respublika.lt

Turtas valstybės rankose - esminė Tautos išlikimo sąlyga (20)

2020 rugpjūčio mėn. 31 d. 08:48:44
Gediminas JAKAVONIS

„Respublikos“ leidinių“ puslapiuose jau atkreipėme dėmesį, kad šalių, kurios savo viduje išlaikė tam tikrą ekonominę nepriklausomybę ir mažiau orientavosi į pasaulio globalizacijos skatinamą visapusę integraciją, ekonomikos išliko mažiau paveiktos pandemijos metu. Esame tarp tų laimingųjų. Tai galėjo lemti, kad ekonomine prasme savo integracijos proceso lėtumu atsilikinėjome nuo pirmaujančių ir išsivysčiusių Europos šalių. Kad ir kaip būtų keista, šis globalizacijos apologetų įvardijamas mūsų šalies trūkumas pandemijos metu tapo Lietuvos privalumu. Nors net JAV ekonomikoje valstybei priklausančio kapitalo dalis procentais didesnė nei Lietuvoje, Laisvosios rinkos instituto, užsienių pinigais išlaikomi „politrukai“ ir toliau gieda giesmes apie visuotinės valstybinio turto privatizacijos naudą ir jos atidavimą kitų Vakarų šalių kapitalui. Kuo tai grėstų valstybei?

×
nuotr. 1 nuotr.
Išėjus generaliniam miškų urėdijos direktoriui Mariui Pulkauninkui, miškininkai lengviau atsikvėpė, o kaip „sėkmingai“ sekasi „Lietuvos geležinkeliams“ vadovauti Mantui Bartuškai, jau pasakojami anekdotai.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, teisininkas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl Lietuvoje valstybės sektorius nesimoko iš privataus ir neturi atsakyti už savo veiksmus, jeigu šalies žmonėms padaro nuostolių? Prieš „valstiečiams ir žaliesiems“ ateinant į valdžią turėjome pažangiausią Europoje, o kai kurių specialistų vertinimu, net pirmaujančą pasaulyje miškotvarkos sistemą, geriausiai tvarkomus ES geležinkelius. Klaipėdos jūrų uostas, kuriam vadovavo Arvydas Vaitkus, buvo pripažintas moderniausiu. Tačiau, įvykdžius urėdijų reformą, pakeista jų, o taip ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė, jūrų uosto direktorius - atleistas...

A.PAULAUSKAS: Esminis klausimas, ar reikalinga valstybinė nuosavybė, valstybinės įmonės, kurios valdo tą nuosavybę. Mano nuomonė yra neabejotina - valstybė turi turėti nuosavybę ir ją valdyti. Ypač tose srityse, kur yra monopolis, kur valstybė gali turėti išimtinę teisę ir ją turi. Dažniausiai tai yra strateginiai objektai, tokie kaip jūrų uostas, geležinkeliai, tas pats miškų ūkis. Mano nuomone, tai turi būti valstybinės įmonės ir valdomos valstybės. Jeigu mes pradedame kalbėti, kad vos ne visą valstybės turtą reikia perduoti privačiam kapitalui, tai niekur pasaulyje tokios praktikos nėra. Seime vykusioje konferencijoje man keista buvo girdėti, kai viceministrė su pasididžiavimu pareiškė, kad nuo 2017 metų beveik dvigubai sumažėjo valstybinės nuosavybės, kad ji privatizuota. Tas kelias, mano nuomone, nėra labai geras. Visų pirma, valstybė jaučia atsakomybę už valdomą turtą, ir, valdydama jį, sprendžia tam tikras socialines problemas. Pagrindiniu tikslu tampa ne tik pelno siekimas, todėl tiek geležinkeliai, tiek miškai, tiek kitos įmonės - elektros tiekimo ar dujų tiekimo - tikrai yra labai svarbios žmonių gyvenime ir ta dedamoji išlaidų biudžete yra gana solidi. Valstybė, galvodama ir apie socialinius dalykus, siekia pelno, o tą kainą atitinkamai reguliuoja. Aš galvoju, kad tai yra sektinas pavyzdys, nes kitose valstybėse taip pat yra daroma. Išvada - valstybinis turtas turi būti valstybės rankose, turi būti efektyviai valdomas ir duoti atitinkamą pelną. Tačiau pelnas neturėtų tapti pagrindiniu tikslu, kas dažniausiai būna esant privačiam kapitalui, kai visi kiti dalykai tampa antraeiliai.

