respublika.lt

Kodėl Lietuvai tampa nereikalingi savo sritis išmanantys specialistai (50)

2021 vasario 08 13:30:08
Gediminas JAKAVONIS

Atkūrę savo šalies Nepriklausomybę, turėjome bene pačią profesionaliausią, iš savo srities specialistų sudarytą, Lietuvos Vyriausybę. Gerą dešimtmetį taisyklės, kad ministerijoms, departamentams, valstybinėms įmonėms vadovauja tos srities profesionalai, dar buvo laikomasi. Vėliau, geometrine progresija daugėjant politinio pasitikėjimo pareigybių, valstybėje įsivyravo universalių vadybininkų, kurie dažnai ėmė keisti savo sritį išmanančius specialistus, mada. Kurlink valstybę veda tokios tendencijos?

×
nuotr. 1 nuotr.
2020 m. kovas. Premjeras Saulius Skvernelis susitinka su Pirmosios Vyriausybės, kurioje dirbo vien savo srities specialistai, nariais. Eltos nuotr.


Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbamės su buvusiu šalies užsienio reikalų ministru, profesoriumi Povilu GYLIU, Kovo 11-osios akto signataru Egidijumi KLUMBIU, filosofu Vytautu RUBAVIČIUMI, pramonės ministru pirmojoje Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje, profesoriumi Rimvydu JASINAVIČIUMI. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Vilniaus universitete studijuojant ekonomiką, vadybą mums dėstė šviesios atminties profesorius Mironas Krejeris. Jis savo paskaitose nuolat kartojo, kad bet kurios veiklos darbuotojo, kvalifikaciją lemia jo įgytas specializuotas išsilavinimas bei darbo stažas toje srityje. Rašant diplominį darbą, profesorius reikalaudavo įvairių lygių tarnautojų darbo efektyvumą analizuoti pagal jų išsilavinimą, kvalifikaciją. Kas vyksta Lietuvoje, kad šie klasikiniai vadybos dalykai tapo niekam nereikalingi, profesionalus vis dažniau išstumia vadybininkai, netgi ministrai, tikri savo srities specialistai, tampa reta išimtimi?

P.GYLYS: Kad taptum geru vadovu, būtinos bent kelios sąlygos: pirma, turi turėti Dievo duotų gabumų, antra, turi įgyti tinkamą išsilavinimą, trečia, turi turėti profesinę ir gyvenimišką patirtį ir, ketvirta, turi turėti moralinį stuburą. Deja, vadinamoji moderni visuomenė yra primiršusi šiuos, nuo senų senovės žinomus, reikalavimus ir į atsakingas pareigas skiria žmones, kuriems labai stinga mano minėtų savybių. Ir padėtis šiuo požiūriu negerėja. Pagrindinė to priežastis - galinga mūsų žmonių debilizacija, į jų galvas kemšant ne reikšmingas žinias, bet išimtinai pramoginę informaciją. Arba partinę, „dvarui" naudingą, dezinformaciją. Tokiu būdu žmonės sukvailinami, nors sudėtingėjant gyvenimui reikia išmanių žmonių. Pirmiausia, išmanių rinkėjų. Išmanūs rinkėjai, jei tokių būtų, išrinktų išmanią valdžią. Ir padorią. Gera, gabi, išsimokslinusi, patyrusi, morali valdžia yra nepaprastai svarbi bendrojo nacionalinio gėrio dalis. Be jos visos kalbos apie gerovės valstybę, kur ir atskiram individui būtų gyventi geriau, yra tuščios. Tikrovė kitokia - neišmanūs rinkėjai, pridedu prie jų ir rinkimuose nedalyvaujančius, - išrenka prastą valdžią. Paskui piktinasi, kad ta valdžia nesugeba priimti adekvačių sprendimų, kad politikoje dominuoja „besistumdantys prie lovio". Neišmani politinė tauta nusipelno neišmanios ir „lovinės" valdžios. Tos, kuri nuolat mus kiršino, kuri sunaikino nacionalinę energetiką, subankrotino „Snoro" banką, skolinosi už 10 proc., kuri ant mūsų kupros užmetė per didelį ir per brangų dujų terminalą Klaipėdoje... Rodos, turėjom pasimokyti ir tokių žmonių nerinkti. Bet išrinkom. Tuo dar kartą patvirtindami - esame labiausiai ES (dėl viso pasaulio nesu tikras) sukvailinta tauta. Jei į rinkimus būtų atėję ir tie į juos neatėję 60 proc. rinkėjų, turėtume ne patirties visiškai neturinčių „bukalaurų", bet bent kiek profesionalesnę Vyriausybę. Ką ekonomikos srityje gali nuveikti ministrė A.Armonaitė? Arba, kodėl teisės „ant mūsų galvų" turi mokytis ministrė E.Dobrovolska?

