1 nuotr.„Aš neturiu nei ko išlošti, nei ko pralošti. Manęs paprašė - aš atėjau padėti išspręsti klausimą". Neabejoju, kad visiems, skaitantiems šį tekstą žodžiai „išlošti" ir „pralošti" asocijuojasi su Nacionaline komedija pavirtusiu sostinės stadionu. Tačiau šiuos žodžius ištarė ne garsiausias pastarojo meto Lietuvos lošėjas Šarūnas Stepukonis, narsiai prisiėmęs visas savo ir ne savo kaltes dėl iššvaistytų 40 milijonų eurų.
Klausimo sprendėjas yra Estijos verslininkas Arvydas Avulis. Šią savaitę sostinės taryboje, kurios dauguma sudaryta iš globalių finansinių schemų specialistų, pasivadinusių konservatoriais ir vaikų darželio atstovų, susibūrusių po Laisvės televizijos, atsiprašau - Laisvės partijos vėliava drausmingai ir vieningai, lyg kokioje Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje 27 balsais „už" nusprendė statyti sostinėje paminklą korupcijai, kurį kai kas vis dar vadina Nacionaliniu stadionu. Iš karto po šio sprendimo iškilus Estijos verslininkas pradėjo pratinti mus prie minties, kad įteisintos šią savaitę indeksacijos gali ir nepakakti, todėl „perėmęs koncesijos akcijas, jei susidarytų tokios aplinkybės, ateityje dar kartą galėtų prašyti stadiono kainos indeksavimo. Tai numatyta sutartyje."
Būtų nedovanotina nepasidalinti su jumis vienu iš argumentų, kuriais oponentus tarybos posėdžio metu gausiai laistė administracijos direktorius ponas Bužinskas:
„Turime ne tik galimybę indeksuoti, bet ir visų pirma pareigą, indeksuoti pagal rizikų matricos 1.7 punktą, kuomet numatytas tam tikrų rizikų materializavimasis ir jis yra įvykęs." Taip mums, žiopliams Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Adomas suprantamai paaiškino, kodėl legendinis sostinės stadionas kainuos 157,2 milijono eurų.
Trumpam grįžkime prie balsavimo Vilniaus savivaldybėje. Pikti liežuviai plaka, kad iki paskutinės minutės balsavimo rezultatai galėjo nusvirti ir į kitą pusę, nes tiek konservatorių, tiek darželiokų frakcijose yra nepartinių, kuriems baltarusiška partinė disciplina neprivaloma, todėl kažkokiu būdu keturi balsai, turėję atitekti sprendimui „prieš", galiausiai nukeliavo į kitą pusę ir sprendimas buvo priimtas. Eilinį kartą puikų politinės prostitucijos pavyzdį parodė posėdyje dalyvavę lankstieji socdemai, kurie balsavime susilaikė. Sunku suvokti, ką tai reiškia? Kas gali žinoti, kokį kasnį su valdančiaisiais yra jie sutarę? Juk dar ilgi trys metai laukia kažkur netoli lovio.
Kiti pikti liežuviai plaka, kad „Baltcap" problemos prasidėjo jau vasarą, kuomet viena neįvardinta įmonė, nesulaukdama mokėjimo laiku, kreipėsi į banką su prašymu apriboti fondo disponavimą savo sąskaitoje esančiomis lėšomis. Nuo tada prasidėjo sprendimų ieškojimas ir vienas jų, anot piktų liežuvių, buvo kelionė į banką kartu su artimomis Kauno arenai įmonėmis, tačiau su banku dėl paskolos susitarti nepavyko. Tuomet, pasak tų pačių piktų liežuvių, prasidėjo fondo atstovų vojažai po įvairias įmones, pajėgias perimti šį projektą. Arvydas Avulis, būdamas puikiu derybininku taip pat šio projekto ėmėsi ne iš pirmo karto, o tik po to, kai apsukę didelį ratą, fondo atstovai nerado norinčių.
Dabar ši projektą turi įvertinti Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri kažkada jau bandė užkirsti kelią šiam korupciniam projektui, tačiau nesėkmingai. 2021 metų balandžio 27 dieną Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą dėl projekto „Daugiafunkcis sveikatingumo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo kompleksas", kurio nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 metų lapkričio 16 dienos sprendimas, kuriuo pripažinta neteisėta ir panaikinta Viešųjų pirkimų tarnybos 2020 metų gegužės 20 dienos vertinimo išvada. Primenu, kad Viešųjų pirkimų tarnyba buvo nurodžiusi nutraukti nacionalinio stadiono koncesijos konkursą. Tikėtina, kad antrą kartą Viešųjų pirkimų tarnyba jau žino, kokį sprendimą reikia priimti, kad netektų vėl minti teismų slenksčio.