A.NORVILAS: Mano supratimu, vyksta gili valstybinio sektoriaus degradacija. Pirmiausia moralinė, etinė, turbūt ir dvasinė, nes aš kitaip negaliu vertinti esamo geležinkelių ir buvusio miškų urėdijų vadovų. Jie tikri katalikiškos pakraipos „opusdeininkai“ (organizacija „Opus Dei“- red.). Tai tarsi ir krikščioniška organizacija, tačiau visos įmanomos moralės, etikos, dvasinės normos yra pažeistos. Ne tiek pažeistos, kiek sudirbtos į miltus. Buvęs atsakingas už miškus Marius Pulkauninkas, buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis, dabartinis geležinkelių vadovas Mantas Bartuška , - visi ponuliai iš vieno lizdelio. Reikia manyti, kad ši organizacija yra priešiška ne tik Lietuvai, kaip valstybei, bet ir krikščionybei. Tai, ką jie daro, gali daryti tik didžiausi valstybės priešai, kitaip negaliu to vertinti. Aš pats esu ilgus metus dirbęs geležinkeliuose, įvairiose pozicijose, todėl mačiau, kaip sunkiai geležinkeliai buvo atstatomi, kuriami ir atkurti grožio ir kokybės prasme iki „kalėdinio žaisliuko“ lygio. Mūsų geležinkeliai buvo geriausi posovietinėje erdvėje. Turiu omenyje ne tik buvusias respublikas, bet ir kaimynines šalis - Lenkiją, Vengriją ir t.t. Visi objektyvūs parametrai, - techniniai, kokybės, pervežimų, visų geležinkelių techninių sričių - buvo aukštumoje. Staiga ateina „plataus profilio“ vadybininkų komanda, kuri per metus sugeba daug ką sugriauti. Buvo išvaikytas juridinis skyrius. Ten yra tokių „gėlyčių“, kad nesinori net kalbėti. Susitikus su dar dirbančiais žmonėmis, jų pasakojimai pašaliečiui galėtų kelti juoką, bet man skaudu girdėti. Aš jau nekalbu apie tai, kaip yra nuvertinti žmonės. Rimtesni specialistai tiesiog išvaikyti. Po vieną rimtą šilumvežio remontininką parengti yra titaniškas darbas. Nesvarbu, kad atėjęs žmogus yra baigęs aukštąją mokyklą. Iš pradžių jis tegali dirbti nekvalifikuotą šaltkalvio darbą, bet įgytos teorinės žinios leidžia jam greitai augti. Visi cechų vadovai, visų depų vadovai pradėjo šaltkalviais, nors turėjo diplomus. Tai yra ilgas, dešimtmečius trunkantis kelias, kol užauga puikus specialistas. Atėję „plataus profilio“ vadybininkai vietoj specialistų priėmė dar vadybininkų, juristų nežinia kam. Visa tai dangstoma gražiais žodžiais, skambiomis frazėmis apie meilę Tėvynei. Geležinkeliai nusipiešė ant šilumvežių Vyčius - labai gražu. Bet tie šilumvežiai yra neremontuojami, į tai yra neinvestuojama. Visiškas atotrūkis nuo žodžių ir realių darbų. Viskas, kas atsitiko, - tai yra moralinis ir etinis atėjusios komandos išsigimimas. Niekaip kitaip to pavadinti negaliu, nes tai, kas vyksta, yra plataus masto valstybės ir visų Lietuvos žmonių apgaulė.

A.SKARDŽIUS: Kas buvo sukurta per pirmuosius 20 nepriklausomybės metų strateginiuose valstybės sektoriuose, tai per pastaruosius 10 metų iš esmės yra sunaikinta. Pelningiausi sektoriai yra išsunkti, kompetencijos prarastos, valstybės turtas negailestingai parceliuojamas.