R.JASINAVIČIUS: Profesinės veiklos rezultatai tiesiogiai priklauso nuo dirbančiųjų kompetencijos ir gebėjimų pasiekti vertę ir naudą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma. Deja, daugelyje darbo sričių, ypač viešajame sektoriuje, nei darbo rezultatai, nei profesinės kompetencijos nėra tinkamai vertinamos. Nėra nustatomi nei sukurtos produkcijos vertės dydžiai, nei naudos, suteiktos vartotojams. Todėl šis esminis viešojo sektoriaus darbų netinkamo vertinimo trūkumas tampa daugelio problemų ir nepasitenkinimo jomis mūsų visuomenėje kertine priežastimi.

Dėl tokio netinkamo profesinio darbo esmės ir jo rezultatų suvokimo, didelė dirbančiųjų dalis vadovaujasi klaidingu įsitikinimu, kad darbas privalo būti „geros" algos gavimo priemonė. Jiems labai paranku, kai gaunamos algos dydis nepriklauso nuo veiksnių, tiesiogiai nesusijusių su darbo rezultatais, o nustatomas tik remiantis išsilavinimu, darbo stažu, jo sudėtingumu bei trukme. Deja, visos šios prielaidos yra tik dalis būtinų sąlygų geriems darbo rezultatams pasiekti. Bet jos nėra pakankamos ir lemiamos. Juk galima pateikti šimtus pavyzdžių, kad yra gana daug valstybės tarnautojų, kurie turi aukštą išsilavinimą liudijančius diplomus, „išdirba" visą reikalaujamą darbo laiką, patiria didelę įtampą vykdydami savo darbo funkcijas, bet jų darbo rezultatais, laukiamais visuomenėje, tik piktinamasi. Pvz., Seimo narių darbu šalies žmonės kasmet yra vis mažiau patenkinti, bet jų algos ir kitos jų daromos išlaidos nuolat kyla. Ministerijų veikloje irgi tas pats: COVID-19 pandemijos mastai Lietuvoje pastarąjį pusmetį žymiai išaugo, o už jos suvaldymą atsakingos institucijos - Sveikatos apsaugos ministerijos - vadovų atlyginimai irgi padidėjo žymiai. Tai - tiesiog paradoksas: kuo blogesni profesinės veiklos rezultatai, tuo brangiau valstybės institucijose už juos yra sumokama ne savais, o „biudžeto" pinigais.

