- Dažniausiai cituota popiežiaus mintis, kad homoseksualūs asmenys yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Vieni dėl to ragina melstis už Šventąjį Tėvą, kiti, tarp jų ir į Seimą pakliuvusi Laisvės partija, pati užsibrėžusi įteisinti homoseksualų partnerystę, neslepia savo džiugesio...

- Džiūgauja homoseksualūs asmenys, na, o meldžiasi tie, kurie galvoja, kad popiežius nutolo ar išsižada Biblijos žodžių apie homoseksualius, na, net ne žmones, bet homoseksualius santykius. Aš nuosekliai stengiuosi skirti žmones, turinčius tokį prigimties defektą, kaip homoseksualumą, ir priimančius tai kaip trūkumą, kaip ydą ir atitinkamai besielgiančius. Ir žmones, kurie šios skirtybės nelaiko nei nukrypimu, nei defektu ir net iškelia kaip esminę savo tapatybę, reikalaudami, kad visi į juos žiūrėtų taip, kaip jie patys žiūri į save. Jie džiaugiasi, o kiti meldžia Šventos dvasios tiek popiežiui, tiek ir tiems, kurie nori primesti savo požiūrį, savo gyvenimo būdą kitiems.

- Ar esate tikra, kad mes neklystame interpretuodami popiežiaus pasakymo prasmę?

- Kaip paaiškėjo, filmo autorius ne tik popiežiaus Pranciškaus ištarmę sudurstė iš kelių interviu, bet ir turėjo aiškią nuostatą pontifiko žodžius pateikti taip, kad jie būtų priimtini tai grupei žmonių, kuriai jis atstovauja ir kuri dabar džiaugiasi. Aš suprantu, kad ten yra ir tendencingumo, ir neteisingai pateikto konteksto. Bet kad popiežius savo kalba davė pagrindo tokiam jo minčių supratimui ir pateikimui, deja, irgi, nenuginčysi. Ką popiežius turėjo galvoje teigdamas, jog homoseksualūs asmenys turi teisę būti šeimos dalimi ir kad jų apsaugai reikalingas civilinių sąjungų įstatymas, gali atsakyti tik jis pats. Interpretacijų laisvė yra neribota.

- Jums buvo netikėta, kad taip galėjo išsireikšti popiežius?

- Popiežius Pranciškus garsėja pasakymais, kurie sukelia audrą jei ne vandens stiklinėje, tai plačiojoje visuomenėje. Jis jau ne pirmą kartą kalba apie homoseksualius žmones ir ragina kitus tikinčiuosius priimti juos kaip artimą savo ir būti jų atžvilgiu pakantesniems, gailestingesniems; jam jau yra tekę dėl to aiškintis. Žinoma ir kita istorija, kai grįžtant iš Lenkijos popiežius, žurnalistų paklaustas, ar islamas nelaikytinas teroristine religija, sukėlė labai didelę kunigų bei tikinčiųjų nuostabą ir priekaištus, atsakydamas, jog kiekvienoje religijoje būta prievartos. Jis davė pretekstą komentarams, kad ir katalikybei nesvetimi prievartos ar net smurto elementai. Nesu islamo žinovė, bet kiek teko pavartyti Koraną esu radusi teiginių, kad, pavyzdžiui, žmoną tam tikrais atvejais mušti galima. Raskite ką nors panašaus Biblijoje. Kiek suprantu, popiežius Pranciškus yra labai nuoširdus, labai emocingas, empatiškas ir kalbėdamas vadovaujasi širdimi. Jis nėra tokio lygio teologas kaip popiežius Benediktas XVI, jis neturi tokio plataus humanitarinio išsilavinimo, kokį turėjo Jonas Paulius II. Išminčiai juk reikalinga tiek viena, tiek kita. Pranciškus yra emocijos, meilė, nuoširdumas, gailestingumas. Kartais nuoširdūs žmonės neapgalvoja savo žodžių, kaip nutiko ir šiuo atveju, kai pasaulis dundėjo, burbėjo, o Vatikano sekretoriatas savaitę ieškojo tinkamos formos ir turinio komentaro, kuris kaip nors paaiškintų popiežiaus mintį. Nors žinot, kuo aš neabejoju: provokuojamas jis ne kartą bris į tą pačią pelkę, ir juo toliau, tuo labiau, ypač kai pasiseka jį užvesti ant slidaus kelio, kuriuo galima nuslysti į įvairias aliuzijas.

