Itin žemo visuomenės pasitikėjimo svarbiausia valstybės valdymo institucija – parlamentu – „valstiečių“ vedamai valdžiai kol kas nepavyko perlaužti. Gali būti, kad tokios progos jiems apskritai nebeliko. Tačiau nebeliko ne dėl to, kad per mažai laiko iki kadencijos pabaigos ar dėl to, kad šį tikslą dažnai akcentavusiam Seimo vadovui Viktorui Pranckiečiui kilo rizika netekti užimamo posto. Teigiamai kintančio visuomenės pasitikėjimo parlamentu neišvysime, nes tai, kaip lipdoma naujoji valdančioji dauguma, iš esmės prasilenkia ar net prieštarauja tam, kas galėtų keisti viešojoje erdvėje esantį negatyvų Seimo vaizdinį.

Todėl, jei viešai garsiai manifestuotu koalicijos perkrovimu buvo siekta šiek tiek daugiau nei tik išplėsti valdančiąją daugumą, bet, pavyzdžiui, dar kartą visuomenei duoti signalą, kad esame gyvybingi, pasišventę dėl tautos ir, pagaliau, kitokie – tai tokia pačių susikurta proga nebuvo pasinaudota. Dar kartą sužadinti viltis rinkėjams (panašiai kaip buvo 2016 m.) nepavyko ne tik dėl to, kad šiuo metu kitoks galių pasiskirstymas Seime. Prie to prisidėjo ir tai, kad kilo nesutarimai „valstiečių“ viduje, o ir koalicijos perkonstravimas ryškioje postų persidalinimo šviesoje stipriai palengvino valdantiesiems nedėkingų to, ką ir kodėl jie daro politikoje, aiškinimų atsiradimą.

Žvelgiant į pastarųjų savaičių politikų debatus, galima išskirti kelis ryškesnius kalbėjimo akcentus, kurie bent jau politinės komunikacijos kontekste valdančiųjų siekį pozityvaus dėmesio, renovuojant koaliciją, užprogramavo nesėkmei. Kitaip tariant, į viešą eterį pakliuvę politiniai aiškinimai neleido iš koalicijos perkrovimo valdantiesiems laimėti ir papildomų Seimo narių, ir pozityvios visuomenės opinijos.

Vyravo įsitikinimas, kad politikai siekia tik postų

Tai, kad politikams už politiką yra svarbiau postai galėjo susidaryti žvelgiant į tai, kaip viešojoje erdvėje buvo perteikiamas „socialdarbiečių“ dalyvavimas derybose dėl koalicijos. Jei argumentas, kad santykiniam frakcijos svoriui išaugus yra normalu iš partnerių ir daugiau reikalauti, galėjo pasirodyti įtikinamas, tai įsiplieskęs konfliktas dėl Seimo vadovo posto paprastiems piliečiams turėjo būti sunkiai valstybės reikalų tvarkymo kontekste suvokiamas. Be to, kad Seimo postas yra ant derybų stalo, kitų priežasčių, kodėl V. Pranckietis keistinas, nebuvo pateikiama. Kartu nebuvo akcentų, ar į jo vietą stojęs Gediminas Kirkilas būtų pranašesnis. Todėl „Gediminas Kirkilas nori Seimo vadovo posto, o Viktoras Pranckietis šio posto atiduoti nenori“ tapo labai įtikinamu kilusio nesutarimo aiškinimo vaizdiniu visuomenės akyse. Ne ką mažesnį negatyvų toną galėjo suteikti ir ministerijų dalybos, kurios viešojoje erdvėje, bent jau koalicinių derybų pradžioje, buvo akcentuojamos kur kas dažniau ir garsiau nei darbai, kuriuos siekiama padaryti susitarus dėl koalicijos.

Kerštavimo naratyvas iliustravo koalicinių derybų tikslus

„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio tariamas siekis atkeršyti V. Pranckiečiui – vienas dažniausiai minimų akcentų, kalbant apie poreikį stiprinti valdančiąją koaliciją. Iš posto trauktis atsisakantis Seimo pirmininkas ne tik aiškino visuomenei, kad parlamento vadovo pozicija negali būti derybų objektu, tačiau ir atvirai deklaravo, kad tai ne ko kito kaip, pasak jo, nedemokratiniais principais besivadovaujančio Ramūno Karbauskio plano suvesti asmenines sąskaitas su juo dalis. Gausios „valstiečių“ frakcijos tariamą keršto jausmą deklaravo ir opozicija, tokiu būdu dar labiau įgarsindama V. Pranckiečio dėliojamus argumentus. Žvelgdama į tokį susikirtimą tarp savų, visuomenei, ko gero, galėjo susidaryti vaizdas, kad politikai, siekdami patenkinti asmeninius, emocingus įgeidžius, valstybės interesus gali nesunkiai nukelti ir į antrą planą.

