Šiame derybų - ne derybų dėl Ukrainos chaose jau sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Nėra pagrindo tikėti nė vieno veikėjo ar „žiniasklaidininko" propagandiniais apmokamais ar konjunktūriniais savanaudiškais paporinimais. Tikros derybos vyksta už uždarų durų, bet ne iš anksto skelbiant, kas ir dėl ko derėsis. Bet gal šiame išsigimusiame „informacijos" pasaulyje kitaip ir nebeįmanoma?
Juk reikia ne derėtis, bet išlikti valdančiuoju ar apmokamu tarnu. Tai tavo, o ne tavo valdomų žmonių interesas. Ir visi šie dvasios vargšai be nuolatinio kalbėjimo - nusikalbėjimo „žiniasklaidoje", apmokamoje USAID, o dabar jau nebeaišku kieno pinigais, kitaip gyventi ir nebemoka. O mes, „rinkėjai", kitaip nebemokame ar nebegalime išsirinkti mus valdančiųjų.
Taikos nori žmonės, o tie kiti nori valdžios ir „babkių". O karas - tam geriausia priemonė. Mokykloje mums reikėjo perskaityti Bertoldo Brechto „Motušę Kuraž" apie 30 metų karą. Koks bus Rusijos atsakas į vakar dienos Ukrainos smūgius į civilius tiltus, po jais pravažiuojant keleiviniams traukiniams, o tuo labiau į smūgius į Rusijos strateginę aviaciją, po ko, tikėtina pažeistas dar TSRS ir JAV strateginis susitarimas galimus branduolinio ginklo nešėjus - lėktuvus laikyti atvirose vietose? Kainą už tai sumokės įkaitai - Ukrainos ir Rusijos žmonės. O gal ir mes?
Ukrainos valdžia, jau senai „toleruojanti" jos kritikų žudymą, valdžioje išsilaiko tik jėga ir sveiku protu nesuvokiamu korupcijos mastu užpultoje šalyje! Tokia ir JAV valdžios nuomonė, kurios karinės paramos Ukrainai atsiųsti auditoriai žudomi Kijeve. Tačiau toks Vladimiras Zelenskis reikalingas ir JAV, ir Europos Sąjungos, ir... Lietuvos valdžioms. Ir... Rusijos valdžiai.
Ne tik dėl to, kad 2024 m. V. Zelenskis subūrė "aukšto rango" darbo grupę dėl šios šalies "saugumo" ir euroatlantinės "integracijos", kurioje yra ir Rusijos Federacijos valstybės paslaptis Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad "mes turime nugalėti priešą mūšio lauke."
Bet ir dėl to, kad 2022 m. liepos mėn. JAV Kongreso narė respublikonė iš Ukrainos kilusi Viktorija Spartz kreipėsi į JAV Prezidentą Džo Baideną, prašydama JAV Kongreso uždarame posėdyje pateikti duomenis apie Ukrainos Prezidento V. Zelenskio administracijos vadovo Andrejaus Jermako patikimumo dėl santykių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis patikrinimo (due diligence) rezultatus (www.youtube.com/watch?v=sw3VtUF7Z7U)? A. Jermakas prieš šį paskyrimą buvo Viktoro Janukovičiaus Regionų partijos Ukrainos Aukščiausios Tarybos vieno deputato patarėju.
JAV ir Rusijos valdžioms tokie valdomi zelenskiai reikalingi, kad šie pasirašytų Ukrainos išpardavimo sutartis ir jas ratifikuotų. Jie reikalingi ir tokiems, kaip Borisas Džonsonas, atsiųstas ar pats atvykęs į Ukrainą stabdyti pirmųjų Stambulo susitarimų pasirašymą, kuris tapęs vargšu „žurnalistu" vis atvykdavo nežinia ko į Kijevą. Gal kas logiškai paaiškintų, ko į Kijevą vis vyksta Lietuvos Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis? Jis gi neskiria Lietuvos paramos Ukrainai. Gal tikrino, kodėl nei Ukrainos, nei Lietuvos teisėsauga netiria už milijonines Lietuvos lėšas mokyklos prie Kijevo niekaip nebaigiamo „remonto"?