V.RUBAVIČIUS: Pas mus susiklostė tokia padėtis, kad vadovavimą perima laimėję rinkimus partiniai veikėjai ir formuoja savo komandas. Čia nebūtų nieko bloga, jei vis dėlto jie apie save suburtų specialistų komandas, kurios išmanytų įvairių sričių reikalus. Bet situacija Lietuvoje yra pakrypusi ta linkme, kad valdantieji visada stengiasi į visus svarbiausius vadovaujančius postus susodinti savus žmones ne pagal kompetenciją ar patirtį, o pagal artimumą, pagal partiškumą, pagal įvairius kitus su kompetencija nelabai ryšių turinčius dalykus. Tad susiklostė tokia padėtis, kad išties tie „savi" nėra tokie rimti specialistai. Tų žmonių, kurių karjera būtų susijusi su jų kvalifikacijos, specialybės tobulėjimu, būrelis tampa vis menkesnis, nes įsivyrauja vadybininkų diktatas ir vadybininkų kultas. Ir vėlgi - buvo tokia pasaulinė tendencija, nuo kurios dabar lyg ir nusisukama. Tai matome iš pasaulinių korporacijų, turiu omeny lyderes. Štai Elonas Maskas yra inžinerinės ir kitokios technologinės kompanijos pavyzdys. Ją kūrė, plėtoja ir vadovauja ypatingų talentų specialistai, inžinieriai. Lietuvos lazerių korporacija, kuria mes taip didžiuojamės, taip pat yra specialistų sukurta ir jų vadovaujama. Tas vadybos kultas buvo susijęs su bendra kapitalizmo raida, jam iš gamybinio pereinant į finansinį kapitalizmą. Finansiniam kapitalizmui jau yra svarbu finansinių srautų kontrolė. Kitaip tariant, tokie finansistai yra vadybininkai, prižiūrėtojai. Kadangi pagrindiniai pinigai „gaminami" bankuose, tai tada ir vadyba paskelbiama pagrindiniu mokslu ir ekonomikos varikliu. Tačiau netruko paaiškėti, vadybininkų kultas atneša labai daug bėdų. Nes vadybininkais buvo pradėta keisti ir, pavyzdžiui, energetikos korporacijų įvairiausio lygmens vadovus. Akivaizdus Rusijos pavyzdys: visos didžiosios ten įvykusios energetinės katastrofos buvo susijusios su vadybininkais, su tuo, kad inžinerinis personalas iš esmės nebeturėjo karjeros galimybių ir buvo nustumtas nuo vadovaujamų postų. Tas pats šiuo metu yra ir didžiosiose Rusijos dujų kompanijose. Lietuva taip pat ėjo tuo keliu. Pasižiūrėkime į mūsų energetines korporacijas ir taip pat pamatysime senųjų kadrų keitimo vajų. Na, senuosius kadrus išties reiktų keisti, bet reiktų keisti užsitarnavusiais naujaisiais kadrais, perėjusiais tam tikrus techninės karjeros laiptelius. Verta prisiminti ir sovietinės sistemos kadrų rengimo politiką - kad ir Algirdo Brazausko karjerą. Tokia jo karjera turėtų būti pavyzdys gamybos srityse, kada į vadovaujamus postus ateina žmonės, perėję beveik visus techninės vadybos laiptelius, išmanantys techniką ir žinantys, kaip su ja tvarkytis. Iš esmės vadybininkų atsakomybė šiaip jau yra tik prieš juos paskyrusį draugą arba vadovą, jokios kitos atsakomybės jie beveik neturi išsiugdę, nes nėra perėję tų karjeros laiptelių. Tą matome ir dabar, kas vyksta su diplomatais, kaip patyrę žmonės dėl kažkokių kažkieno asmeninių ambicijų arba nebebūdami savojo rato žmonėmis netenka postų ir tarsi tampa nereikalingi ir nepritaikomi. Taip, matyt, buvo nutikę ir su kai kurių mūsų didžiųjų korporacijų vadovais, tokie keitimai įvyko ir geležinkelio, ir miškų ūkyje, ir energetikos kompanijose.

E.KLUMBYS: Visame pasaulyje privačiame versle firmose į svarbiausias vadovaujančias pozicijas yra skiriami savi žmonės. Tą savumą apibrėžia kelios charakteristikos: pirmiausia - firmos savininko šeimos ir artimiausios giminės rato atstovai. Antra - jaunystės draugai, patikrinti laiko bendramoksliai. Ir trečias ratas - firmos bosui lojalūs žmonės. Visus juos galima apibrėžti vienu žodžiu „savi". Ir tai yra suprantama, nes patikimam firmos funkcionavimui pirmiausia būtinas tarpusavio pasitikėjimas, lojalumas ir paklusnumas savininkui. Ir dar būtina atsiminti - atsiradus būtinybei, juos lengva patraukti arba jie patys pasitrauks. Žvelgiant istoriškai, lygiai tie patys dėsniai galiojo ryškiai autokratinėse valstybėse - carinėje Rusijoje, viduramžių Ispanijos ir Prancūzijos karalystėse, tas dar tebegalioja šiandieninėje Saudo Arabijoje, Katare, Bachreine, kai kuriose Afrikos valstybėse, kurių vadovai „prezidentauja" po 20-30 metų.