Kodėl taip atsitiko? Tikriausiai todėl, kad strateginių valstybės sričių, tokių kaip energetika, finansai, geležinkeliai, valdymą į savo rankas buvo perėmusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Premjerai ir ministrai buvo tik uolūs jos valios vykdytojai. Kas bandė netikėti tuo, kuo tikėjo D.Grybauskaitė, buvo negailestingai persekiojami. Galiojo principas: „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“. Buvo sudarinėjami juodieji politikių ir valstybės tarnautojų sąrašai. Net vaikams, atėjusiems į prezidentūrą, buvo rodomas kilimas, ant kurio valstybės pareigūnai „drebina kinkas“. Vietiniai verslo subjektai buvo juodinami, buvo taikoma universali klišė - vietinis verslas yra nešvarus, korumpuotas, atverkim valstybės duris užsieniečiams, atiduokime į jų rankas pelningiausius valstybinius sektorius, paslaugų sritis ir tada gyvensime kaip vakariečiai.

Laikas parodė, kad taip nėra kaip kad rožinėmis spalvomis piešė prezidentė D.Grybauskaitė, kad „skaidrūs“ skandinaviški bankai Lietuvoje susišluodami didžiausius pelnus ES, po 360 mln. Eur kasmet, tuo pačiu metu sėkmingai plovė Kremliaus oligarchų milijardus. Lietuviški bankai buvo negailestingai sunaikinti, jų klientai padalinti užsienio bankams, o skolos paliktos apmokėti mums.

G.JAKAVONIS: Formali gerų savo srities specialistų atleidimo priežastis ta pati - kova su korupcija. Viešoje erdvėje sukeliamas skandalas, nors už tariamus nusižengimus teisėsaugininkai neiškelia nė vienos bylos, o į atleistųjų vietas paskiriami liūdnai pagarsėję „Klaipėdos naftos“ masiuliai, bartuškos, pulkauninkai ir švedai. Jei tokie dalykai vyksta Lietuvoje, kodėl valstybės tarnyboje jokia atsakomybė neegzistuoja? Tiesa, po skandalingos urėdijų reformos Lietuvos miškotvarkos sistemai ėmęs vadovauti Marius Pulkauninkas jau atleistas išmokant dideles kompensacijas. Miškininkų visuomenė atsiduso, kai dabartinei Valstybinių miškų urėdijai vadovauti grįžo specialistas, turintis miškininko išsilavinimą. Tik kas atlygins nuostolius, kuriuos valstybė patyrė, kai skyrė vadovauti miškininkus niekinusį ir į visišką chaosą miškotvarkos sistemą nuvariusį „universalų vadybininką“? Kodėl mūsų politikams nerūpi, kad „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška konkurse, kurio sąlyga buvo mažiausia kaina, nugalėtoju paskelbė 40 mln. brangiau darbus pasiūliusią bendrovę? Prisiminkime prieš tai šio universalaus vadybininko „dovaną“ Lietuvos biudžetui, t. y. Rengės geležinkelio ruožo atstatymą. Dėl aplaidumo pralaimėta byla, Europos Komisija paskyrė 27,8 mln. Eur baudą ir plius dar teko už 9,4 mln. Eur atstatyti Rengės ruožą. Iš viso mūsų kišenei tai kainavo 37,2 mln. Eur. „Lietuvos geležinkeliai“ neinvestuoja į naują techniką, o sugedus magistraliniams šilumvežiams vietoj jų į trasą paleidžia manevrinius, kuriuose „gamtiniams reikalams“ atlikti statomi biotualetai...

