Signataras Leonas Milčius: išliekant Europos Sąjungoje, būtina išlikti ir Lietuvoje

- Kokie, jūsų požiūriu, per 30 metų buvo mūsų valstybės laimėjimai?

- Pagrindinis ir svarbiausias laimėjimas yra tas, kad Lietuva 30 metų išlaikė savo valstybingumą, teritorinį vientisumą ir visus esminius demokratinės santvarkos požymius. Taip pat, kad siekdama didesnio saugumo tapo NATO nare, o siekdama didesnės ekonominės pažangos tapo ir ES nare. Žinoma, už ES narystę teko truputį ir užmokėti dalies savarankiškumo praradimu ir neigiamais demografiniais pokyčiais, kaip labai skaudžia mūsų žmonių emigracija į kitas šalis ir galima labai neaiškia imigracija mūsų kultūrai, religijai ir svetimų žmonių tradicijoms.

Tačiau nemažu laimėjimu galima būtų priskirti ir tai, kad turime beveik neribotą galimybę keliauti, pažinti pasaulį, perimti kitų šalių kultūros ir mokslo laimėjimus, taip pat ir tai, kad turime tokią prekių gausą, apie kurią prieš 30 metų ir svajoti nedrįsome.

Atskirai būtų galima pažymėti ir labai pagražėjusius mūsų miestelius, gyvenvietes, atstatytus ir naujam gyvenimui prikeltus dvarus, gamtos ir istorinius paminklus, geriau sutvarkytus kelius. Bendras Lietuvos kraštovaizdis tapo tikrai gražesnis ir tai labai džiugina.

- O kokie pralaimėjimai, jei tokių buvo?

- Jau buvau užsiminęs apie netikėtai didelę emigraciją. O taip svajojau, kad, atkūrus Nepriklausomybę, daug išvykusių lietuvių su nauja patirtimi, sukauptomis lėšomis parvažiuos į Lietuvą ir visi kartu statysime, kursime gražią ir turtingą Lietuvą. Realybė pasirodė visai kitokia.

Labai liūdna, kad nebuvo vadovautasi ir labai greitai vėlesnių Seimų išplėsti ir liberalizuoti kai kurie Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo nekilnojamojo turto grąžinimo, Žemės reformos įstatymai, kurie atvėrė kelią didelių žemės plotų sutelkimui į atskirų asmenų ir jų grupuočių rankas, smulkesnių ir netgi vidutinio dydžio šeimų ūkių, tuo pačiu ir kaimo nykimui. Labai gaila, kad kaime tiesiog buvo užgniaužta kooperacija, agroservisai.

Skaudu, kad Lietuvos miškai buvo paversti eiline preke, įvairių kompensacijų įkaitu, tarptautinio biznio objektu. Visa tai galiu įvardinti tik kaip nacionalinį nusikaltimą. Gerbiu dar mūsų parengtą ir referendumu priimtą Konstituciją, bet dabar kovočiau, kad joje neliktų vieno žodžio, kuris skelbia, kad privati nuosavybė yra šventa. Ne, man ji nešventa, kai po jos priedanga užtveriami priėjimai prie upių, ežerų, senų girių. Žmonėms užtveriami net buvę seni keliai ir sukuriama neperžengiama socialinė atskirtis. Kai kažkam galima save iškelti daug aukščiau virš tautos, virš valstybės, tai toks laisvės kelias jau nėra šventas.

Eidami į Nepriklausomybę rėmėmės dviem ramsčiais, dviejomis vertybėmis - tautiškumu ir krikščioniškuoju tikėjimu. Dabar matau, kad šios vertybės ne tik kad negausinamos, pagal jų svarbą neiškeliamos, bet gal net menkinamos, pakeičiant mistinėmis žmogaus laisvėmis ir teisėmis, liberalizmo drumzlėmis. Buvimas Europos Sąjungoje be savo nugarkaulio, be savo tų dviejų ramsčių nėra Lietuvai ir lietuvių tautai gėris. Nacionalinės valstybės ir jos požymių ignoravimas, ištrynimas veda ir į Lietuvos valstybės, kaip tokios, išnykimą. To niekados nei dabartiniai, nei būsimi politikai neturėtų pamiršti.

- Ką galėjome daryti kitaip?

- Tikrai galėjome gyventi daug mažesnėje socialinėje atskirtyje ir daugelį ekonominių sprendimų padaryti kitaip, gal lėčiau, bet geriau apgalvojant. Man sunku pasakyti ir tvirtinti, kad kai kurių bankų griūtis, ekonominė krizė, toks brangus Ignalinos AE uždarymas, nepagrįstai didelio suskystintųjų dujų terminalo nuoma ir kiti buvusio valstybinio turto privatizavimo veiksmai nebuvo skubotumo ir neišmanymo kartūs vaisiai. O ir dabar, ar vykdomos reformos, įvairūs optimizavimai nėra tik vienadieniai žvirbliai, kai juos gaudant bus prarasti briedžiai.

Kaip Vyriausybes, politikus ir ministrus paprotinti, kad jie suprastų, jog vaikai, mokyklos, seneliai, ligoniai neturi duoti pelno ir jų įstaigos nebūtinai turi būti pelningos. Tai ne verslo ir pelno siekiančios įmonės. Kai uždaromos mokyklos, kultūros centrai, ambulatorijos, pašto įstaigos, tos gyvenvietės, miesteliai ir kaimai pasmerkiami išnykimui. Sunaikinti nėra sunku, bet bus sunku atkurti.

- Kokią prognozuojate mūsų valstybės ateitį?

- Esu optimistas. Manau, Lietuva ras jėgų išsivaduoti iš visų stabdžių, kai kurių asmenų, verslininkų supintų godumo pinklių.

Tikiu, kad ir žmonės, palakstę po pasaulio platybes, pasidžiaugę jų blizgučiais, supras, kad Lietuvos pievos, miškai ir laukai gali būti dar gražesni, miestai, miesteliai ir kaimai turtingesni, o žmonės laimingesni. Tikiu ir linkiu, kad žmonėse prabustų tautiškas orumas ir tikra meilė savo kraštui, savo kalbai, kultūrai, istorinei atminčiai. Linkėčiau, kad sugrįžtų pagarba ir atsakomybė Sąjūdžio idealams, kurie mus atvedė į laisvę, į šiandieną ir gali garantuoti rytojų.

Būtina, išliekant Europos Sąjungoje, išlikti ir Lietuvoje. Nebūtina ir nereikia aklai paklusti ir vykdyti didžiųjų Europos valstybių primestus sumanymus, o viską daryti protingai, kūrybiškai ir tik tai, kas tikrai naudinga Lietuvai. Juk ne sovietiniai laikai ir už nugaros ginkluoti prižiūrėtojai nestovi.