Zigmas VAIŠVILA: Kada pagaliau atsisakysime Istorijos perrašinėjimo?

Pasielgiau taip suvokdamas, kad po vieną mus greitai visus užtildys. Pasiūliau pasivadinti „sąjūdžiu", jei bijom žodžio „frontas", ir į Iniciatyvinę grupę pakviečiau Justiną Marcinkevičių, kurio iki tol asmeniškai nepažinojau. Poetas atsistojo ir ramiai ištarė: „Nežinau. Na, bet jei siūloma, tai, matyt, reikia sutikti." Ir susirinkusieji pritarė. Lūžis įvyko. Ne tik dėl troškusių laisvės Lietuvai, bet ir dėl J. Marcinkevičiaus apsisprendimo. Nes tai buvo Žmogus, kurį Lietuvos žmonės turėjo širdyse, verkė „Mindaugo", „Katedros", „Mažvydo" spektakliuose, kur buvo skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės suvienijimas, tautos gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybė.

Taip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), per šį Lietuvos Atgimimo laikotarpį sutelkęs Tautą apsisprendimui atkurti nepriklausomą valstybę. Anot Marijos Gimbutienės: „Atgimimas - tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti."

Tauta su Sąjūdžiu tai įgyvendino ir laisvę iškovojo taikiu būdu. Sąjūdžio gimimas, Tautos pakilimas ir susitelkimo išraiškos viršūnė - nepakartojamas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias - atvedė mus į istorinius Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990 m. vasario 24 d. Šis taikus kelias grįstas skaudžių ginkluotos kovos patirčių ir tuometinės tikrovės suvokimu. Mes elgėmės taip, kaip mums tuomet atrodė būtina, suprantama ir atsakinga. Tauta mumis patikėjo ir suteikė mums mandatą atkurti valstybės nepriklausomybę, pakloti naujus jos pamatus. Esame atsakingi už tai, ką ir kaip padarėme. Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos valstybė susidūrė su kitais išbandymais ir patirtimis, už kuriuos atsakingi jau kiti išrinkti Tautos atstovai.

Antrajam po 388 metų (1988 m. gegužės mėn.) paskirtam Romos katalikų bažnyčios kardinolui Lietuvoje Vincentui Sladkevičiui po 1991 m. sausio 13 d. buvo patikėtas saugoti 1990 m. kovo 11 d. Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", tačiau Lietuvos valstybė sugebėjo jį apšmeižti bendradarbiavimu su KGB.

Nauja mūsų karta taip pat gilinasi į Atgimimo istoriją, ieško atsakymų į klausimus. 2020 m. Vilniaus universitete filologijos mokslų daktaro disertaciją „Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje" apgynusi Viktorija Jonkutė: „Atgimimo metu „grįžtamoji atmintis", „grįžtamieji ryšiai", savotiškas dabarties dialogas su praeitimi suteikė galią ar bent galimybę atsigręžti į praėjusį laiką - nutolusį, nebepasiekiamą, bet vis dėto turintį sąlytį su dabartimi, kuriantį erdvės ir laiko jungtis bei pasikartojimus." Ji rėmėsi ir mūsų kartos filosofu, Atgimimo dalyviu Arvydu Šliogeriu, kuris 1990 metais sugrįžimo tendenciją įvardijo kaip skiriamąjį XX a. pabaigos Atgimimo bruožą: „Pakartotinai atgimstanti tauta visų pirma atsigręžia į praeitį, nusisuka nuo dabarties ir tik akies krašteliu žvelgia į ateitį. <...> Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša nutrūkusią laikų grandinę ir atkuria vientisą istorinę savimonę."

1989 m. vasario 15 d. LPS Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo Deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie atstatyto Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas - laisva Lietuva. Mūsų likimas - Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės."

Kiek kartų mūsų nauji politikai išdavė šią Sąjūdžio priesaiką Lietuvai?

Primityvus ir tiesmukas netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, rodo naujos „integracijos" skubą. Abejojantieji ar mąstantieji gąsdinami terorizmu ir tais pačiais rusais, kurie mus drąsiai gynė ir 1990 m. kovą, ir 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Veidmainystė be ribų. LPS Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais", „parsidavėliais", kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo?

Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, kad komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apšmeižti ir „apkalbėti". Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais.

Panašiai darydavo sovietai - užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių amžiams nutildytus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?"

Ši pranašystė tampa šiurpia tikrove. Esminė taisyklė, renkantis praeities atskaitos taškus - Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai".

Profesorės iš Vokietijos Aleidos Asman (Aleida Assman) pastabos ir apie prisiminimus kaipo įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri - kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas - kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija."