Karo norinčius veikėjus jungia tokios jėgos kaip amerikietiško kapitalo "Black Rock", karo metu supirkusi apie pusę Ukrainos derlingų juodžemio žemių (ir net tik jas), kurios dukterinė "Rhein-metal" įmonė ne tik Ukrainą, bet ir Lietuvą sparčiai verčia bananine "valstybe" - mūsų valstybės lengvatomis prie Baisogalos statoma tarptautinėmis konvencijomis draudžiamų šaudmenų gamykla. Ar tai dar viena "Mažeikių naftos" afera?
Paspartintai plečiami Suvalkų koridoriaus keliai, statomi nauji poligonai, kėsinamasi net į Varėnos draustinį, kuriame dideli geležies klodai. Ar tai sutapimai? Iš mūsų "valstybės" tyčiojamasi atvirai. Matyt, netrukus su "didvyrišku" Estijos kateriu ir keliais malūnsparniais lietuviška karinė „gelda" Baltijos jūroje "medžios" rusišką naftą pervežančius tankerius, bet nesirūpins netoli Lietuvos krantų II pasaulinio karo metais paskandintu cheminiu ginklu.
Kaip Rusija ir Ukraina gali pasirašyti Taikos sutartį, jei keturios Ukrainos apskritys įrašytos jų abiejų Konstitucijose? Niekaip. Todėl nė viena šių "derybų" šalis to nepadarys. Todėl ir JAV jau šalinasi nuo šių "derybų". Ir Vakarų Europa pasipraktikavo su Minsko susitarimais, kurių vykdyti net neketino - tokie 2022 metų Angelos Merkel bei Fransua Olando prisipažinimai.
Tad kaip po to Rusija gali pasitikėti kieno nors iš Vakarų parašu? O kuo gali pasitikėti Ukraina, kurios teritorijoje vyksta NATO - Rusijos proksi karas ir kurią tie demokratiniai Vakarai taip suvedžiojo ir baigia išsidalinti? Jei taikos stebuklas, kurio nenori sprendžiantieji, ir įvyks, tai bus kažkieno kapituliacija.
Nesvarbu, kaip sutartis vadinsis, bet ji tokia ir bus - dėl Ukrainos pasidalinimo, nes Ukraina jau pasirašė sutartis su JAV, JK, Prancūzija, Italija, Ispanija ir... net Lietuva. Tikiuosi, suprantame, kad ne dėl Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos Didžiosios kunigaikštystės, kuria taip didžiuojamės, atkūrimo. Tik tikros jos istorijos nenorime žinoti.
Greitai pamirštame net keliasdešimt metų senumo savo patirtis, kurias mokome moksleivius garbinti, bet nemokome suvokti jų esmės. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui 1990 m. vasario 24 d. laimėjus rinkimus į Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (ne į mistinį Vytauto Landsbergio fantazijose 1996 metais gimusį ir niekada neegzistavusį Atkuriamąjį Seimą), mus, Sąjūdžio deputatus, labai greitai ant žemės nuleido JAV - 1990 m. kovo 7 d. Sąjūdžio atstovai Maskvoje iš JAV ambasadoriaus Džeko Metloko (Jack Matlock) išgirdo, kad JAV pripažins Lietuvą tik tada, kai bus pripažintos Lietuvos sienos ir kai Lietuvos Vyriausybė kontroliuos šalį...
Tai gal ginklais, kurių neturėjome, reikėjo įveikti galingiausią branduolinę Tarybinę armiją ir TSRS Valstybės saugumo komitetą (rusiškai - KGB), kurio pasienio kariuomenė kontroliavo TSRS sienas? O kaip tai reikėjo padaryti? Tai - ne šiandien vėliavėlėmis pamojuoti švenčių proga ir su Garbės kuopa prie Seimo keletą vėliavų iškelti. Mes neginklavome šaulių. Mes neturėjome ginklų net mūsų kariams. Ir ačiū Dievui, kad taip buvo, nes karštų galvų netrūko. Ir Landsbergių Vytautą teko kaskart stabdyti nuo jo reikalavimų panaudoti ginklus. Mat mūsų VRM jų turėjo.
Po teisiškai nepriekaištingo 1990 m. kovo 11 d. įvykusio Lietuvos nepriklausomybės atstatymo (ačiū ilgamečiam Lietuvos ambasadoriui JAV Stasiui Lozoraičiui, kuris naktį iš kovo 10 d. į kovo 11 d. telefonu apgavo dėl Nepriklausomybės atkūrimo vis dvejojusį Vytautą Landsbergį, kad JAV Valstybės departamentas parems mūsų nepriklausomybę) TSRS pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą ir reikalavo, kad Kovo 11-osios Aktus panaikintume patys. Nes suprato, kad teisiškai Tarybų Sąjunga tai padaryti negali.
