Konkursų laimėtojais buvo Rolandas Palekas, Vidmantas Gylikis, Gintaras Čaikauskas. Netrukus Vyriausybė nusprendė leisti Vilniaus savivaldybei skelbti pirkimą aikštės atnaujinimo darbams, be architektūrinės idėjos (?!). Laimėjo bendrovė „Infes“ su partneriais „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratoriumi“. Rangovų paslaugos pirktos nepatvirtinus architektūrinės idėjos, nors įprastai daroma priešingai.

Stebina tai, kad per 30 metų aikštės formavimo laikotarpį niekas iš Lietuvos heraldikos komisijos nebuvo kviečiamas konsultacijų, nors aikštės pagrindinis simbolis - valstybės herbas.

Vyčio statymo vajus

Tai ilgiausiai užtrukęs ir betonu įsirėžęs į daugelio Lietuvos žmonių sąmonę vajus. Pagrindinis šios idėjos platintojas ir stūmikas - Vyčio statymo komitetas, kartu su Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjunga. Idėjos koordinatorius - buvęs Vyriausybės patarėjas Vilius Kavaliauskas. „Jei valstybė nesugeba pastatyti paminklo Vyčiui, pastatysime mes iš suaukotų lėšų“, - sakė jis. Lyg ir gražu, jei ne ydinga pati idėja. Vytis yra pagrindinis valstybės simbolis. Jis ir pati valstybė - gyvi ir jiems paminklo nereikia. Dideli raitelių paminklai statomi karalių ar įžymių karžygių atminimui. Kartu, tai vienas iš tradicinių paminklų žanrų.

Bandydamas kalbėti Vyčio pastatymo komiteto projekto pristatyme Mažvydo bibliotekoje, į kurį primygtinai buvau kviečiamas, buvau nušvilptas. Vėliau sulaukiau komiteto narių Kasparo Genzbigelio ir Jono Zolubo šmeižto mano tėvo - politinio kalinio Stasio Každailio - adresu. Toliau vyko komiteto stumiamas konkursas. Skirstytos vietos. Matėme puikią Gitenio Umbraso skulptūrą „Baltai“, kurią pavadinčiau skriejančiu raiteliu. Viskas būtų gerai, jei ne tai, kad skulptūra neturi nieko bendra su Lietuvos valstybės herbu, o tokia valstybės herbo interpretacija tiesiogiai primena Mongolijos herbą. Raitelis Lietuvos herbe niekur neskrieja ir nieko nesivaiko. Jis yra kilęs iš valdovo herbo ir simbolizuoja brandų valdovą stabilioje heraldiškoje pozoje. Tokia europinės heraldikos tradicija.

Kaip skulptūrinė kompozicija nemažiau vykęs Arūno Sakalausko kūrinys „Laisvės karys“. Pagal paminklų žanrą tai tipiškas paminklas konkrečiam karvedžiui, gal kunigaikščiui Vaidotui, gynusiam Kauno pilį. Dėl šių savybių 2017 m. gegužę publikavau straipsnį „Vyčio paminklas tiktų Kauno santakai, bet ne Lukiškių aikštei“. Į tai atsiliepė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Taip ir išjojo raitelis į Kauną, bet sustojo ne ten, kur jam buvo skirta, kaip kovotojui su amžiais iš vakarų Nemunu plūstančia kryžiuočių agresija - dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje, bet sustojo šalia Kauno pilies ir jai grasina. Ką padarysi. Užtai pigiau, nereikia atlikti didelių žemės darbų pačioje santakoje, o prie pilies tokia „romantiška“ skulptūra - koks puikus fonas valdininkams prakalbas sakyti.

Kalbant apie mūsų aikštę, manau, pagrindinis jos formuotojas turėtų būti idėjinis-architektūrinis sprendimas su jį papildančiomis heraldinėmis, skulptūrinėmis ir augalinėmis kompozicijomis. Čia geriausiai matomos valstybės simbolikos panaudojimo galimybės nuo didžiųjų formų iki detalių. Valstybės simbolis geriausiai įprasmina valstybės aikštę. Tokio rango simbolių panaudojimo analogijų galime rasti šventovių architektūroje.