Šiandien vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems, skelbiami „Kremliaus agentais" ir „Tautos priešais". Retas nori matyti istorinius įvykius platesniame kontekste ir visapusiškai. Mat aukos reikalauja bent simbolinio faktų pripažinimo ir materialinės kompensacijos. M. Martinaitis dar 1991 metais paminėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą ir „priešų" gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką... Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų" kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves" skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami" sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).<...> Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso." 1992 metais jis perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau - ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe."

1995 metų M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <...> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai", visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė", kol staiga iššoko kaip bezdalas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <...> Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę... Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai - tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?"

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atliktas Sąjūdžio atsiradimo tyrimas patvirtino, kad ištakų ir priežasčių reikia ieškoti gilinantis į lietuvių istorines tradicijas, miesto gyventojų identitetą ir iš to kilusių socialinių judėjimų tinklaveiką. Tyrimo metodai leido, pavyzdžiui, nustatyti 40-60 procentų tikslumu potencialius tuometinės opozicijos lyderius, visų pirma, LPS Iniciatyvinės grupės išrinkimo organizatorius (5 iš 8) ir pačios LPS Iniciatyvinės grupės narius (14 iš 36). Istoriniuose šaltiniuose minimas 35-kių LPS Iniciatyvinės grupės narių skaičius nėra tikslus. Buvo išrinkti 36 nariai, tačiau Meilės Lukšienės prašymu pirmajame LPS iniciatyvinės grupės posėdyje jos dukra Ingė Lukšaitė, kaip antras išrinktas jų šeimos narys, buvo atleista nuo šios veiklos. Tuo tarpu TSRS VSK (rus. KGB) atspėjo tik 4 LPS Iniciatyvinės grupės narius. Vilniaus universiteto tyrėjų nuomone, šis skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad VSK nepakankamai įvertino socialinius reiškinius. Sąjūdžio ir jo pirmeivio Lietuvos žaliųjų judėjimo - 1988 metais suteikusio Sąjūdžiui sparnus, kad išeitų iš mokslininkų ir filosofų diskusijų uždarose salėse (1987-1988 metais suaktyvėjo viešųjų diskusijų klubų, priklausiusių LKF ar „Žinijos" draugijai, pvz.: 1969 metais įsteigto Vytauto Kazlausko vadovaujamo diskusijų klubo „Gaublys", 1987-1988 metais veikusio filosofinių diskusijų klubo „Kultūra ir istorija" veikla6) į plačiąją visuomenę - spartus iškilimas negalėjo būti be priežasčių. Tuo labiau kad tai vyko totalitarinės priespaudos visuomenėje, nors ir laisvėjančioje, bet turinčioje karčios 50 metų gyvenimo nelaisvėje patirties.

Šio tyrimo iniciatorė Ainė Ramonaitė „stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje - jį subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų judėjimas". „Galima sakyti - revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų", - taip to meto revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis. Brandesnio amžiaus autoritetai daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25-33 metų jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas - žinojom, kad jie buvo svarbūs Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys", - tyrimo išvadas pateikia A. Ramonaitė.

LPS gimė 1988 m. birželio 3 d. renginyje, paskelbtame kaip Valstybinės komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms rengti veiklos gairių pristatymas.

Tokia buvo formali priežastis, kurią ekspromtu pasiūliau MA vyriausiajam moksliniam sekretoriui, akademikui Eduardui Vilkui (nepainiokime akademiko su Dalia Grybauskaite, kuri savo biografijoje melagingai savinasi šias a. a. Eduardo Vilko pareigas), kad gautų salę renginiui. Jo metu Estijos pavyzdžiu tikėtasi sutelkti įvairias aktyvias visuomenės jėgas. Komisijos nariai buvo E. Vilkas, MA narys korespondentas Juozas Bulavas, akademikas Antanas Buračas, Arvydas Juozaitis, Romas Pakalnis, Vitas Tomkus, akademikas Raimundas Leonas Rajeckas, kiti žinomi asmenys. Komisija rengė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, kad būtų atsiliepta į Perestroikos šūkius ir atitiktų jos dvasią. Esminis klausimas buvo, ar pats M. Gorbačiovas ir jo vadovaujama TSKP, aplinkybių priversti paskelbti pasauliui šį reiškinį, suprato, kas tai yra ir ką jie padarė tai paskelbdami? Demokratija ar nepriklausomybė negali būti vien tik skelbiamos! Valdžios apsisprendimas dėl Perestroikos šūkio nebuvo lengvas. Buvome liudininkai ir to, kad Vakarams labiau rūpėjo ne okupuotų Baltijos šalių išsivadavimas, bet didžioji geopolitika ir pragmatiški nusistovėję ekonominiai santykiai su TSRS.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukūrimą tiesiogiai paskatino 1988 m. balandžio 13 d. Tartu valstybinio universiteto ekonomistų dėl ekonominio Estijos TSR savarankiškumo idėjos sukurtas Estijos Liaudies Frontas. Estijoje tai įvyko Lietuvoje neįsivaizduojamu būdu - žinia apie Eestimaa Rahvarinne įsteigimą buvo paskelbta tiesioginiame eteryje.