A.PAULAUSKAS:
Valstybinių įmonių valdymas yra iškraipomas, kai atėję į valdžią politikai bando tose įmonėse pakeisti vadovus, pagrindinius specialistus į sau lojalius žmones. Dažniausiai pretekstas būna ne blogas darbas arba blogi rodikliai, bet kaltinimai korupcija. Kaip nutiko ir su miškų ūkiu - buvo pasakyta, kad padaryta vos ne milijardas nuostolių. Bet, pakeitus vadovus, reorganizavus tas struktūras, nė vienas faktas nebuvo vėliau ištirtas, išaiškintas arba patvirtintas. Susidaro nuomonė, kad tai yra tik pretekstas susidoroti su ankstesne vadovybe, ją pašalinti, išgąsdinti ir pakeisti savais žmonėmis, kurie toliau vykdo arba panašią politiką, arba tarnauja naujai išrinktai valdžiai. Dažniausiai jų rezultatai būna blogesni negu ankstesnės valdžios. Tai matėsi ir miškų ūkyje, kai buvo paskirtas naujas vadovas, visiškai ne specialistas. Ateina tokia karta, kuri gali ir elektros įmonei vadovauti, ir miškų įmonei - finansininkai, auditoriai, kurie daugiausiai stebi finansinius srautus, bet nežino tos įmonės specifikos, todėl negali suvokti niuansų. Dažniausiai po tokio vadovavimo įmonė sminga žemyn. Kai į miškų ūkį atėjo specialistas, kuris dabar vadovauja, visi sako, kad situacija pasikeitė į gerąją pusę. Mano nuomone, buvę inžinieriai, miškininkai ar kokie nors elektrikai yra daug stipresni vadovai, žinantys įmonių specifiką, negu paimtas iš šalies universalus vadybininkas, kuris gali visur ir viską valdyti. Kaip rodo patirtis ir praktika, toks valdymas baigiasi ir katastrofomis.

A.NORVILAS: „Lietuvos geležinkeliai“ - vienas didžiausių „Klaipėdos naftos“ klientų. Man dirbant būdavo nuolatiniai konfliktai su „Klaipėdos nafta“ dėl krovinių trūkumo. Neva nepilnos cisternos, dingęs kuras ir pan. Galų gale neapsikentęs „Gelsaugos“ vadovas surengė savavališką reidą į „Klaipėdos naftą“, kai buvo iškraunami geležinkeliu pristatyti vagonai su dyzelinu, benzinu. Tada vietoje sulaikė benzinvežius, į kuriuos nelegaliai buvo pilami produktai. Buvo iškviesta policija, kuri atsisakinėjo rašyti protokolus. Vėliau paaiškėjo, kad Klaipėdos policija labai sėkmingai naudojasi „Klaipėdos naftos“ paslaugomis pildama degalus į savo transportą. Ir staiga šie vadovai atsiduria „Lietuvos geležinkelių“ vadovų krėsle. Tai yra vadovai, su kuriais, esant nuolatinėms pretenzijoms, dešimtis metų bylinėjomės. Galima sakyti, kad vilkai buvo įleisti į avidę. Nereikia stebėtis, kad jie pirmomis dienomis susitvarkė su visa vadovybe, geležinkelių apsaugos vadovas tikriausiai pačią pirmą dieną buvo atleistas ir visa tai yra dangstoma optimizacija. Kodėl Lietuvos politikams tai nerūpi? Aš nežinau, ar Lietuvos politikams išvis kas nors rūpi. Toks įspūdis, kad žmonės valdo užsikišę ausis ir užsimerkę, kad kai kurių tekstų nematytų. Tai, kas vyko miškuose, tai, kas vyko geležinkeliuose, netoleruotina. Visi specialistai, kurie buvo atleisti iš „Lietuvos geležinkelių“, tuoj pat priimami arba į kaimyninių šalių bendroves, daugiausiai - į Latvijos, arba į privačias bendroves, kažkuo susijusias su geležinkeliais, metalo apdirbimu, kelių tiesimu ir pan. Jie priimami kaip puikiausi specialistai.

