Aleksandras NEMUNAITIS: Rizikuoju būti išvadintas vatniku

Nuo Naujųjų metų kurjeriai, pavėžėjai ir kiti paslaugų teikėjai Lietuvoje privalės klientus aptarnauti lietuviškai. Pagaliau! Mano akimis, tai yra sveikintinas ir logiškas sprendimas. Valstybinė kalba nėra formalumas - tai bendro gyvenimo, pasitikėjimo ir pagarbos pagrindas.

Tačiau man kliūna viena detalė: iš šio reikalavimo išskiriami ukrainiečiai, nors dalis jų Lietuvoje gyvena jau trečius ar net ketvirtus metus.

Pastaruoju metu vis daugiau Europos šalių susiduria su tuo pačiu reiškiniu: visuomenės nuovargiu ir augančia įtampa pabėgėlių iš Ukrainos atžvilgiu. Apie tai kalbėti nėra politiškai patogu (ir dabar rizikuoju būti išvadintas vatniku), bet nutylėjimas problemų neišsprendžia. Priešingai - dažnai jas tik pagilina.

Labai svarbu pasakyti aiškiai: palaikau Ukrainą kare prieš Rusiją besąlygiškai. Ukrainiečiai kovoja ir už mūsų saugumą. Tačiau parama Ukrainai nereiškia, kad bet kokie sprendimai vidaus politikoje turi būti nekvestionuojami.

Būtent todėl šiandien svarbu mokytis iš kitų šalių patirties ir neleisti susiformuoti situacijai, kurioje Lietuvos piliečiai pradeda jaustis antrarūšiais savo valstybėje.

Lenkijos pavyzdys čia labai iškalbingas. 2022-2023 metais lenkai atvėrė duris bėgantiems nuo karo Ukrainoje plačiai: minimali biurokratija, didelė socialinė parama, jokių kalbos reikalavimų.

Tačiau svarbiausia - tai buvo suvokiama kaip laikina, krizinė pagalba. Kai tapo aišku, kad didelė dalis ukrainiečių lieka ilgam, Lenkija sąmoningai pakeitė kursą. Ne todėl, kad „nebemyli" ukrainiečių, o todėl, kad norėjo išvengti socialinės priešpriešos.

Šiandien Lenkijoje labai aiški žinutė: pagalba tęsiama, bet integracija yra būtina. Valstybinė kalba - ne diskriminacija, o bendros erdvės pagrindas. Socialinės išmokos siejamos su darbu, vaikų mokymusi, dalyvavimu visuomenėje.

Tai nėra baudimas - tai bandymas užtikrinti, kad vietiniai gyventojai nesijaustų, jog jų pačių valstybė su jais elgiasi prasčiau nei su atvykusiais.

OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) tyrimai rodo, kad apie 30-40 proc. karo pabėgėlių iš Ukrainos gali likti ilgalaikėje emigracijoje, tad integracijos problemą vis tiek reikės spręsti.

Socialinė įtampa Europoje kilo ne todėl, kad žmonės „tapo blogi" ar „netolerantiški". Ji kilo tada, kai daliai visuomenės pradėjo atrodyti, jog:

- jų pareigos lieka,

- kitų pareigos atidedamos neribotam laikui;

- jų problemos laikomos „antraeilėmis".

Jei šito nepastebime laiku, atsiras susipriešinimas. Gal net tuo pasinaudos priešiškos mums valstybės. Mums to nereikia. Todėl sprendimai, kaip aptarnauti klientus valstybine kalba ar kaip taikyti integracijos taisykles, turi galioti visiems.

Mokykimės iš kitų klaidų. Padėkime, bet kartu aiškiai pasakykime: Lietuva yra mūsų (Lietuvos piliečių) namai, su aiškiomis taisyklėmis, bendra kalba ir pagarba vieni kitiems. Tik taip galime išvengti to, kas šiandien jau vyksta kai kuriose Europos valstybėse.

P.S. Jei kažkam visgi kyla abejonių dėl mano pozicijos Ukrainos atžvilgiu, parašysiu aiškiau: Paramą Ukrainai reikia didinti! Šiame įraše aptariamas klausimas nesusijęs su parama Ukrainai.