Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie mišką

Šiandien, tokią gražią pavasario dieną nebenoriu jūsų ir savęs teršti šios valdžios nuosekliai gaminamomis fekalijomis. Sužinojęs, kad vyriausybėje įsitaisę netirpstantys besmegeniai stengėsi užtikrinti, „kad ir nevakcinuotas asmuo galėtų normaliai gyventi", noriu pasidalinti vienu savo tuo metu padarytu atradimu. Taigi, kai mes, norėdami būti geri vaikai, turėjome nelankyti savo tėvų, o tam, kad švęstumėme Velykas, turėjome aukoti Kalėdas ir atvirkščiai, visai netoli nuo miesto centro aš atradau nuostabų mišką.

Gal kai kam tai skamba juokingai, tačiau man, visiškam miesto betono džiunglių gyventojui tai tikrai buvo atradimas. Kai tarp savivaldybių buvo įvesta sienų kontrolė, kurios užtikrinimui pajungtos nebuvo tik NATO tankų bataliono pajėgos, vos keliolika minučių kelio nuo namų - ir tu atsiduri visai kitame, nuostabiame ir švariame, tikrame pasaulyje. Tereikia tik mašinoje palikti savo mobilųjį ir tu atitrūksti nuo viso beprasmio informacinio šlamšto, kuriame vertingos informacijos yra lygiai tiek, kiek pasisioja mano katės.

Ačiū pseudopandemijai, kurios metu radau šias vietas. Nuo tada lankausi jose visada, kai tik atrandu kelias laisvas valandas, visokiu oru ir visais metų laikais. Koks nuostabus jausmas būti gamtoje ir matyti, kaip pavasarį viskas bunda, pokši ežero ledas, medžiai pasipuošia šviežia žaluma, jų šakos svyra nuo tuoj tuoj sprogsiančių pumpurų, vienur dar galima aptikti sniego saleles, kitur, saulės atokaitoje jau mėlynuoja žibutės.

Vasarą oras kvepia pušimis ir tuo nenusakomu saulėto miško kvapu, o medžių pavėsis maloniai saugo nuo vidurvasario karščio. Rudenį galima pamatyti tiek spalvų, kiek tik jų yra gamtoje, o miškas tuo metu tyliai ruošiasi žiemos miegui. Žiemą visur jau tik švarus, baltas sniegas ir visada žalios pušų ir eglių šakos, o ant užšalusių ežeriukų kažkas įsirengia čiuožyklą, o kažkas net suka ratus slidėmis.

Savaitgaliais čia dar pasitaiko susitikti keletą žmonių, o nuvažiavus paprastą dieną gali valandų valandas vaikštinėti miško takeliais vienui vienas su savo mintimis ir nieko nesutikti. Tik paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas, ramus ežero bangų pliuškenimasis, kažkur toli šunų lojimas. Vidus nurimsta, kai aplink tokia tyla ir harmonija, o visos dirbtinai sukeltos ir tikros problemos lieka kažkur toli mieste. Tada ateina supratimas, kokia didi ir nuostabi jėga slypi gamtoje ir kiek daug tau, eiliniam žmogui, ji gali duoti ramybės ir stiprybės.

Mano kartos žmonės tikriausiai prisimena, kad buvo laikas, kai tokie patys, kaip mūsų šiandieniniai vyriausybės genijai, buvo sugalvoję pasukti didžiąsias Sibiro upes. Siekiant kovoti su Vidurinės Azijos klimato džiuvimu, SSRS kilo mintis perkelti vandenį iš „vandens gausių" Sibiro regionų į pietus, į Aralo jūrą. Įgyvendinus projektą, Centrinė Azija turėjo pavirsti derlingu subtropinio klimato žemės ūkio regionu.

Kaip juokingai šiandien tai skamba. Tik visiškai nuovoką praradęs žmogus gali norėti ir tikėtis pakeisti tai, kas gamtoje yra nusistovėję per tūkstančius metų. Kad žmogui pajusti savo mažareikšmiškumą, užtenka nuvažiuoti į kalnus ar pabūti prie audringos jūros. Ir tuomet supranti, kad gamta maloniai leidžia tau būti joje, harmonijoje su ja ir mėgautis jos teikiamais malonumais, bet tik tol, kol nekyla mintis galynėtis su ja. Ji gali leisti tau susikurti iliuziją, kad tu laimi, tačiau tai tik iliuzija, žmogau. Neįmanoma nugalėti to, kas yra amžina, kas buvo seniai iki mūsų ir kas bus dar ilgai po mūsų.

„Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp nieko ir visko" -Blezas Paskalis