Koalicijos formavimas su šantažo elementais

Gana ryškus koalicijos formavimo kontekste buvo ir šantažo naratyvas. Į jį atkreipė dėmesį ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, pabrėždamas, kad jei išties esama šantažo formuojant naująją koaliciją, nieko kito kaip priešlaikiniai rinkimai nebelieka. Visgi visuomenę, sekančią koalicijos formavimo istoriją, galėjo pasiekti du skirtingi „šantažuotojo“ ir „šantažuojamojo“ pasakojimai. Pirmoji istorija – „auksinę akciją“ turintys „socialdarbiečiai“ šantažuoja „valstiečius“ ir R. Karbauskį, reikalaudami daugiau postų ir privilegijų. Frakcijos narių per daugiau nei dvejus metus netekę „valstiečiai“ neturi kur trauktis kaip tik sutikti su mažesniųjų partnerių reikalavimais. Antroji viešojoje erdvėje minima „šantažo istorija“ – valdančiųjų spaudimas Seimo vadovui trauktis iš pareigų grasinant nepasitikėjimo procedūromis. Bet kuriuo atveju koalicinių derybų fone vyravę šantažo elementai pozityvumo vykstančiam politiniam procesui nesuteikė.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad valdantieji nesilaiko principų

„Valstiečių“ siekis valdančiąją daugumą stiprinti atsiremiant į „tvarkiečius“ – partiją, su kuria dar 2016 metais buvo prisiekinėta koalicinių reikalų neturėti, tapo kontraversiška žinute. Rudenį Seimo „tvarkiečiams“ pasirašius bendradarbiavimo sutartį su valdančiaisiais, pastarųjų lyderiai aiškino, kad nuo 2016 m. skelbtų principinių deklaracijų su Tvarka ir teisingumu neturėti reikalų nėra atsitraukiama, nes tai sutartis ne su partija, o su frakcija ir, kad apskritai, formaliai „tvarkiečiai“ netapo valdančiosios koalicijos dalimi. Pastaruoju metu, supratus, kad be „tvarkiečių“ koalicija nebeįmanoma - sutartinai tvirtina R. Karbauskis ir Agnė Širinskienė – jokių Tvarkos ir teisingumo šešėlių dėl teistumo nebematantys. Partija, pasak jų, per nepilnus metus spėjo išsivalyti. Toks nuomonės apie partiją, susilaukusios teisėsaugos dėmesio, posūkis sukūrė prielaidas sudvejoti, ar tikrai nuoširdžiai „valstiečiai“ kalba apie Tvarkos ir teisingumo reputaciją. Jungtuvės su „tvarkiečiais“ dėl „išskaičiavimo“ tapo taip pat svarbiu, viešojoje erdvėje transliuojamu koalicinių derybų akcentu.

Koalicinėse derybose į koją įsišovė Lietuvos lenkų rinkimų akcija

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), į derybas įsitraukusi paskutinė, vengė net žodžiu užsiminti, kad turi noro užimti konkrečias ministerijas. Deklaruodama, kad konkretūs tikslai, o ne postai jiems yra svarbiausi, lenkų rinkimų akcija, viena vertus, išsiskyrė tarp partijų, jau kone spėjusių persidalinti Vyriausybės kėdes, tačiau, kita vertus, tarp deklaruotų reikalavimų derybose dėl koalicijos nedavė nė užuominos apie tautinę lenkų mažumą. LLRA-KŠS aiškino, kad tarptautinės konvencijos ir sutartys Lietuvoje turi ginti lenkų teises, todėl atskirai ant koalicinio derybų stalo dėlioti ir reikalavimus dėl to tiesiog yra nebūtina. Neįprastas partijos manevras gali neapsiriboti vien tik politologų kritika. Lenkų tautinė bendruomenė, žvelgdama į jai atstovaujančios politinės jėgos jungimąsi į koaliciją, nė žodžio neužsiminant apie juos, galėjo gauti prieštaringą žinutę: arba su Lietuvos lenkų padėtimi viskas gerai, arba jų atstovai valdžioje tiesiog pamiršo savus.