Politinis infantilizmas - neskiriam kairės nuo dešinės

Laikas bėgo, mokiausi. Įveikiau tą vaikišką pažinimo krizę ir dabar jau skiriu kairę ir dešinę. Ne tik rankas, bet ir partijas. Nekuklu, bet vis tiek pasakysiu - šiek tiek šia prasme išsiskiriu iš bendros publikos. Na, neskiria mūsų žmonės, žurnalistai, politologai, o ir patys politikai, ką reiškia politikoje būti dešiniuoju, ką - kairiuoju. Jei skirtų, mūsų krašte būtų mažiau sumaišties, politinių nesusipratimų.

Atidundėjusios ekonominės krizės fone kalbėsiu tik apie ekonominius kairumo ir dešinumo požymius. Pradėsiu nuo dešinės. Dešinysis, ekonomine prasme, yra asmuo, kuris tiki rinkos, privataus prado galia. Jis yra prokapitalistiškas, nemėgstantis valstybės, prastai suvokiantis viešąjį interesą. Jam, ekonominiam dešiniajam, yra gana atgrasios socialinio teisingumo ir solidarumo sąvokos. Tai, jo manymu, visokių ten socialistų, holistų ar „suskystėjusių“ krikščionių pramanas.

Jam ekonomika yra vien kovos už ekonominį išlikimą konkurencijos laukas. Ir tame kovos lauke, natūralu, laimi stipriausi - išmaniausi, kovingiausi ir t.t. Taigi pasiskirstymas į laimėtojus ir lūzerius yra Dievo ir rinkos duotas. Ir tą kovos rinkoje rezultatą reikia priimti kaip duotybę, be apeliacijų. Visokios išmokos ir pašalpos lūzeriams iškraipo „natūralią“, suprask, rinkos dieviškąją, tvarką ir yra, iš esmės, išteklių švaistymas.

Kitaip mąsto tikras kairysis. Nors, būtina konstatuoti, kairiojo flango ideologija palaipsniui keitėsi. Kairieji kažkada buvo ryškūs antirinkininkai, antikapitalistai ir svajojo apie grynojo socializmo sukūrimą revoliuciniu būdu. Šiandien kairieji yra nuosaikesni ir dauguma jų kalba apie mišrią ekonomiką, kurioje derėtų ir rinkos, ir valstybiniai režimai. Arba kitaip - ir konkurencija, ir solidarumas.

Visgi jie ir šiais laikais yra orientuoti į socialinį teisingumą, kalba apie neproporcingą galių pasiskirstymą tarp darbo ir kapitalo bei būtinumą ginti darbuotojų teises. Nepamiršta jie deklaruoti ir solidarumo principo, nors, tiesą sakant, net kairiųjų vadai ne visada pajėgūs paaiškinti giluminę, ekonominę solidarumo prasmę.

Tikrasis krikščioniškas socialinis mokymas yra daug kuo panašus į kairįjį. Juk Jėzus Kristus tikrai nebuvo rinkos fundamentalistas. Tame mokyme taip pat pasisakoma už socialinį teisingumą, ginamas „mažas žmogus“. Svarbią vietą tame mokyme užima bendrojo gėrio ir solidarumo sąvokos.

Tačiau tarp kairiųjų ir krikščionių yra esminis skirtumas. Kairiųjų šaknys siejamos su bedievybe, su noru atskirti Bažnyčią nuo valstybės. Taip atsiranda šalutinis rezultatas - atskiriant Bažnyčią nuo valstybės (čia suprantamas noras išvengti klerikalizmo), iš ekonominio ir apskritai visuomeninio gyvenimo dažnai yra išvaromas ir Dievas. Iš to kyla nemažai visuomeninių blogybių.

Ar tikrai yra pagrindo kalbėti apie politinį visuomenės vaikiškumą, vadinasi, ir pažintinę krizę mūsų šalyje? Atsakau - retorika aštroka, nes tikrai gyvename didžiulių netekčių išvakarėse.