„Visi kiti projektai, kuriuos darau, yra ženkliai pelningesni ir ne procentais, o kartais",- apie šio projekto pelningumą porina Estijos verslininkas Arvydas Avulis. Mielas pone, juk mes nesame kvailiai ir puikiai žinome, kad pelnas - tai ne tik pinigai, nors ir iš šio „nepelningo" projekto jums liks viena kita dešimtis milijonų. Dar vienas piktų liežuvių choras vieningai traukia giesmę apie tai, kad „kas galėtų" paneigti, jog pakete su „nepelningu" stadionu yra Žirmūnuose įsikūrusio Autobusų parko ar netoli Saltoniškių žiedo esančios teritorijos, puikiai tinkančios 25 kvadratinių metrų ploto inkilų, kuriuose apsigyventų gausūs sostinės sėdmaišininkai, statyboms.
Tampri bičiulystė jau seniai sieja sostinės savivaldybę ir Estijos verslininką. Ar pamenate istoriją, kuri nutiko su šviesios atminties sostinės „Žalgirio" stadionu? Tikriausiai neprisimenate, todėl priminsiu. Generalinei prokuratūrai pareikalavus, Nacionalinė žemės tarnyba įspėjo Arvydo Avulio bendrovę „Hanner", jau pradėjusią statybų darbus, kad dviejų sklypų nuomos sutartis būtų nutraukta. Mat čia kylantis viešbutis „Marriott", biurai, gyvenamieji namai neatitiko žemės paskirties, o sklypas buvo išnuomotas be aukciono.
Žiniasklaidoje pasirodžius serijai užsakomųjų straipsnių apie neva kilusią grėsmę maždaug 200 milijonų eurų investicijų, šis atvejis pradėtas nagrinėti aukščiausiu lygiu. Tuometinis žemės ūkio viceministras Artūras Bogdanovas tvirtino, jog pakoreguotame šios teritorijos detaliajame plane turi būti numatyta erdvė stadionui.
Tačiau iškilus Estijos verslininkas turėjo kitą nuomonę. „Hanner" vadovas Arvydas Avulis siekė, kad miesto valdžia pakeistų bendrąjį planą, kuriame stadiono jau nebus: „Ten galima statyti verslo centrus, gyvenamuosius namus. Galima statyti ir stadioną. Ar jis bus ten, aš nežinau. Aš asmeniškai jo nestatysiu." Kai važiuosite pro šalį, pabandykite tame kvartale rasti stadioną. Kaip visi žinome, Bendrąjį miesto planą formuoja ir korekcijas jame užsako bei daro savivaldybės taryba. Išvados - akivaizdžios.
O kas, anot Visatos valdovo galėtų paneigti galimybę, kad savivaldybės klerkai nesugalvos iš stadiono statytojo įsigyti keliasdešimties socialinių būstų, kurių taip trūksta mieste, ką puikiai parodė Viršuliškių istorija, kurioje nukentėję gyventojai iki šiol palikti likimo valiai. Juk nekilnojamo turto rinkoje jau jaučiamas akivaizdus sąstingis. Pavyzdžiui, Vilniuje nuo 2021 metų naujų būstų pardavimai yra sumažėję net 3 kartus.
Už NT projektus atsakingos įmonės rudenį teigė, kad, jei 2021 metais buvo parduodama 7 tūkstančiai butų, 2022 metais jų buvo parduota mažiau, nei 2,2 tūkstančio, o pernai - vos 1,6 tūkstančio. Tuo tarpu 2022 metų pabaigoje Lietuvoje socialinio būsto laukė apie 19 tūkstančių žmonių, iš jų - 9,7 tūkstančio šeimų.
Yra tokia valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimo forma PPP. Lietuviškai tai yra Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė (VPSP) - tai ilgalaikis valdžios ir privataus sektoriaus institucijų susitarimas. Paprastai privatus kapitalas iš anksto finansuoja valdžios projektus ir paslaugas, o VPSP sutarties galiojimo laikotarpiu gauna pajamas bei pelną iš mokesčių mokėtojų ir naudotojų.
Pastaruoju metu viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė įgyvendinama daugelyje šalių ir pirmiausia naudojama infrastruktūros projektams, o galutinis naudos gavėjas yra miesto gyventojai. Aš noriu paklausti Vilniaus gyventojų: ar jūs tikitės sulaukti naudos sau, jei šis nuo 1987 metų vykdomas projektas kada nors bus baigtas?
Pabaigai - Konfucijaus citata: „Šalyje, kur yra tvarka, veik ir kalbėk drąsiai. Šalyje, kur nėra tvarkos, veik drąsiai, bet kalbėk apdairiai."
Ne į temą? Tikiuosi.