Dabar apie geležinkelių tiesimo reikalus. Mūsų rankomis samdo subrangovus, organizacijas. Aš jau nekalbu apie konkursų skaidrumą, dėl to daugybė raštų prirašyta. Ir Vyriausybė, ir prezidentas tą elektrifikavimo konkursą palaimino. Reikėjo nusispjauti į tuos europinius pinigus ir nesutikti su iš anksto paruošta korumpuota sistema bei permokėti milijonus. Manau, tai būtų buvę teisinga. Dar vienas netikęs valdymo pavyzdys - valstybinių įmonių valdybų formavimas. Tai yra skandalinga, kai žmonės, nežinia iš kur, iš įvairių būrelių, surenkami į valdybą, net neturintys supratimo apie objekto specifiką, vadovaudamiesi plačiausio profilio vadybiniais savo sugebėjimais. Tai yra neprofesionalu ir atgyvenę, šitaip plačiausiai atveriamos durys korupcijai. Valdybose, geriausiu atveju, gali būti vienas nepriklausomas narys ir, ko gero, tik stebėtojo teisėmis.

A.SKARDŽIUS:
Laikas parodė, kad energetikos sektoriuje įsitvirtino užsienio įmonės, kurių asmeniškai nevengė proteguoti pati prezidentė, tokios kaip suomių „Fortum“, norvegų „Hoegh LNG Ltd“, registruota Bermudų ofšore su laivu „Independence.“ Į kurių rankas dešimtmečiams buvo atiduoti Lietuvos energijos vartotojai. Tai tikrai nėra kosminės technologijos ir pati valstybė, ar mūsų verslas sėkmingai galėjo šias sritis vystyti. Kokia nauda mums kaip valstybei į pelningiausias, net monopolines sritis tiesiog įsileisti užsienio kapitalą ir stebėti, kaip jis negailestingai tvarkosi Lietuvoje ir sėkmingai išveža mūsų pinigus, kuriais galėtume papildyti nacionalinį biudžetą ar bent jau užkamšyti jo skyles. Net ir pasibaigus prezidentės D.Grybauskaitės kadencijai, šios įmonės neliko be globos, jomis dabar rūpinasi buvę prezidentės patarėjai.

„Valstiečiai ir žalieji“ visą kadenciją pro pirštus žiūrėjo į „Nepriklausomybės“ vardą turinčio SGD terminalo veiklą, nesiėmė jokių veiksmų pažaboti jo apetitą, o besibaigiant kadencijai nutarė palikti ir savo pėdsaką. „Valstiečių“ Vyriausybė suskubo valstybės vardu skolintis dar 300 mln. Eur AB „Klaipėdos nafta“ reikmėms, taip mus įkinkydama į „Independence“ jungą dar 25 metams. Skolinasi privati kompanija - AB „Klaipėdos nafta“, tačiau skolą iki 2045 metų grąžinti turėsime mes visi. Mokėti privalės ir mūsų vaikai. Na, o pats laivas „Independence“ po 25 metų taps tik technologine griuvena. Iki 2045 m. „Independence“ projektas energijos vartotojams atsieis 1 mlrd. 300 mln. eurų. Už šią sumą galėtume įpirkti 5 SGD laivus. Tokia yra „verslo projekto“ - „Nepriklausomybė“ - tikroji kaina.

Tuo metu energijos vartotojų pinigais dotuojama „Klaipėdos nafta“ tik didina savo apetitą, artimiausiu metu planuoja net 140 mln. Eur investuoti į keturis Brazilijos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių SGD terminalus, tapti jų dalininke.

Todėl nereikėtų stebėtis, jog Lietuva yra viena labiausiai nuo energetinio nepritekliaus kenčiančių ES šalių. Lietuvoje šis rodiklis siekia 28 proc. ir daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį (8 proc.). Miestuose šis skirtumas dar didesnis ir siekia net
34 proc.

„Valstiečių ir žaliųjų“ valdžia, atėjusi su antikorupcine darbotvarke, besibaigiant kadencijai mane pribloškė tokiais savo sprendimais ir tokiu požiūriu į Lietuvos piliečius

G.JAKAVONIS: Visuomet buvo ir bus nesąžiningų ir nusikalstamai veikti linkusių žmonių, o jei dar politikai ima veikti kaip lobistai, tai čia Baudžiamojo kodekso veiklos laukas. Kai valstybės sektoriuje karaliauja neatsakomybė, besibaigianti milijonų iššvaistymu, glumina mūsų politikų nekompetencija. Ir tada kyla klausimas, ką veikia Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, kurių vadovus skiria Lietuvos Respublikos prezidentas?