Pastarosiomis dienomis susipažinau su kai kurių mūsų politinių lyderių pasisakymais. Pasirinkau G.Palucko, V.Uspaskicho ir V.Čmilytės-Nielsen publikacijas, skirtas krizinės situacijos aptarimui. Perskaičius, teko konstatuoti du dalykus. Pirma, šių žmonių požiūriai į krizę yra beveik identiški. Jie vienodai suvokia ekonomiką ir jos veiksmingo gelbėjimo būdus. Antra, visi jie ekonomiką tapatina su verslu ir, atitinkamai, visų jų krizės įveikimo receptai yra dešinieji, liberalūs, nes orientuoti tik į verslo gelbėjimą. Jei ekonomika - tik verslas, tuomet atsiranda logiška išvada, kad reikia gelbėti verslą. Kalboms apie žaibiškai didėjantį skurdą, grėsmes šeimos ekonomikai, viešajam sektoriui vietos nebelieka.

Pradėkim nuo G.Palucko teksto, kuris vadinasi „Kaip padėti verslui ir sukurti tūkstančius darbo vietų. Veiksmų planas.“ Iš kairiosios partijos lyderio krizės metu paprastai laukiama programinio pasisakymo, kuriame atsispindėtų kairysis požiūris į ekonomiką, į jos gelbėjimo būdus. Tame pasisakyme turėtų būti kalbama apie būtinumą suderinti prieštaringus darbo ir kapitalo interesus, ne apie bet kokius, o apie socialiai teisingus išėjimo iš krizės kelius, apie tai, kad sisteminė krizė paliečia ne tik verslą, bet ir viešąjį sektorių - švietimą, mokslą, kultūrą, sveikatos apsaugą ir t.t. Nieko panašaus „kairiojo“ proletariato vado G.Palucko rašinyje nesurasite. Jis mano, kad vienintelis receptas duotoje situacijoje yra skatinti verslą.

Iš esmės taip pat tenka vertinti ir kito „kairiojo“ - Darbo partijos savininko - pasisakymus. „Raudonasis“ politikas, kuris yra ne kartą sakęs, kad progresiniai mokesčiai yra pavydo mokesčiai, neseniai viešai ir aštriai užsipuolė R.Karbauskį už tai, kad anas prasitarė, jog dalis lėšų, skirtų krizei įveikti, bus nukreipta asmenimiam, šeimų vartojimui. Kokiam vartojimui?- šaukia šis „kairysis“. Visus pinigus reikia skirti verslo investicijoms. Šis „kairiajai“ partijai vadovaujantis politikas irgi neužsimena apie gresiančią skurdo bangą, egzistencinius iššūkius šeimoms, apie būtinumą tą bangą amortizuoti. Nekalba jisai ir apie milžiniškas biudžeto bėdas. Vien tik apie verslą. Nes jam verslas yra tapatus ekonomikai.

Visai nestebina V.Čmilytės-Nielsen antikrizinė retorika. Juk ji atstovauja tikrai dešiniajai partijai - Liberalų sąjūdžiui. Ir jai chameleono sindromo, bent duotu atveju, „nepripaišysi“.

Viena iš paskutinių jos publikacijų vadinasi „Pašalpas ir neefektyvius mokymus verskime investicijomis į šeimos verslą.“ Ji faktiškai siūlo kraštutinį dešinįjį variantą - nustoti mokėti pašalpas ir uždaryti Užimtumo tarnybą, o socialinei paramai bei perkvalifikavimui skirtus pinigus investuoti į šeimos verslą. Konkretindama savo pasiūlymą, ji sako, kad už sutaupytą „melejoną“ kiekvienam davus po tūkstantį eurų atsiras tūkstantis naujų verslininkų. Taip norisi sušukti: „Jūs čia rimtai? Tuomet savo asmeniniu pavyzdžiu parodykit, kaip turint tūkstantį eurų galima tapti verslininku.“

Analizuodamas minėtų partijų lyderių tekstus, darau išvadą, kad visi trys yra dešinieji, ekonominių pažiūrų prasme. Tiesa, pirmieji du kažkodėl priskiriami kairiajam politiniam flangui. O tai leidžia konstatuoti, kad tebesame politinio infantilizmo stadijoje. Kaip tas Poviliukas ankstyvoje vaikystėje.