Vakarai neskubėjo mus pripažinti, nes mūsų Nepriklausomybė trukdė ne tik Michailo Gorbačiovo su Vakarais suderintai „Perestroikai", bet ir jų ekonominiams santykiams, aptarinėtam Vokietijos suvienijimui. Tik Moldavijos TSR, pati būdama sudėtine Tarybų Sąjungos dalimi, 1990 m. gegužės 31 d. pripažino atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
Mokinių nemokome ir istorinio fakto, kad Kremliaus spaudimu buvome priversti priimti vienašališkus Aukščiausiosios Tarybos nutarimus dėl Kovo-11-osios Aktų Moratoriumo. Tai padaryti mus spaudė ne tik TSRS, bet ir JAV, Prancūzija, Vokietija...
Ministrės Pirmininkės Kazimiros Prunskienės iš Maskvos atvežtą Moratoriumo projektą svarstėme ilgai ir su kančia, darėme jį sąlyginį, įsigaliosiantį tik nuo derybų su TSRS pradžios. Pirmąjį Moratoriumo nutarimą priėmėme 1990 m. gegužės 23 d. Jo nepakako nei Kremliui, nei Vakarams. Užspaudinėjo mus ne tik K. Prunskienė ir V. Landsbergis.
Tai mus buvo privedę iki ašarų, nes tai buvo didžiulė rizika dėl mūsų atsakomybės už rinkiminius įsipareigojimus Lietuvos žmonėms atkurti valstybės nepriklausomybę. Ir negrįžti atgal. Antrąjį Moratoriumo kompromisą, dėl kurio mūsų Aukščiausioji Taryba balsavo 1990 m. birželio 29 d. vardiniu balsavimu, priėmėme su sąlyga, kad derybų metu stabdome ne Kovo 11-osios aktus, bet jų vykdymą. Ir to nepakako.
Derybos su TSRS taip ir neprasidėjo - diena po dienos artėjome prie kruvinojo 1991 m. sausio. Kai 1990 m. gruodžio 1 d. TSRS Gynybos ministru buvo paskirtas Dmitrijus Jazovas, o TSRS vidaus reikalų ministru - Borisas Pugo, tapo aišku, kad taikos derybų nebus. Tai patvirtino ir 1990 m. gruodžio 20 d. Klaipėdoje įvestas TSRS karinio komendanto valdymas. Kaip ką tik Klaipėdoje be Respublikos Prezidento dekreto ar Seimo nutarimo naktį įvesto 6 valandų komendantinio valdymo metu „mūsų" šauliai su žudyti pasišovusiu jų vadu Linu Idzeliu ieškojo „penktosios kolonos".
K. Prunskienė tą 1990 m. gruodžio 20 dieną išvyko į tolimą asmeninę kelionę, atsakingu palikusi jos pavaduotoją Romualdą Ozolą. 1990 m. gruodžio 28 d. patys panaikinome vienašališką mūsų Moratoriumą. Esmė ir buvo ta, kad tai buvo tik vienašalis aktas, kurį jo nepasirašę TSRS ir Vakarai galėjo interpretuoti ir interpretavo, kaip jiems norėjosi. O mūsų informacijos sklaidos pasaulyje galimybės buvo kuklesnės, nei šių didžiųjų sprendėjų. Kaip ir šiandien.
Net po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių Vakarai mus spaudė Tarybinės armijos apsuptyje organizuoti Tautos referendumą dėl nepriklausomybės - o gal Tauta mano kitaip, nei mes, kažkokie neaiškūs Vakarams ir Kremliui deputatai? Viena - kalbėti už akių, kita - į akis. Viena - kalbėtis su parlamentarais, kita - su vyriausybėmis, priiminėjančiomis valstybių sprendimus.
Vis tik 1991 m. vasario 9 d. mūsų Tauta plebiscite tarė tvirtą TAIP Lietuvos Nepriklausomybei. Po šio Tautos sprendimo mūsų Aukščiausioji Taryba priėmė 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės", kuriuo nustatė, kad suvereniteto galime atsisakyti tik jei referendume tam pritars ¾ visų balso teisę turinčių rinkėjų. Ši Tautos priimta nuostata įrašyta ir į 1992 m. spalio 25 d. Konstituciją. Tačiau Lietuvos „stojimo" į Europos Sąjungą spektaklyje buvo spjauta į šį Tautos nustatytą reikalavimą - mus įrašė į ES be tam privalomo Tautos sprendimo.
