Sutartys-nesutartys

Kuo toliau, tuo daugiau kontorų reikalauja mūsų parašų. Tai, ką pasirašome, dažniausiai vadinama sutartimis. Sutarties pažeisti negalima. To reikalauja ir amžiais reikalavo ne tik visų valstybių teisė, bet ir visų tautų papročiai. Kita vertus, dar senoji romėnų teisė nurodė: prievarta ar apgaule išgautas pažadas yra niekinis.

Sutartis todėl ir vadinama sutartimi, kad tariamasi, deramasi, kartais net riejamasi, kol galų gale susitariama dėl abiem/visoms šalims priimtinų sąlygų. Tik tada pasirašomas kruopščiai suderintas tekstas. Tik tikrą sutartį pažeidusi šalis turėtų būti baudžiama. Bet kai viena šalis surašo, ką užsigeidusi, o kita verčiama paklusti primestoms sąlygoms - tokius dokumentus reikėtų vadinti gal prievartos lakštais, gal dar kaip, tik jau ne sutartimis.

Jei viena šalis turi teisę keisti sutarties sąlygas savo nuožiūra, o kita tokios teisės neturi, bet vykdyti pasikeitusius reikalavimus privalo - ne sutartis!

Jei nutraukus sutartį nepasibaigus galiojimo laikui mokėti netesybas privalo viena šalis, o kita gali bet kada nutraukti sutartį, nepatirdama jokių pasekmių, - ne sutartis!

Jei visas privilegijas pasilieka viena šalis, o visi įmanomi nuostoliai užkraunami kitai - ne sutartis!

Lietuvos Civilinis kodeksas numato tiek nesąžiningų sąlygų, tiek sutarties negaliojimo atvejus, netgi leidžia skųsti neteisingą sutartį. Įstatymas lyg ir yra. Klausimas - ar jis veikia? Apskundusių ir įveikusių begemotą museliokų kažkaip nematyt. Be to, pasirašiusieji sutartį „savo noru“ privalo vykdyti net nesąžiningas sąlygas. Cha, įrodyk, pakaruokli, kad ne pats kilpą užsinėrei! O ir savanorystė savanorystei nelygu…

Tarkim, užsimanei kabelinės televizijos. Pasirinkai patikusį paketą, pasirašei sutartį mažiausiai metams (greičiausiai ir punktą, leidžiantį galiojimo laikui pasibaigus pratęsti sutartį automatiškai), kas mėnesį moki sutartą sumą - žiūrėk ramiausiai kiek telpa. Kurgi ne! Paslaugos teikėjas turi teisę kaitalioti transliuojamus kanalus, vienus keisti kitais, reikalauti papildomo užmokesčio už kanalus, kurie sutarties pasirašymo metu įėjo į bendrą paketą, ir jokių jam už tai netesybų, skirtingai nei tau, mulki sutartini.

Et, be televizoriaus galima gyvent, todėl sutikime, kad šiuo atveju pasirašei savanoriškai. Bet būna kur kas blogiau…

Anuo metu, norint atsidaryti sąskaitą banke, tais laikais meiliai vadintame taupkase, užteko parodyti pasą, įmokėti pradinį įnašą (penkis rublius, jei atmintis nešlubuoja), tau čia pat įteikdavo knygelę, ir viskas. Ai, ne, ne viskas: palūkanos, nors ir menkos, kapsėdavo be jokių sutarčių. Jei norėdavai didesnių palūkanų, tekdavo pasirašyti terminuoto indėlio sutartį, bet nei išvardinti visų giminių, nei nurodyti probobutės kyko spalvos nereikėjo. Dabar bankas ne tik ištardys it koks gestapas; dar turėsi pasirašyti sutartį, suteikiančią bankui teisę keisti sąlygas kada ir kaip jam patiks, išduoti pinigus ten ir po tiek, kur ir po kiek jam patiks, kaitalioti „aptarnavimo“ įkainius kaip jam patiks, netgi apriboti naudojimąsi sąskaita, jei kažkas jam nepatiks. Palūkanos? Kokios palūkanos, džiaukis, kad komisiniai dar šimto procentų nesiekia! Nepatinka - nepasirašyk.