1988 m. gegužės 27 d., penktadienį, Lietuvos Mokslų Akademijos institutuose pasklido žinia, kad MA Didžiojoje salėje „kažkas" vyks. Po darbo su bendradarbiais nuskubėjome ten. Renginiui pirmininkavo MA mokslinis sekretorius akademikas E. Vilkas. Renginyje dalyvavo ir tuo metu viešai jau žinoma profesorė Kazimiera Prunskienė. Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institute, kurio direktoriaus pavaduotoja ji dirbo, tuo metu vyko žemės ūkio ekonomikos mokslininkų renginys.

Profesorė pristatė svečią - vieną ELF steigėjų ekonomistą Ivarą Raigą (Ivar Raig), nors Vilniuje viešėjo ir renginyje turėjo dalyvauti ir kitas ELF iniciatorius - akademikas Michailas Bronšteinas (Michail Bronstein). I. Raigas papasakojo apie ELF įsteigimą, ragino susirinkusius tą patį daryti ir Lietuvoje. E. Vilkas susirinkusiųjų užsidegimą ir diskusijas stabdė. Po renginio salėje pasilikome apie 30 dalyvių ir tęsėme diskusijas. Nutarėme pabandyti tai padaryti.

Buvo išrinkti trys atstovai, kad jie susitartų su MA vadovybe dėl salės tokiam renginiui, - Jaunųjų ekonomistų klubo pirmininku prisistatęs Alvydas Medalinskas (vėliau sužinojome, kad jis buvo K. Prunskienės aspirantas), paminklosaugos klubo „Talka" pirmininkas Gintaras Songaila ir MA ekologijos klubo „Žemyna" pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila.

Pirmadienį mus tris pasikvietė MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus bendradarbis Saulius Lapienis ir palydėjo iki E. Vilko kabineto. E. Vilkas prieštaravo, iškvailino estus dėl jų iniciatyvos, nesileisdamas į kalbas dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Žinodamas, kas vyksta Mokslų akademijoje (buvau MA Fizikos instituto jaunųjų mokslininkų tarybos pirmininkas), E. Vilkui savotiškai paantrinau: „Teisingai, kvailiai tie estai. Pabandykime padaryti lietuviškai."

Ir pasiūliau: „Jūs esate valdžios su MA sudarytos komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms ruošti narys. Surenkite šios komisijos susitikimą su visuomene - po 10 minučių idėjų pristatymui ekonomikos, teisės, ekologijos ir kt. temomis. Bus susirinkusiųjų klausimai, komisijos narių atsakymai - ir diskusijoje rasime lietuvišką kelią." Netikėtai E. Vilkas sutiko. Sutarėme, kad renginys vyks 1988 m. birželio 3 d., penktadienį, 17 valandą, ir išskubėjome į S. Lapienio kabinetą. Jis atspausdino renginio skelbimą, padaugino MA žibaliniu dauginimo aparatu „Era". Išsidalijome ir iškabinome jį visur, kur tik spėjome - mokslo institutuose, kūrybinėse organizacijose, aukštosiose mokyklose ir kt. Kito būdo pranešti apie renginį nebuvo. Be abejo, kvietėme ir žodžiu.

Po kelių dienų man skambina S. Lapienis: „Zigmai, skubiai pas Vilką!" Į MA atskubėjęs koridoriuje sutikau E. Vilką. Šis pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Paklausiau: „Kodėl?" E. Vilkas tylomis ranka parodė ta kryptimi, kur tuometiniame Lenino (dabar - Gedimino) prospekte buvo Lietuvos TSR VSK (KGB) rūmai. Bandžiau aiškinti, kad prastai atrodys Mokslų akademija. Neįtikinau.

Tuomet E. Vilko paklausiau: „O kaip ir kokiu būdu paskelbti atšaukimą?" E. Vilkas pažiūrėjo į mane tyliu žvilgsniu ir nuėjo į savo kabinetą. Taip paaiškėjo, kad renginys įvyks. Istorinis ačiū šiam Žmogui. 2008 metais, rengiantis LPS 20-mečio minėjimui, akademikas E. Vilkas man patikslino ankstesnį jo paaiškinimą - nurodymą atšaukti renginį jis buvo gavęs iš LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio.

1988 m. gegužės 31 d., „Žemynos" ekologijos klubui svarstant Vilniaus miesto generalinį planą, MA jaunimas spaudėme į renginį atėjusį R. Ozolą apsispręsti dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Tačiau R. Ozolas dar dvejojo, manė, kad reikia palaukti rudens.