Jei ne Boriso Jelcino vadovaujama Rusijos TFSR ir jos žmonės, jų šimtatūkstantiniai mūsų parėmimo mitingai, nežinia, kaip būtų pasibaigę 1991 m. kruvinieji įvykiai Lietuvoje ir Latvijoje.
Tai kodėl mus šiandien nori įtikinti, kad rusai - blogi žmonės, kad juos reikia sutapatinti su tais, kurie valdo Rusiją? Kodėl tuomet koviniai šauliai su jų vadu Linu Idzeliu dar nenužudė Rusijos Federacijos valstybės paslapties D. Grybauskaitės, kurią Kremliaus (žr. straipsnius www.regnum.ru, www.baltic.ru) ir V. Landsbergio atviru stūmimu 2009 metais mums įtaisė į Respublikos Prezidento postą?
Kodėl L. Idzelis viešai aiškina, kaip ir kada reikia nužudyti ne ją, o Zigmą Vaišvilą, drauge su kitais 2024 metų rinkimų Lietuvoje stebėtojais surinkusius įrodymus apie sukčiavimus ir net masinius rinkimų dokumentų klastojimus? „Tikrųjų" nežinia kieno „patriotų" partijos, pasivadinusios Tėvynės sąjunga, pirmininkas Laurynas Kasčiūnas viešai aiškina, kad jis tiksi, jog šauliams aiškinama, kad reikės žudyti nelojalius žmones. Kam nelojalius?
Tiems, kurie Lietuvą valdančiais paskelbti išrinktais šališkos VRK sprendimais, kurių šių veikėjų priimtas „konstitucinis" Rinkimų kodeksas neleidžia skųsti teismui? Nelojalūs kasčiūnams ir šakalienėms, viešumo apie šiuos rinkimus bijantiems Gitanui Nausėdai ir Sauliui Skverneliui, kurie Valstybės gynimo taryboje „laimina" šiuolaikiniame kare beprasmių „Bokserių" ir „Leopardų" pirkimą už kainas, kelis kartus didesnes nei rinkos kainos?
Tiems, kurie bijo sudaryti Seimo laikinąsias komisijas 2024 m. rinkimams tirti ar susigrąžinti valstybei iš Seimo pavogtus valstybės atkūrimo dokumentus, 1991 m. sauso įvykių tyrimo valstybinių komisijų medžiagas?
Ir teisėsauga, ir Respublikos Prezidentu prisistatantis Gitanas Nausėda net nereaguoja į viešus raginimus šauliams žudyti nežinia kam nelojalius asmenis! Ar tai jūs tie „teisėjai", kurie spręsite, kas jums lojalus, kas ne? Iš profesoriaus Eduardo Vaitkaus ne profesorius Gitanas Nausėda atėmė valstybės ordiną, bijodamas įvardinti to priežastis.
Advokatą Ryšardą Burdą, Sausio 13-osios byloje gynusį du TSRS kariškius, Gitanas Nausėda viešai be argumentų paskelbė penktos kolonos atstovu. Ar už tai, kad advokatas už mūsų valstybės Konstitucijoje nustatytos pareigos kiekvienam kaltinamajam turėti gynėją vykdymą gavo savo ginamųjų valia Lietuvos Teisingumo ministro nustatytais įkainiais atlygį?
Jei Respublikos Prezidento tik tokios žinios apie teisę ir atsakomybę dėl jo pareigų vykdymo - tai jis ne Respublikos Prezidentas, bet neatsakingas ir nuo 2024 metų Respublikos Prezidento rinkimų tikrinimo nesąžiningai ir piktnaudžiaudamas savo pareigomis išsisukti bandantis savanaudis. Ir neapykantos kurstytojas, privalantis atsakyti už visa tai visu įstatymo griežtumu.
Priminkite man, už ką buvo paskelbta apkalta Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui?
Ryt - birželio 3-ioji. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo diena.
Kodėl tuomet mes supratome, kad turime telktis, nes po vieną mus sudoros, o šiandien to nesuprantame?