A.PAULAUSKAS: Tai labai svarbus personalinės atsakomybės klausimas. Dažnai tokiose įmonėse bandoma pasislėpti už kolektyvinių sprendimų - tarybos, akcininkų susirinkimų, valdybos. Kitaip sakant, egzistuoja kolektyviniai sprendimai ir nėra ką patraukti atsakomybėn. Aš manau, kad tai yra neteisinga praktika. Atsakomybė yra vienas iš realiausių stimulų gerinti darbą ir to reikia siekti. Kodėl nėra reikalaujama tos atsakomybės - drausminės, materialios ar baudžiamosios? Todėl, kad mūsų teisėsaugos institucijose trūksta specializacijos toje srityje. Čia ir yra visa problema, kad tie veiksmai reikalauja ir specialių žinių. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi būti aukštos kompetencijos. Tokių yra labai mažai, tiesiog gali ant pirštų suskaičiuoti. Kai tik iškyla koks klausimas, tie tyrimai užsibaigia niekuo, nerezultatyviai. Čia tikrai yra apie ką pagalvoti politikams ir patiems teisėsaugos institucijų vadovams. Politikai neturėtų kištis į valstybės institucijų valdymą, jie turėtų suformuoti valdybą, jie turėtų suformuoti stebėtojų tarybą, bet jie turėtų pareikalauti rezultatų, pareikalauti atsakomybės, jeigu vyksta negeri dalykai. Atsakomybės trūkumas leidžia bujoti visiems tiems blogiams.

A.NORVILAS:
Niekas nepasikeis ir nieko nebus, jeigu ir toliau į valstybines įmones bus skiriami ne specialistai, o kažkokiu susitarimų pagrindu žmogučiai, kurie yra neva „plataus profilio“ vadybininkai. Tai yra tiesiog pražūtis. Jeigu valstybinių įmonių neišsaugosime valstybės rankose, atsidursime ant bedugnės krašto. Dar kartą noriu pabrėžti, kad vyksta dvasinė, moralinė, etinė degradacija. Manau, kad tą privalu suprasti. Jeigu to nesupranta jauni, išsilavinę žmonės, tai turi suprati ministrai, partijų vadovai, už tai atsakingas Vyriausybės vadovas, galų gale - prezidentas.

A.SKARDŽIUS: Manau, Lietuva turėtų vadovautis aiškiu principu - Lietuvos interesai yra pirmiausia. Tokiu principu turėtų vadovautis kiekvienas politikas, nuo mero iki prezidento, o ne keliaklupsčiauti prieš užsienio kompanijas, prieš užsienio verslo interesus ir nedalinti jiems „žąsų“, kurios deda auksinius kiaušinius į mūsų biudžetą. Tokios institucijos, kaip Valstybės saugumo departamentas, privalo atlikti savo tiesioginę pareigą - užtikrinti valstybės ekonominį saugumą, o ne dairytis į Daukanto aikštės rūmus, laukdamas nurodymų. Visuomenė sensta, mūsų valstybės pinigai sėkmingai keliauja į tokių kompanijų, kaip suomių „Fortum“ ar norvegų „Hoegh LNG Ltd“, kišenes, o jose ganosi skandinavų pensijų fondai. Mūsų pensininkai nėra tokie turtingi, kad mokėdami už dujas, šilumą ar elektrą galėtų remti „vargšus“ norvegų pensininkus, kaupti jiems pensijas. Čia nepagelbės ir 200 Eur, kuriuos prieš rinkimus padalijo mūsų pensininkams „valstiečių ir žaliųjų“ Vyriausybė.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (20)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar lankotės privačiose gydymo įstaigose?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar iš tikrųjų reikalinga nedarbo diena lapkričio 2-ąją?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+7 +10 C

+9 +10 C

 

+8 C

 +11 +13 C

+11 +12 C

 

 +9 +11 C

0-5 m/s

0-4 m/s

 

0-3 m/s

       

Nuorodos