S.Puskepalis visiems linki kantrybės

Tiesa, nežinau, ar pristatant šį tituluotą žmogų dera apsiriboti lietuviška kilme, - jis pats save laiko lietuviu ir iki šiol (nesuprantu, kaip jam pavyko) tėvavardį rašo lietuvišku papročiu „Vytauto“ (ne „Vytautovič“).

Jo tėtis kilęs nuo Girkalnio Raseinių rajone, buvo geologas, motina - bulgarų kilmės. Artima vieno talentingiausių Rusijos aktorių giminė (brolis, sesuo, teta, dėdė su šeimomis) iki šiol gyvena Lietuvoje. Maloniai prisimenu prieš penkerius metus jo duotą interviu „Respublikai“. Tada S.Puskepalis pasakojo, kad menas jam yra priemonė sutaikyti žmogų su pasauliu, „būdas vaduoti žmoniją iš tikrovės baimės“.

O kaip dabar, kai menas yra karantine?

- Šiandien, kai kalbamės (gegužės 9 d.), Jaroslavlio srityje, kurios teritorija, tautiečių žiniai, perpus mažesnė nei Lietuvos, yra užfiksuotas 1051 koronaviruso atvejis, dvi dienas pagret priduriant po 58 naujus. Iki šiol registruota 11 mirčių. Jūs nebijote užsikrėsti?

- Aš - normalus žmogus, ne tiek bijantis užsikrėsti, kiek pirma laiko numirti, - kaip ir visi.

- Jums - 54-eri, jūs gi ne rizikos grupėje.

- Yra nemažai atvejų, kai net visiškai jaunus žmones pakerta šis virusas, nuo jo miršta net jaunų, be to, niekas negali nuspėti, kokia užkrato forma pasireikš konkrečiam asmeniui.

- Kokių taisyklių laikotės jūs?

- Prasidėjus karantinui, su žmona išvykome iš Jaroslavlio. Teatras, kuriam vadovauju, buvo uždarytas, spektakliai nutrūko, vidaus darbai taip pat, todėl visi mūsų aktoriai, kaip ir aš, - sakau tai apgailestaudamas, - priverstinai atostogauja. Visi sėdi namuose, susiskambiname. Jau pusantro mėnesio esu Kaukaze, saviizoliacijoje.

Mūsų namas ne mieste, turime nemažą sklypą kur pasivaikščioti ir pasigrožėti žydinčiu medžiu. Sodas jau nužydėjo - bus daug abrikosų ir trešnių...

- Greičiausiai jūsų nuotaikos priklauso ne vien nuo geografinės aplinkos?

- Kyla daug klausimų dėl pandemijos. Kol kas nėra atsakymo į esminį klausimą: juk „koronos“ virusas - ne vienintelė masiškai plintanti liga, tačiau ji yra vienintelė, kurios atžvilgiu buvo imtasi tokių visuotinai griežtų priemonių, orientuotų tik viena kryptimi - išsaugoti gyvybes (norėčiau tuo tikėti ir būti tikras, kad taip ir yra). Šis klausimas, manau, jaudina ne mane vieną, bet viliuosi, kad nusibaigus virusui mes vis dėlto sužinosime atsakymus - jei ne į visus, tai bent jau į didumą klausimų.

- Lietuvoje vis dažniau girdime abejonių, ar tos priemonės nebuvo ir nėra perteklinės...

- Jeigu kas nors iš abejojančių būtų pabuvoję reanimacijoje, kur liga staigiai manevruoja ir gyvybės ima gęsti akyse, tikriausiai tie klausimai kitaip skambėtų. Manau, situacija Lietuvoje gerėja būtent dėl to, kad buvo susigriebta laiku, - virusas nepaliktas savieigai. Kita vertus, klausimai išlieka, nes su kitomis ligomis, kaip sakiau, mes kaunamės kitais būdais, tačiau aš nematau kitos išeities, kaip tik išlaukti. Ne vien tik dėl savęs, bet dėl savo artimųjų. Sveikatos ir gyvybių nesugrąžinsi, o ekonomiką mes atstatysime.

- Kokių sunkumų patiria jūsiškis teatras, kokios pagalbos tikitės iš valstybės?

- Prezidentas paskelbė karantiną, pažiūrėsim, kas bus toliau. Patyliukais reikia galvoti, kad mūsų teatro laukia remontas, repeticijos. Pats ketinau statyti F.Gorino spektaklį „Užmiršti Herostratą“, premjerą žadėjau birželio pabaigoje, dabar viskas nusikels į rudenį. Bet planus pakeisime, nieko baisaus. Mūsų laimei, teatras yra valstybinis, todėl atlyginimus mūsų žmonės gauna kaip gavę, tačiau dalį užmokesčio paprastai prisidurdavome iš uždirbtų lėšų. Ne visas buvome išnaudoję teatro reikmėms, buvome kiek sutaupę, tad tikimės teatro darbuotojams išmokėti ikikrizinio lygmens atlygį.

- Jus guodžia spektakliai, rodomi internete?

- Man nelabai priimtinas teatras internete, - kiną galima žiūrėti „online“, o spektaklius reikia matyti gyvai. Tačiau aš suprantu, kad taip stengiamasi palaikyti teatralus. Kai kurie, likę vieno ar dviejų kambarių bute, išties nesijaučia taip komfortiškai, kaip, sakysim, aš jaučiuosi mūsų dideliame kieme.