Vystantis visuomenei ir liberalėjant valstybių gyvenimui, joms pradėjo vadovauti naujas - „savųjų ratas". Svarbiausia, kad jis buvo formuojamas teisėtu demokratiniu būdu - per rinkimus. Juos laimėjusi ar laimėjusios politinės jėgos formuoja savą valdantįjį elitą, kuriame svetimiems ar specialistams vietos nėra. Vėlgi lemiamas faktorius patenkantiems į aukščiausius postus yra ištikimybė ir atsidavimas partiniam lyderiui, formuojančiam Vyriausybę, o jų kompetencija bei patirtis yra ne pirmos svarbos faktoriai. Problemos prasideda, kai ši partinė valdymo piramidė yra nuleidžiama iki žemiausių lygių. Ši sistema per trisdešimt metų totaliai išsikerojo Lietuvoje, tik čia kartkartėm konservatorišką liberastišką drakoną keičia įvairių pavidalų socialdemokratinis.

G.JAKAVONIS: Mano gimtojoje Varėnoje meras džiaugiasi, kad jo atlyginimas trečias pagal dydį tarp šalies savivaldybių vadovų, tačiau rajonas pagal nepotizmo lygį - antras, o vidutinė alga rajone - mažiausia iš visų savivaldybių. Tai, manau, geriausia iliustracija, kas laukia Lietuvos ateityje, jei toliau vadovausimės taisykle „durnas, bet savas".

V.RUBAVIČIUS: Ta ateitis nieko gero nežada. Dabar, ir ypač siaučiant pandemijai, vėlgi išryškėjo gamybos, gamybinių technologinių dalykų ir technologinių specialistų svarba. Pinigai šiaip jau yra spausdinami, tačiau jie vieni nieko nekuria - nei vakcinų, nei kosminių laivų. Juos kuria išmanantys žmonės, o tuos žmones reikia ruošti. Ir reikia ruošti tiems žmonėms vadovaujančius žmones, taip pat išmanančius savo sritį. Jeigu mes tų žmonių neruošime, mūsų laukia liūdnoka ateitis. Yra grėsmė tapti tokiu įvairių paslaugų teikimo žemės lopinėliu. Juk dabar ir žemdirbiai jau pradeda virkauti, kad greitai nebeliks normalių, žemės ūkyje gerai paruoštų, aukštuosius mokslus baigusių, agronomų, veterinarų ir kitų specialistų. O dabar, pandemijos sąlygomis, kaip tik jie ypač reikalingi.

P.GYLYS: Mūsų šalyje seniai į kampą nustumtas meritokratijos principas, pagal kurį žmonių kilimas karjeros laiptais turi vykti pagal jų tikrus nuopelnus ir gebėjimus - gabumus, išsimokslinimą, patirtį ir padorumą. Tačiau, formuojant mūsų valdžios struktūras, dominuoja nepotizmo, klaninė mąstysena. Ryškiausias nepotizmo pavyzdys Lietuvoje yra politinė Gabrieliaus Landsbergio karjera. Niekada nedalyvavęs rimtojoje politikoje, jis per keletą mėnesių „šeimyniniu liftu" buvo iškeltas į politinį olimpą - tapo Europos Parlamento nariu ir partijos pirmininku. Kiekvienas Lietuvoje supranta, kas yra tas politinio „lifto" šeimininkas. Bet dėl viso pikto pakartosiu - Gabrieliaus senelis Vytautas. Visi žino ir visi tyli. Ir net renka. Šiuo atveju mano lūpomis kalba ne neapykanta Landsbergių šeimai ar pavydas, bet pareiga ginti viešąjį interesą. Pirma, nepotizmas literatūroje pripažįstamas kaip viena iš korupcijos, valdymo sistemų supuvimo formų. Antra, turėti padorią, kompetentingą valdžią yra mūsų bendras nacionalinis interesas.

Apskritai pas mus, manau, yra nepagrįstai išbujojusi politinių dinastijų praktika. Pažiūrėkim, kiek tų politinių dinastijų atsirado - landsbergiai, gentvilai, mazuroniai, saudargai, maldeikiai. Ar ne per daug tų dinastijų ir ar visos politikų atžalos turi realių - įgimtų ir įgytų - duomenų valstybės valdymui, viešojo intereso gynimui?

Partijos yra klanai. Viena vertus, yra visai natūralu, kad partijos stengiasi į, tarkim, ministrus skirti savo partijos narius ar rėmėjus. Tačiau Lietuvoje šiuo požiūriu turime rimtų bėdų. Daug kas, taip pat ir „dvaro" politologai, nesuvokia, kad rimti, kvalifikuoti, savigarbą išlaikę žmonės į partinę veiklą neina. Pas mus susiformavęs nesveikas ir galingas politikos demonizavimas - eilinis gyventojas įtikintas, kad politika, partinė veikla yra nesąžiningų žmonių užsiėmimas ir doram žmogui ten ne vieta. Todėl padorūs žmonės ir vengia politikos. Bet politinės kėdės negali likti tuščios. Tada jas užpildo negabūs ir ciniški žmonės.