Čirškindamas Čiapajevo kepsnį Čingačgukas irgi sakė Petkai: nepatinka - nevalgyk! * Tavo valia. Tik kur ta laisva valia, kai atlyginimas grynais nebemokamas? Arba turėk sąskaitą banke, arba negausi algos. Dar gerai, jei gali pats banką pasirinkti (nors salygos visuose bankuose panašios). Kartais net rinktis neleidžiama - darbdavys už tave susitarė su jam mielesniu banku, atlyginimą perveda tik ten. Atsidaryti sąskaitos ir pasirašyti sutarties bankas neverčia, bet jei čia laisva valia bei savo noru pasirašyta sutartis, tai aš - traktorius „Kirovecas”…

Kas nors gali užginčyti - va Šustauskas nepatingėjo bylinėtis, todėl gauna pensiją grynais, nebe pervedimu. Jei nenori šelpti banko, nepatingėk ir tu. Bet ne kiekvienas pensininkas - ubagų karalius! O dirbantis žmogus neturi laiko bylinėtis. Jei ir pabandys bylinėtis su darbdaviu, veikiausiai liks be darbo, be algos, pakabins dantis ant lentynos, daugiau nebešokinės.

Dar bjauriau, kad pasirašinėti „veiverius“ (vadinti šiuos „dakūmentus“ lietuvišku žodžiu „sutartis“ liežuvis neapsiverčia, o ir pati mada atėjo iš JAV) jau verčiama net gydyklose, tiek valdiškose, tiek privačiose. Pasirašydamas tokią „sutartį“ iš esmės sutinki būti nugydytas. Jei į priimamąjį patekai be sąmonės, pasirašyti privalo artimieji. Nebent kristum gatvėje be amo ir be asmens dokumento. Praeiviai iškvies medikus, atvežtam į gydyklą niekieno nelydimam mirtimi besivaduojančiam gal suteiks daktarai pagalbą be parašo…

Iš tiesų sakau jums: vienam mėsa ir taukai, kitam ragai ir nagai - ne sutartis, o patyčios. Tyčiotis draudžiama, bet kažkodėl ne visiems ir ne iš visų. Todėl spjaukit į barzdą tam, kas tvirtina, esą klientas visuomet teisus: paisto arba tyčiojasi! Jei ne neišmanėlis, tai apgavikas.

Sudaryti daugmaž sąžiningą sutartį gali tik daugmaž vienodo svorio padarai: dramblys su drambliu, triušis su triušiu. Dramblio sutartis su triušiu dėl teisės pakaitomis sėdėti viens kitam ant sprando iš pažiūros sąžininga: triušis drambliui ant sprando pasėdės, dramblys triušiui ant sprando pasėdės - sąlygos vienodos, ar ne? Jei dramblys derasi su triušių pulku - vai vai, triušių šimtas, dramblys vienas, užtryps vargšą negyvai, reik drambliui nuolaidų!

Pasitaiko kreivų sutarčių ir tarp panašaus svorio šalių. Prisimenat, kuo baigėsi prieš įvedant eurą valdžios inicijuotas, verslo pasirašytas „geros valios susitarimas”? Na, čia kita dainelė…

Kartais svoris panašus, bet dantys skirtingi. Vilko ir avies svoris ne ką tesiskira. Turėtų nesunkiai susitarti pietaut vienoj ganykloj, vietos abiem užteks.

Atimdama iš piliečių teisę gintis, valstybė įsipareigoja ginti juos pati. Nevagiančius nuo vagių, mulkinamus nuo mulkintojų… Valstybe, a-ū! Apgink nuo nesutarčių!

Palauk, šuneli, padvės kumelė, užsigavėsi…

* Turbūt nedaug kas prisimena tą seną anekdotą, todėl priminsiu. Patenka į negyvenamą salą Čiapajevas, Petka ir Čingačgukas. Alkani visi, maisto nė vienas neturi. Susitaria išsiskirstę paieškot ko nors valgomo, ką ras - pasidalins. Ieško ieško Petka, nieko neaptinka. Beeidamas užuodžia kepsnio kvapą. Kuo greičiau ton pusėn, o ten Čingačgukas čirškina mėsą ant laužo. Petkai seilė varva, bet neramu, prisistatęs Čiapajevas gali didžiausią dalį suėst, nesinori su juo dalintis. Ir sako Petka Čingačgukui: žinai, Čingačgukai, nepatinka man tas Čiapajevas... O Čingačgukas jam: nepatinka - nevalgyk!