1988 m. birželio 2 d., ketvirtadienį, MA Mokslininkų rūmuose Verkiuose, įvyko šio MA padalinio planinis renginys-diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?". Susirinko apie 200 aktyvių žmonių. K. Prunskienė, R. Ozolas, J. Minkevičius, R. Pakalnis, jaunimas... Diskusija sausakimšoje salėje artėjo prie atomazgos. Įsiterpiau ir aš, pasiūlęs tai daryti kitą dieną MA Didžiojoje salėje jau sušauktame renginyje, nes ten, tikėtina, susirinks dar daugiau žmonių. Susirinkusieji sutiko.

1988 m. birželio 3 d. ryte man į darbą netikėtai (Ir esu tikras - neatsitiktinai!) paskambino iš „Komjaunimo tiesos" redakcijos. Pasakė, kad vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas apsisprendė dėl ilgai vilkinto mano straipsnio spausdinimo ir pakvietė po pietų atvykti pokalbiui į Spaudos rūmus. Straipsnį redaguojant, negailestingai bėgo laikas, tad akivaizdžiai matėsi, kad šitokiu būdu yra „tempiamas laikas"... Galų gale ištrūkęs ir valandą pavėlavęs - apie 18 valandą - atskubėjau į sausakimšą MA Didžiąją salę, kurioje buvo per 500 žmonių. Atmosfera buvo labai įkaitusi. Emocingai pakalbėjo Auksė Aukštikalnienė - salė suūžė. Tarė žodį kitas kalbėtojas - vėl tas pats. Renginiui vadovavęs E. Vilkas vis ragino skirstytis. Susirinkusieji jo neklausė.

Broviausi iki scenos. Pro kairiąją salės pusę nepavyko. Galop prasiveržiau salės viduriu iki scenoje buvusios tribūnos ir ten stovėjusių A. Medalinsko, architekto Artūro Skučo (Marcelijaus Martinaičio žento) ir paklausiau jų: „Kas čia vyksta?" Šie atsakė: „Pats matai." Paprašiau, kad leistų ir man pasisakyi. Netrukus į tribūną pakvietė mane. Jaudinausi. Atrodė, kad kalbėjau trumpai, tačiau po daugelio metų, perskaitęs šios kalbos stenogramą, supratau, kad ilgokai vinguriavau, kol ištariau maždaug taip: „Visi suprantame, ko susirinkome. Jei baugina liaudies fronto sąvoka, tai vadinkime lietuviškai - kokiu nors sąjūdžiu." Kaip pirmąjį Sąjūdžio kandidatą pasiūliau Justiną Marcinkevičių. Sutiko! Ir tuomet pratrūkta siūlyti kandidatus ir dėl jų balsuoti. A. Skučas popieriaus lape rašė išrinktųjų vardus ir pavardes. Dėl kiekvieno pasiūlyto buvo balsuojama. Dviejų balsavimu susirinkusieji neišrinko - Auksės Aukštikalnienės ir, nebeatsimenu kokios gamyklos darbininko, kuris, beje, pasiūlė mane į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę. Po to ką tik išrinktos LPS Iniciatyvinės grupės nariai, buvę salėje, susirinkome MA Mažojoje Prezidiumo salėje.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais buvo išrinkti: 1. Regimantas Adomaitis. 2. Vytautas Bubnys. 3. Juozas Bulavas. 4. Antanas Buračas. 5. Algimantas Čekuolis. 6.Virgilijus Juozas Čepaitis. 7. Vaclovas Daunoras. 8. Sigitas Geda. 9.Bronislovas Genzelis. 10. Arvydas Juozaitis. 11. Julius Juzeliūnas. 12. Algirdas Kaušpėdas. 13. Česlovas Kudaba. 14. Bronislovas Kuzmickas. 15. Vytautas Landsbergis. 16. Bronius Leonavičius. 17. Ingė Lukšaitė. 18. Meilė Lukšienė. 19. Alvydas Medalinskas. 20. Alfonsas Maldonis. 21. Justinas Marcinkevičius. 22. Jokūbas Minkevičius. 23. Algimantas Nasvytis. 24. Romualdas Ozolas. 25. Romas Pakalnis. 26. Saulius Pečiulis. 27. Vytautas Petkevičius. 28. Kazimiera Prunskienė. 29. Vytautas Radžvilas. 30. Raimundas Leonas Rajeckas. 31. Artūras Skučas. 32. Gintaras Songaila. 33. Arvydas Šaltenis. 34. Vitas Tomkus. 35. Zigmas Vaišvila. 36. Arūnas Žebriūnas. (Gyvų šiandien beliko... 14.)

P.S. Susirinkime gyvi likusieji š. m. birželio 3 dieną Gedimino pr. 1 Vilniuje, kad pamatytume - kokie tada buvome ir kokie dabar išlikome.