- Vatikanas pareiškė, jog kalbėdamas apie tos pačios lyties asmenų sąjungas popiežius nekeičia Bažnyčios doktrinos.

- Viena vertus, popiežius irgi yra žmogus ir jis turi savo žmogišką nuomonę, kita vertus, kiekvienas jo žodis, kiekvienas sakinys, pasakytas ne prie arbatos su dviem trimis artimiausiais jo žmonėmis, patarėjais ar kardinolais, yra žodis pasauliui, orbi et urbi. Nemanyčiau, kad jis keičia Biblijos žodį ir Bažnyčios doktriną. Jo pasakytus žodžius dėl homoseksualų partnerystės norint galima suprasti, kad jis yra prieš Bažnyčios doktriną, bet aš manau, kad jeigu popiežiui kas nors būtų taip suformulavęs klausimą, jis būtų išsigynęs. Žinoma, dabar Vakarų kultūroje homoseksualai jau ir priimami, nebepersekiojami, bet pasaulyje dar yra daug šalių, ypač tarp išpažįstančių islamą, kur tie santykiai smerkiami bei teisiškai draudžiami, tad natūralu, kad popiežius ragina jiems rodyti daugiau gailestingumo.

- Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad Bažnyčios reakcija buvo gana  vangi ir nebuvo tinkamai išplatinta katalikų bendruomenei.

- Tai rodo, kad popiežiaus teiginiai sutrikdė ne tik eilinius tikinčiuosius, bet ir kunigus, vyskupus, net teologus, kuriems komentuoti popiežiaus ištrauką iš konteksto, net pasitelkus ne originalo kalbą, bet vertimą, pasirodė nepriimtina. Juk katalikai yra mokomi gerbti popiežiaus autoritetą, ir net jeigu, pvz., kas nors nepatiko popiežiaus kalboje ir tu, neduok Dieve, su kuo nors apie tai kalbėdamas pasakei kokį negerą epitetą, tai turėtum net per išpažintį prisipažinti, kad drįsai suabejoti tuo, ką sako popiežius. Mes, katalikai, nesame mokomi, kad yra Biblijos, Bažnyčios mokymas, ir kad yra popiežius, kuris gali klysti. Atvirkščiai, yra kalama, kad popiežius visuomet yra teisus, kad kiekvienas jo žodis yra vos ne kaip Dievo žodis. Prezidentą štai galima ir komentuoti, ir kritikuoti, teisingai ir neteisingai, ką mes kartais ir matome tiek vieno prezidento, tiek kito, tiek premjero atžvilgiu, kai jie yra tvatijami iš kairės ir iš dešinės. O tikinčiųjų bendruomenei popiežius yra kur kas aukštesnis, autoritetingesnis asmuo, negu visuomenei valstybės prezidentas arba premjeras.

- Negi, jūsų nuomone, klysta tie, kurie minėtus popiežiaus teiginius priima kaip Bažnyčios nuolaidžiavimą neva modernėjančiam, tačiau iš tikrųjų krikščioniškų vertybių atsisakančiam pasauliui?

- Iš tikrųjų mes gi nežinome, ką tarpusavyje kalba patys kunigai , vyskupai, mes nežinome, kokia jų asmeninė reakcija. Kaip popiežiaus mintys aptarinėjamos dvasininkų lygiu, mes galime tiktai spėlioti, nes sulaukėme tik Vyskupų konferencijos pareiškimo, kad tai yra privati popiežiaus Pranciškaus nuomonė ir Bažnyčios mokymo ji nekeičia. Savo feisbuko paskyroje gana griežtai sudėliojusi, kad atsižvelgiant į tai, kas apie homoseksualius santykius pasakyta Biblijoje, savo pasisakymu popiežius nuo to lyg ir nutolsta, pastebėjau, kad kai kurie dvasininkai pritarė tokiai griežtai nuomonei.

