Už jaunystę!

Atleisk, mielas skaitytojau, kad nelinkėsiu tau Naujųjų metų proga nei sveikatos, nei laimės, anei pinigų. Negaliu... Pernai, telefonu sveikindamas vieną garbų menininką, bandžiau tokiais palinkėjimais jį pamaloninti. O jis man ir sako: „Beveik visi keleiviai, prieš gerą šimtą metų plaukę „Titaniku“, buvo ir sveiki, ir laimingi, ir turtingi...“

Daugiau linkėti tokių dalykų nesiryžtu. Juolab žmonėms, prieš keliasdešimtį metų sulipusiems į mūsų nacionalinį kruizinį laivą „Kovo 11“ ir išplaukusiems į savo istorinę kelionę. Tik vis dažniau suklustantiems: „O kur gi mes plaukiam?“ Ot, į kur neplaukiame - lyg ir žinom: mūsų kapitonė, vos tik jai patikėjome mūsų „Kovo 11-ąją“ kėravoti, yra deklaravusi. Vien tik šiemet kokį šimtą kartų. Bet kuo dažniau kartoja, tuo labiau laive imama abejoti, ar tikrai tuo kursu mes neplaukiame... Juolab tas mūsų laineris elgiasi kažkaip keistai - tiek metų it chroniškas girtuoklis svirduliuoja iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę. Ir todėl jeigu ir plaukia, tai tik vos vos pirmyn arba tik vos vos atgal. O dažniausiai tiesiog plūduriuoja... Bet net plūduriuodamas toliau svirduliuoja.

Tai ar ne pats metas pakelti taures už Lietuvos jaunimą? Ne todėl, kad jo Lietuvoje su kiekvienais metais vis mažiau aptinki, o todėl, kad jo pastebimai daugiau atsiranda mūsų valdžioje. Aš, asmeniškai, savo taurę mielai kelčiau už vis dažniau greta atsiduriančius Gintautą Palucką ir Gabrielių Landsbergį. Dviejų labiausiai tradicinių partijų jaunus vadovus. Ne, ne! Broliautis jiems nesiūlau. Tik suartėti. Bent iki tokio artumo, kad po tiekos metų pagaliau imtų irti ta prakeikta spygliuota tvora, kuria kažkada atsitvėrė vienas nuo kito šių partijų patriarchai. Ir kuri iki šiol negailestingai laiko mūsų valstybę padalintą į dvi nesusišnekančias Lietuvas.

Tai gal tikrai pakelkime taures?.. Už jaunystę! Jauniems visada lengviau susišnekėti. Ir susitarti. Bent jau svarbiausiais mūsų valstybei ir jos žmonėms klausimais.

Už paskutiniąją knygnešę!

Jau aštunti metai, maždaug nuo advento pradžios, mūsų prezidentė skelbia Knygų Kalėdas, ragindama Lietuvą dovanoti knygų bibliotekoms - viešosioms, apskričių, kaimo filialų ir net mokyklų... Tas raginimas itin prasmingas tapo šiemet, kai prezidentė knygų rinkliavą dedikavo Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Juk būtent knygnešiai, slapta, rizikuodami gyvybėmis, nešė iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją lietuvišką spausdintą žodį ir lietuvių kalbą, be kurių valstybės atkūrimas būtų buvęs neįmanomas.

Tad pakelkime taures už mūsų knygnešius! Ir už mūsų didžiąją knygnešę! Turbūt vienintelę Europos Sąjungos valstybės vadovę, kuriai tenka tokia netikėta forma pasauliui nuolat pranešinėti apie Lietuvos kultūrai ir švietimui suteiktus ubagų statusus. Ir tuo pat metu, dažniausiai per adventus, savo parašu kasmet laiminti Vyriausybės parengtus ir Seimo patvirtintus jau 8 metų biudžetus. Ak, kaip norėtųsi pakelti taurę, kad ji, mūsų prezidentė, liktų paskutinė knygnešė! Ir kad mūsų naujajam prezidentui ar prezidentei jau nebetektų ubagauti!

Aš neraginu už tai gerti. Raginu tik mandagiai pakelti taures...

Už mokytojus - piliečius!

O, taip norėtųsi įsipilti gero raudonojo sauso vyno ir pakelti taurę UŽ LIETUVOS PILIEČIUS... Ir net išgerti ją iki dugno. Negaliu...

