Patikrino pandemija

Deja, pandemija šią pasaką pavertė pelenais. Ji akmens ant akmens nepaliko iš šių gražių teorijų, skirtų naivuoliams, kurie, rinkdami milijonierius, tikisi, kad šie ir juos tokiais padarys. Visą Vakarų civilizaciją, besimeldžiančią laisvajai rinkai, ištiko stuporas. Pasaulį ištiko paralyžius.

Ir staiga, kur buvę, kur nebuvę, į dienos šviesą išnyra neoliberalai, visiškai pamiršę savo tikėjimą. Net keista buvo stebėti, kaip opozicija - neoliberalų ideologiją išpažįstantys liberalai ir konservatoriai, - gana rimtas valdžios pastangas suvaldyti pandemiją net, švelniai tariant, apsiputoję su purvais maišė. Pradžioje jiems užkliuvo, kodėl valdžia nepasiruošė šiai nelaimei ir iš anksto nesukūrė atsargų rezervo. Valdžiai, o ne rinkai kliuvo, kodėl trūksta testavimo reagentų, apsaugos priemonių, dezinfekantų. Nors to trūko visame pasaulyje, apimtame nematyto masto panikos. Tačiau mūsų laisvos rinkos apologetams tai nė motais. Jie visai pamiršo savo mantrą, kad rinka sureguliuoja viską. Jie pamiršo, kad nei Vyriausybė, nei ministerijos nieko pačios neperka ir neparduoda.

Teisybės dėlei, priekabių valdžios veiksmams visada galima surasti. Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius, kodėl jie nesugebėjo tapti aiškiaregiais ir visko numatyti. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti visų valstybių valdžias, tarp jų - ir pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip girsi komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu, kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, bijo, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei „koronai“. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie šluote iššlavė „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežėsi ir dar vežasi viską, ką tik sugeba įsigyti?

Kur dingo laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma - Laisvosios rinkos instituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli... Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė reikalingų elementarių apsaugos priemonių, kurių gamyba tikrai nesudėtinga. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.

Išvada - laisvoji rinka yra teorinis išmislas ir gali veikti tik tam tikrose srityse ir sąlygose. Ji nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Susidūrusi su šiomis grėsmėmis, ji tiesiog išsigimsta ir tampa spekuliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasipelnymo šaltiniu. Pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas.

Kritika dėl kritikos

Kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji - nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose visu gražumu pamatėme buvusią prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri, be viso kito, dar ir pademonstravo savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvuliu. Manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą - kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalizmo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrieliumi ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).

Be to, visiškai pamiršta aplinkybė, kad dar 1996-2000 m., valdant Lietuvą Tėvynės sąjungai ir dar tada atskirai Lietuvos krikščionių demokratų partijoms, einant liberalizmo keliu sunaikinta buvusi Valstybės rezervo sistema. Dar dirbdamas Seime po 2000 m. bandžiau šią sistemą atkurti, suprantama, ją modernizavus. Tačiau sulaukiau patyčių ir likau išjuoktas. Būtent liberalai ir konservatoriai pirmieji šaipėsi, kad tokie Valstybės rezervai jau atgyvenę ir pakanka turėti piniginių lėšų. O už juos, kai reikės, viską nusipirksi. Pandemija parodė, kaip lengva nupirkti, kada visiems reikia. Taip, stipraus Valstybės rezervo sukūrimas yra valstybės nacionalinio saugumo reikalas. Tam tikslinga panaudoti dalį milijardinių lėšų, skiriamų krašto gynybai. Ką šioje valstybėje pirmiausia būtina apsaugoti - tai žmonių gyvybes. Deja, kai kam tai ne visai suprantama. O juk tai - krašto gynybos pradžiamokslis.

Išeitis - sistemos korekcija

Jau dabar aišku, kad visa tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Neagituoju visiškai atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės.

Taigi, norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, - kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.

Seimo valdančioji dauguma ir Vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti, reformuoti sistemos. Dabar tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti, valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti.