingas įžvalgas parašysi, vargsi per naktis, faktus tikrinsi ir ką? Taigi...
Na, prie ruzzo tai buvau didelis, iki šiol nežinomas tautai disidentas ir neskaitydavau paklodžių apie komunistų susirinkimus. Ir niekas neskaitydavo. Net tie, kurie jas parašė, bet tai būtinai buvo, kaip kryžius bažnyčioje. Dabar kitoks kryžius - apie garsenybių papus ir barakudų nuotykius.
Kaip kokia įžymi tuštutė spuogus ant subinės išsigydė ar kokia nors iš nesuskaičiuojamų rūtelių ką nors išsiskuto ar skaniai, veganiškai ištroškino. Arba kaip bus paneigtas mitas apie druskos žalą, kuri kitą dieną ten pat bus nepaneigiamai įrodyta.
Bet va, užsuku į Respubliką, kur to kramtalo nėra - ir kažko trūksta! Tuščia, nejauku palieka, kaip policijos nuovadoj antradieniais. Beje, iš kalbos išėjo - kodėl viso pasaulio policijos koridoriuose antradieniais visada dvelkia silpnas myžalų kvapas? Niekas nežino - na, bet tai nesvarbu.
Mes čia juk apie subines - taigi be subinių ir barakudų pasijuntu neprotingas ir vienišas. Štai, ką jie su manimi padarė! Matyt, kažkur mano genuose šuva pakastas. Gal praeitame gyvenime buvau barakuda? Ar ruzzass? Gal garsenybė? Pagalvoju - ir kažkaip gera palieka.