Ne todėl negaliu, kad Veryga su Karbauskiu, švelniai tariant, nerekomenduoja įsipilti. Ir net ne todėl, kad tas vynas dėl visiems žinomų priežasčių nūnai ūmiai gerokai brangtelėjo. Priežastis kita: baigiu užmiršti, kaip atrodo... Lietuvos pilietis. Oi, jaučia širdis, kad net ir mano Lietuvą valdanti žalioji dauguma, raudonu gvazdiku padabinta ir sustiprinta, nelabai supranta, kaip tas Lietuvos pilietis turėtų atrodyti. Gal sakau, dėl to jie ir pasišovė renovuoti Konstituciją. Kad referendumas galėtų virsti inkubatoriumi, perinčiu Lietuvos piliečius visam turtingesniam, nes protingesniam už Lietuvą pasauliui.

Galbūt dėl to ganėtinai įtartino inkubatoriaus man svarbiausiu metų įvykiu tapo mokytojų lipimas pro langą. Kokia keista buvo dalies visuomenės ir dalies valdžios reakcija į šią akciją. „Kur tai girdėta?..“, „Mokytojai - pro langą?..“, „Kokia gėda!..“, „O kuo mes blogesni už mokytojus?“

O aš jais didžiuojuosi. Jei net pro kaminą lįstų, didžiuočiausi. Nes seniai kažko panašaus, oi, kaip laukiau. Tik nežinojau kada. Drįstu manyti, tokių, laukusių ir pagaliau sulaukusių, jau tūkstančiai. Tūkstančiai suvokusių ir galbūt dešimtys tūkstančių dar suvoksiančių, kad mokytojai veržėsi į ministeriją susitikti su ministre, pasitarti su ja ir susitarti, ką reikėtų atlikti, kad keliasdešimt tūkstančių Lietuvos mokytojų pajustų bent mažiausią viltį gyventi oriau. Pasijustų žmonėmis. Galbūt tiems keliolikai ar keliasdešimčiai pro langą įsiropštusiųjų net ir į galvas nešovė mintis, kad jie tokiu iššaukiančiu būdu įsiropš ir į daugelio mūsų protus. Mūsų sąžines. Kad mes praregėtume, išvydę tuos keliolika mokytojų-piliečių. O praregėję - pajustume, kad patys virstame piliečiais. Kad liautumės buvę triušiais ar pelėmis, su kuriais politikai atlikinėja savo ekonominius, kultūrinius, švietimo ir daugybę kitų primityviausių ir dažniausiai nesėkmingų eksperimentų, reformomis vadinamų.

Juk labiau civilizuotose ir didesnę demokratijos patirtį turinčiose šalyse rinkimus į parlamentus ar prezidentus irgi nebūtinai laimi protingiausi ir padoriausi. Bet ten rinkėjai yra piliečiai ir neleidžia valdžiai su jais elgtis taip, kaip kad mes savo valdžiai leidžiame. Leidžiame, nes nesame piliečiai ir tylime it pelės po šluota. Ir todėl jau šitiek metų dėl mūsų pačių, tų abejingų pelių, snaudžiančių po šluotomis, Lietuvos valdžia yra laimingiausia pasaulyje, nes gali su mumis daryti ką nori.

Tad ačiū jums, mokytojai, ryžęsi išlįsti iš po šluotos ir „okupuoti“ savo ministeriją. Tai ženklas mums visiems: eikime paskui mokytojus! Tik nederėtų širsti ant klausiančiųjų: „O kuo mes blogesni už mokytojus, kad jiems ženkliai keltų atlyginimus, o mums - vos vos?“ Jie, tokį klausimą keliantys, ko gero, teisūs. Mokytojų darbo broką vis akivaizdžiau kasdien regime jų mokiniuose. Kodėl? O todėl, kad matydami savo mokytojų apgailėtiną dalią, edukologijos studijas gal jau porą dešimčių metų dažniausiai renkasi tie, kas žino, kad su savo gabumais daugiau niekur neįstos. Tai ar iš tokio molio tikrą mokytoją gali nulipdyti net talentingiausias dėstytojas ar profesorius? Bet jeigu lauksime iki 2025-ųjų, kai „pagal žmonių palaikytą idėją Lietuvai“ numatyta pakelti mokytojo prestižą (tikriausiai atlyginimą taip pat) ir į pedagoginius mokslus ims stoti ir geriausi abiturientai, tai pirmieji nauji puikūs mokytojai į mokyklas įsilies tik 2030-aisiais. O jeigu iki to laiko Lietuvos mokykla jau bus visiškai degradavusi?.. O jeigu mokyklai iš paskos - ir valstybė?..

Ir vis dėlto, parašęs paskutinį sakinį ir viską užbaigęs šauktuku, įsipilsiu taurę raudonojo sauso vyno ir išlenksiu ją UŽ MOKYTOJUS! Ypač tuos, kurie ropštėsi pro langą ir ėmė vyti mus iš po šluotų!