E.KLUMBYS: Valdant „specialistams", padėtis Lietuvos energetinėje sistemoje man jau seniai kelia siaubą. Pirmiausiai uždarėm labai atnaujintą ir labai saugią po visų investicijų Ignalinos atominę elektrinę. Paskui „specialistai" įtikino A.Brazauską jokios patirties energetikos srityje neturintiems prekybininkams parduoti pusę Lietuvos skirstomųjų tinklų. Ši epopėja baigėsi skausmingu ir gėdingu pusės Lietuvos skirstomųjų elektros tinklų išpirkimu iš tų pačių prekybininkų, uždirbusių nemenką krūvą pinigų. Dar vienas premjeras, „naktinių reformų genijus", norėjo su tais pačiais prekybininkais, pasitelkę amerikietišką „Westinghouse", pastatyti atominę elektrinę. Laimei, Lietuvos žmonėms užteko sveiko proto pasakyti „ne". Ar kas šiandien Lietuvoje žino, kad 2017 m. „Westinghouse" bankrutavo? Ir kokioje situacijoje būtų atsidūrusi Lietuva, pradėjusi šios atominės elektrinės statybą. Toliau mūsų politikos „genijai", vadovaujami panelės prezidentės, sukišo krūvą pinigų į didžiulę Lietuvai nepriklausančią plaukiojančią dujų saugyklą - norėjom kuo mažiau priklausyti nuo rusiškų dujų, bet šiandien į ją gabena suskystintas rusiškas dujas iš Rusijos uostų, esančių prie Sankt Peterburgo. Neturiu jokių vilčių, kad kada nors bus pateiktas Lietuvos žmonėms visų šių projektų detalus finansinis įvertinimas, nes geriausias būdas yra visa tai užmiršti ir nurašyti praeities klaidoms.

R.JASINAVIČIUS: Kadangi darbuotojų veiklos efektyvumas bei sunaudotų lėšų investicinė grąža nėra skaičiuojama, todėl ir atsakomybės už įvairius patirtus nuostolius iš jų nėra reikalaujama. Tai ir sudaro labai patogias prielaidas subujoti nepotizmui valstybės tarnyboje bei kitose viešojo sektoriaus srityse. Trumpai tariant, viršininkai pinigus pasitelkia iš biudžeto (jiems svetimus), o atiduoda juos, kaip pašalpą, saviems, be atsakomybės už jų panaudojimo rezultatus. Tokios pašalpos forma jie aprūpina ir save, savo pastangomis nustatydami savo algas ir premijas, nesusiejant jų su jiems patikėtos srities rezultatais. Verslo srityje tokie atvejai - retenybė.

G.JAKAVONIS: Žiūrint į tai, kas vyksta pasaulyje, kaimyninėse valstybėse, klausantis kalbų, pasakytų Davoso forume, atrodo, kad gyvename ant didelių pokyčių slenksčio. Kad tie pokyčiai nebūtų itin skausmingi mums, reikalinga kompetencija visose srityse. Ar kažką šiandien dar įmanoma padaryti, kad būtų suvokta specialistų svarba?

P.GYLYS: Taip, mes gyvename didelių tektoninių permainų amžiuje. Dalis plačiau ir giliau mąstančių akademinių žmonių tai suvokia. Tačiau mažai kas suvokia tas permainas kaip visumą. Todėl ir atsiranda tokie kaip K.Švabo pseudoprojektai. Vien tai, kad tame projekte pagrindiniu pasaulio „perkrovimo" (The Great Reset) vairininku paskiriamos korporacijos ir nuošalyje paliekamos nacionalinės valstybės, rodo, kad projektuotojai neturi adekvataus paradigminio mąstymo pagrindų - korporacijos pagal savo genetiką negali atlikti pasaulinės tvarkos „perkrovėjo" misijos, nes jos negali būti orientuotos į bendrąjį gėrį, kadangi tikrasis jų veikos motyvas yra pelnas.