Panagrinėkime, kokia turėtų būti valstybės herbo simbolio raiška aikštėje. Didelė raitelio skulptūra tradiciškai vaizduos konkretų karalių ar karvedį, bet jokiu būdu netaps valstybės simboliu. Remdamiesi heraldikos dėsniais, pabandykime atsakyti į klausimą, kuo lieka herbo simbolis, išimtas iš skydo? Išimtas iš skydo raitelis lieka valstybės simboliu. Valstybės herbo simbolis be skydo bus tik šiandienos valstybės simboliu. Ar gali šis simbolis reprezentuoti valstybę? Oficialiuose dokumentuose - ne, bet simboliškai - taip. Ankstyviausias valstybės simbolis be skydo, matomas seniausiose monetose, žymi seną Lietuvos valstybingumo tradiciją. Tokį simbolį laikyčiau prasmingiausiu. Jis, kaip vienas seniausių valstybės simbolių Europoje, geriausiai pabrėžtų garbų valstybės amžių. Tai atpažįstamas ženklas ir savotiškai modernus. Turėtų būti toks tūrinis simbolis: sidabrinis, aikštės centre ir aukštai. Abejoju teiginiu, kad esą plokščia, stilizuota raitelio figūra negali tapti erdvine kompozicija. Čia jau skulptūrinės kompozicijos uždavinys sukurti tūrinį ir atpažįstamą ženklą. Atsižvelgiant į valstybės herbo spalvinę sudėtį, būtų logiška aikštės ansamblyje naudoti dvi pagrindines medžiagas - raudoną granitą ir baltą nerūdijantį plieną.

Statysime „bunkerį“?

Žvelgiant neįdėmiai, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus veiksmai Lukiškių aikštėje atrodo primityvūs, net chaotiški. Tačiau atidžiau pažvelgus matosi logiška seka ir tikslas bet kokia kaina užkirsti kelią pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės ansamblio sukūrimui visiems laikams, nepaisant 1999 metų Seimo nutarimo „Dėl Lukiškių aikštės funkcijų“. Šis dokumentas iki šiol yra galiojantis.

Bandykime peržvelgti mero veiksmų seką ir pasekmes.

Prigimtinė Lukiškių aikštės struktūra išcentruota. Suformuotas bendras aikštės nuolydis nuo Gedimino prospekto iki apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. (Yra žinoma, kad ant pakalnės jokio sakralaus objekto statyti negalima). Nuolydis reprezentacinėje dalyje padengtas akmens danga. Reprezentacinėje aikštės dalyje įrengtas požeminis fontanas. Paskelbtas paskutinis konkursas ir laimėtojas - „bunkeris“ šalia fontano. Kaip pasityčiojimas iš oponentų - aikštės reprezentacinėje dalyje supilta smėlio dėžė.

Ar minėtos pertvarkos vyko tik mero užgaida? Atidžiau pažvelkime į paskutinį konkursą. Jam talkino trys jėgos: Liberalų partija, Šiuolaikinio meno centras ir to meto Kultūros ministerija. Tartum aikštė būtų jų nuosavybė, 2017 06 23 paskelbė „savo“ konkursą. Darbus koordinuoti pavedė ne kokiai kitai biudžetinei organizacijai, bet Šiuolaikinio meno centrui, arba postmodernizmo centrui, kuris kaip biudžetinė organizacija negali tarnauti vienai ideologijai. Šiuo veiksmu ministerija pati atrinko savo darbuotojus pagal asmenines pažiūras, kad lemtų konkurso galutinį rezultatą. Schema paprasta: mūsų žmonės dirbs, mes patys ir nuspręsime. Taip Kultūros ministerija, formuodama vertinimo komisijos sudėtį pagal savo darbuotojų asmenines pažiūras, paveikė konkurso rezultatą: iš septynių jos pačios sudarytos komisijos narių 4 yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su ŠMC.

2019 m. rugsėjo 25 dieną Lukiškių aikštėje pristatytas liūdnojo vaizdo ir likimo „bunkerio“ fragmentas. Nuo pat pradžių buvo visiškai aišku, kad sumanymas beviltiškas, bet buvo stumte stumiamas miesto mero. Tikrai ne savo asmeninėmis lėšomis eilę metų taškėsi sostinės meras. Neabejoju, kad tai miesto biudžeto lėšos. Kas grąžins miestui padarytus nuostolius? Nepasisekė R.Šimašiui tik su smėliuku. Kas galėjo įtarti, kad smėliukas gali turėti detonuojančių savybių?

Šiandien, Seimui priėmus pagrindinės ir reprezentacinės valstybės aikštės įstatymo projektą, o prezidentui jį patvirtinus, esu laimingas ir dėkoju visiems, atvėrusiems naujas galimybes šį įstatymą įvykdyti lietuviškai ir profesionaliai.