- Panašūs teiginiai juk silpnina ir taip silpnėjančią Bažnyčios įtaką visuomenei?

- Tai nestiprina Bažnyčios iš tikrųjų. Ta dingstimi galime palyginti musulmoniškąją ir krikščioniškąją bendruomenes: musulmonai tvirtai laikosi islamo mokymo ir tie saitai, atrodo, kuo labiau stiprėja, tuo daugiau imigrantų pamato, kokia Europa išskydusi, kokia silpna, ant kokių netvirtų kojų čia laikosi krikščioniškoji Bažnyčia. Jie su pasibjaurėjimu priima mūsų kultūrą ir net nemato reikalo domėtis ir skaitytis su krikščionybe, nes mato, kad tie europiečiai nebevertina nei savo Bažnyčios, nei krikščionybės, kuri sukūrė Vakarų kultūrą. Tai kodėl jie turėtų prie jos taikytis ar net integruotis, jei Europa pati savęs nebepažįsta ir nebesuvaldo? Čia ne mano nuomonė, bet aš taip pat matau, kaip musulmonai žiūri į mūsų krikščioniškąją bendruomenę ir į Bažnyčią: jiems ji atrodo silpna ir jie muša ją. Kartu muša mus, krikščionis.

- Apskritai ar jūs nepasigendate mūsų kunigų ar dvasininkijos hierarchų pasisakymų, kreipimųsi, komentarų, ypač mūsų dienomis, kai moralė, atleiskite už trafaretą, akivaizdžiai tampa jau ne mūsų gyvensenos dimensija?

- Taip, pasigendu. Bet prisiminkim, pavyzdžiui, kokios reakcijos sulaukia kunigas Robertas Grigas, kuris dažnai pateikia savo kunigišką komentarą visuomenei svarbia tema? Neretai tokios: kas davė kunigui teisę kištis į valstybės ir visuomenės gyvenimą? Jei valstybė atskirta nuo Bažnyčios, tai, kunige, sėdėk ir tylėk, o jeigu peržengei šventoriaus ribas, būsi ir apkaltintas, ir pasmerktas, kad lendi kur nereikia. Beje, ir patys kunigai ne visada palaiko tuos, kurie mėgina priminti, kad Dievo žodis turi teisę skambėti ne tik iš sakyklos bažnyčioje, bet jis turi teisę skambėti visur, kur yra žmonių.

Jeruzalės patriarchas emeritas yra atkreipęs dėmesį, kad Vakarų Europos valstybių krikščionybei trūksta autoritetingo politiko, kuris imtųsi ginti Kristų ir jo kryžių. Kad politikai viešumoje nusimuilina, atleiskite už žargonizmą, vengia tikėjimo temų... Ar daug žinome valstybės vadovų, besielgusių ar besielgiančių priešingai? Na, kažkada Vokietijoje buvo toks kancleris Helmutas Kolis, na, šiandien Lenkija turbūt yra vienintelė valstybė, kur valstybės vadovai krikščioniškas vertybes pažįsta, pripažįsta ir gina jas savo autoritetu bei reputacija (bet, pažiūrėkite, kokio pasipriešinimo sulaukia, kokios ten vyksta demonstracijos, kokie mitingai). O kitų valstybių vadovai tyli, ir Bažnyčia yra palikta pati sau viena. Prisiminkime, kad priimant Europos Sąjungos (ES) konstituciją buvo atsisakyta krikščionybės, kaip pamato, kuriuo remtųsi ES ir visa europietiška kultūra. Kai ES atsisakė krikščionybės kaip vertybinio pagrindo, buvo atkelti vartai, vieni sakytų, įvairovei, o aš sakau - šlamštui.

- Matyt, vis dėlto katalikams teks pasimelsti už popiežių?

- Per kiekvienas mišias meldžiamės ir už popiežių, ir už kunigus, ir už valstybės vadovus, - už visus, kuriems reikia paramos, duonos, meilės, užuojautos, bet matyt, reikia, kad besimeldžiančių būtų daugiau (turiu galvoje ne karantino sąlygas). Juo mažiau balsų, tuo jie tylesni. Juo jie tylesni, tuo sunkiau jiems pasiekti Dievą.