Apskritai kalbant apie tarptautinį kontekstą, būtina pabrėžti - Lietuvai ir kitoms nacionalinėms valstybėms teks pralieti daug prakaito, priešinantis šeimos ir tautų naikinimo filosofijai ir praktikai. Ji atleiskit, yra idiotiška. Taigi tokiam pasipriešinimui būtina turėti kritinę masę gabių, išsilavinusių, valstybiškai mąstančių žmonių, kurie, viena vertus, suvoktų, kad mūsų gyvenimo tarptautėjimas yra neišvengiamas procesas, bet, kita vertus, jis turi vykti ne slopinant patriotizmą ir šeimyniškumą, o išnaudojant juose slypinčius dvasinius resursus.

R.JASINAVIČIUS: Mūsų valstybė gauna, kas buvo suderėta stojant į ES. Deja, daugelis gautų finansinių subsidijų nedavė žadamų ir galimų rezultatų dėl priežasčių, kurios buvo apkalbėtos aukščiau. Kadangi mes iki šiol neišmokome efektyviai naudoti savų mokesčių mokėtojų pinigų, tai ES paramą mes panaudojame dar prasčiau. Ir tai yra nepakankamos mūsų politikų ir viešojo sektoriaus vadovų kompetencijos ir atsakomybės už jų veiklos rezultatus nebuvimo pasekmė. Gebėjimų pažanga nėra įmanoma, nepakeitus valdžios veiklos vertinimo kriterijų. Deja, tokiems gyvybiškai būtiniems pokyčiams nėra susiformavusi politinė valia nei prezidentūroje, nei Seime, nei Vyriausybėje.

V.RUBAVIČIUS: Padaryti visada galima, jeigu suvoki problemą ir jeigu supranti, kaip šitas problemas arba iššūkius reikia spręsti, į tai metant visas jėgas. Su aukštuoju mokslu ir specialistų rengimu mes jau turime bėdų. Jau dešimtmečius niekaip negalime pasistūmėti į priekį, o vis ritamės žemyn. Tačiau ir su korporacinių reikalų tvarkymu, valstybinių korporacijų, karjeros kilimo ir paskyrimų konkursų dalykais taip pat čia yra labai daug problemų. Juk žinome, kad nors ir konkursai yra rengiami, bet jie tik kaip tam tikras viešumo arba skaidrumo imitavimas. Konkursuose visada laimi tie, kam reikia ir kas turi laimėti ir čia jau nei kompetencija, nei kvalifikacija nelems. Matome, kai valdymas mažoje šalyje patenka į tam tikro sluoksnio rankas, iš tų rankų jau beveik sunkiai yra išmušamas. Tada reikalingas bendras verslo elito, kuris yra susijęs su įvairiais politinio elito sluoksniais, susitarimas dėl bendrų sprendimų. Ir sutarimas, kas yra tie pagrindiniai iššūkiai ir kaip su jais dorotis, nepaisant to, kad tada nukentės, posto neteks ne vienas „savas" žmogus ar bus pažeminta jo gerovė. Tačiau tokių judesių kol kas Lietuvos padangėje nematome.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (50)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar pasaka „Eglė žalčių karalienė" jums asocijuojasi su neapykantos kurstymu prieš kitą rasę/kilmę?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Koks Jūsų požiūris į mero rinkimus?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
2. „MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!“
3. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
4. Vitas Tomkus: IR ŽODIS TAPS KŪNU!
5. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
6. Dabartinė Konstitucija - atgyvena?
7. Vitas Tomkus: APIE NACIONALINES VERTYBES, NACIONALINĘ LRT IR NACIONALINĘ IDĖJĄ
8. Algimantas RUSTEIKA: Geras pensininkas - miręs pensininkas
9. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
10. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie atmintį
11. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
12. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
13. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
14. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
15. Algimantas RUSTEIKA: Seimo rinkimų reforma (Idėja Lietuvai Nr.3)
16. Olava STRIKULIENĖ: Laisvoji A.Tapino televizija - priklausoma nuo labdaros kaip benamis šuo
17. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
18. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
19. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie patyčias
20. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
21. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
23. TOMKUS VS MALINAUSKAS (2)
24. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
25. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +5 C

-1 +6 C

 

-2 +5 C

+2 +8 C

+3 +8 C

 

+4 +6 C

0-11 m/s

0-7 m/s

 

0-7 m/s

       

Nuorodos