(23)Praėjusią savaitę vis dar leidosi lėktuvai, gabendami Lietuvos piliečius namo. Grįžo užsienyje studijuojantys, grįžo dirbantys, grįžo įstrigę pašaliuos dėl lengvapėdiškumo, grįžo netekę darbo, būgštaudami, kad ligos atveju svetimame krašte jais nepasirūpins taip, kaip gali pasirūpinti Tėvynė. Tačiau su širdgėla lydėję spiečius lietuvių į emigraciją, grįžtančius sutinkame ne su duona ir druska, o greičiau su akmeniu užantyje.
6 nuotr.
Galbūt tokiai emocijai, itin dominuojančiai tarp komentarų internete, esama ir kitokios, ne vien užkrato importavimo dingsties, kalbamės su psichiatre psichoterapeute Jūrate BAJARŪNIENE.
- Kaip paaiškintumėte tokią tautiečių reakciją sutinkant tėvynainius?
- Ši situacija, kuri yra šioks toks išsišokimas, iš tikrųjų išduoda, kokios įtampos žmonės yra apimti, kiek juose esama agresijos, kuri šiuo atveju įgyja drakonišką pavidalą. Jų nerimą stiprina ir suvoktis, jog pasaulis dabar yra išsijudinęs iš santykinio stabilumo pozicijų, - dabar visas pasaulis yra sukrėtimo būsenos.
Apie baimę šiuo atveju galime daug kalbėti. Baimę nežinios, baimę pasikeitimo nežinia kur link, juo labiau kad visas pasaulis yra išėjęs iš pusiausvyros. Koronaviruso pandemija visai planetai yra didelis išbandymas - slinktis į kitą pusiausvyrą, kuri yra tarsi be jokių garantijų. Ką ji reiškia? Atgimimą, atsinaujinimą ar mirtį ir išėjimą? Aiškaus atsakymo nebuvimas žmogui atrodo reali grėsmė, kurios išvengti jis negali.
- Galbūt tikrų tikriausia baimė būti pandemijos viduje ir prasiveržia nepakantumu atvykėliams?
- Tikrai taip galima pasakyti. Na, kai žmogaus kieme išdygsta atvykėlis iš kito, galbūt vietiniam ir ne itin pažinaus pasaulio, žmogui atrodo, kad jis įsilaužia ir suardo jo provincialią būtį; jam atrodo, jeigu ne atvykėlis, viskas būtų buvę kaip seniau. Bet kaip seniau jau nebėra. Paprastai žmogus išgyvena didžiulę traumą dėl įvykių, keičiančių jo gyvenimą iš esmės. Tad galima įsivaizduoti, kaip sudėtinga žmonėms, turintiems jau susiklosčiusią vertybių, saugumo sistemą, atsidurti staiga susvyravusiame pasaulyje ir iš naujo rasti atramos taškus. Egzistencinio sukrėtimo ištiktas žmogus jaučiasi sutrikęs, praradęs pasitikėjimą savo jėgomis, nebe toks tikras savo identiteto ir vertybių atžvilgiu.
- Ar pastebite kokių nors panikos žymių?
- Taip, ir gana nemažai. Turint omenyje, kad Lietuva dabar yra įtampos lauke ir pasaulyje yra daug įtampos, labai sunku numatyti, kas kurioje vietoje blykstels.
Kol kas patirtos traumos efektas yra per didelis, kad žmonės imtų panikuoti atvirai, tačiau panika reiškiasi kitais būdais, tarp jų ir pasipriešinimu autokratiškiems sprendimams, laisvės suvaržymams, perdėta kritika, nepasitikėjimu valdžia ar autoritetais ir panašiai.
- Yra kokia nors gelbėjimosi strategija?
- Yra toks žodis pasipriešinimo procese - „rezistencija“, ji esti pusiau slapta, slapta, esti atvira rezistencija; jinai yra daugiau gydymosi forma, negu atvirkščiai. Noriu pasakyti, kad yra sveika atsiriboti nuo neigiamos informacijos, plūstančios įvairiais kanalais, priimti ją kritiškai, pirmiausia paieškoti pagalbos savyje. Kitaip tariant, būti egoistais gerąja prasme. Kadangi ne mūsų valioje pradžia ir pabaiga, kadangi neįmanoma išvengti gimimo nei mirties, mums telieka pradžią ir pabaigą priimti kaip duotybę. Ir mėgautis mums duotu intervalu kaip dovana, kurioje geriau įsižiūrėjus matyti daug šviesos, kuria gėrėtis mums leistų mūsų nuojautos bei išmintis. Tai nėra paprasta, tačiau didžiulių pokyčių laike žmonės greičiau ir stipriau mokosi. Jie tampa imlesni.
