respublika.lt
 

Europos laukia seksualinis nušvitimasnuotraukos (21)

2020 sausio mėn. 28 d. 16:58:53
Danutė ŠEPETYTĖ

Pagal tai, kiek dėmesio mūsų dienomis skiriama lyčių įvairovei ir jų santykiams, galima prognozuoti, kad Vakarų civilizacija pro „nesusipratėlių“ užkardas braunasi pirmykštės bendruomenės (bandos) link, iš kurios ji luobas po luobo per tūkstančius metų ir buvo išsilukštenusi. „Pasaulis nenuobodus“, - juokauja psichiatras, Šeimos ir santuokos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas Gintautas VAITOŠKA.

×
nuotr. 5 nuotr.
Gintautas Vaitoška įsitikinęs: „Gyvenimas parodė, kad pranykus moralės normoms, neurotinių sutrikimų skaičius nemažėja“. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Gal kokių naujų vėjų parnešėte iš Vidurio Europos?

- Jei norite, galiu papasakoti apie Eurovizijos (2017) laimėtojos Končitos Vurst likimą. Končita, o iš tikrųjų Tomas, buvo patekęs į bėdą: nuslūgus populiarumo bangai, žmogų apniko depresija ir jam teko kreiptis pas psichoanalitiką. Davė ar nedavė vizitai apčiuopiamos naudos, tačiau išeitį surasti vis dėlto pavyko: jis nusprendė neprisirišti prie jokio vaidmens - vieną dieną bus vyras, kitą dieną moteris. Tapo visiškai laisvas nuo bet kokių apribojimų ir teigia esąs laimingas. Aišku, yra ir skaudesnių tos situacijos niuansų, kadangi žmogus yra užsikrėtęs ŽIV. Tačiau jis ir toliau gina savo ideologiją.

- Kaip aukščiausia ir neginčijama instancija homoseksualumo ideologai remiasi Pasaulio sveikatos organizacija, 1992 metais išbraukusia homoseksualumą iš ligų sąrašo, tačiau ar tiesa, jog šis nutarimas yra grynai politinis? Nepagrįstas moksliniais tyrimais ir priimtas tiesiog balsuojant?


- Prieš tai 1973 metais JAV psichiatrų asociacija priėmė sprendimą, paremtą pora labai paviršutiniškų tyrimų, mėginusių įrodyti, kad homoseksualus polinkis yra toks pat sveikas kaip ir vyro bei moters trauka, ir nė vienas didesnę patirtį turintis šios srities specialistas ta proga nebuvo išklausytas. Iš tiesų, tuomet buvo labai stiprus politinis homoseksualizmo šalininkų spaudimas. Pora metų prieš tai dužo JAV psichiatrijos asociacijos viešbučių, kur vyko metinės konferencijos, langai ir iš tiesų gydytojai, viena vertus, buvo įbauginti, kita vertus, pasidavę humanistiniam impulsui nevadinti žmonių, jaučiančių homoseksualų potraukį, nesveikais, - jie norėjo nuimti šitą stigmą visuomenės akyse.

- Ne paslaptis, kad Stambulo konvencijos kūrėjai, apsimetę kovotojais prieš moterų patiriamą smurtą, siekia įtvirtinti socialinę „gender“ lytį (pavyzdžiu galėtų būti ir Končitos atvejis), taip pat balsuojant, tačiau koks, jūsų manymu, humanistinis motyvas galėtų pridengti poliamorijos propagandą (ir nacionalinio transliuotojo erdvėje)?

- Poliamorija, ją vadinu „poliamūrija“, suprancūzintai, apibūdina gyvenimą su keliais partneriais. Tokių santykių tragizmas išryškėja tuomet, kai atsiranda vaikų, nes vaikai, kaip rašė Alfredas Adleris, yra aistringi monogamijos šalininkai. Jie nori turėti vieną tėtį ir vieną mamą. Jiems nereikia daug aiškinti, kodėl tai teisinga arba ne, - per juos byloja prigimtis. Nuo tokių suaugusiųjų žaidimų vaikai kenčia labiausiai, nors kenčia ir suaugusieji. Tik jų kentėjimas gali būti išstumtas į pasąmonę ir drumsti gyvenimą iš vidaus, žmogui to net nesuvokiant, manant, kad nerimo priežastis - dar vieno partnerio trūkumas...

- Netikėjau savo akimis, skaitydama lietuvės, poliamorijos gerbėjos, kliedesius tokioje komunoje auginti vaiką, nes jis niekam nepriklausytų...


- Tai gana žiauru vaiko atžvilgiu. Betgi nieko nauja - kadaise F.Engelsas manė, kad reikia sunaikinti šeimą, nes ji susijusi su privačios nuosavybės kilme. Tada, sakė jis, mergaitė galės atsiduoti tam, kam nori, ir jos niekas nebegėdins, nes vaikus augins visuomenė. Pirmaisiais bolševizmo laikais būta tokių eksperimentų tiek Rusijoje, tiek Vakaruose, tačiau vis tiek susidurta su problemomis, kurios kyla iš to, kad vaikas neturi, dabartiniais terminais sakant, saugaus prieraišumo, o motinos ir tėvo nesieja stabilus saugus ryšys. Kai to nėra, galima kalbėti apie sumišimą ir nerimą, kuris įvairiomis ideologijomis yra blokuojamas.

- Pernai išgirdome, kad Italijos vyriausybė grąžino į apyvartą „motinos“ ir „tėvo“ sąvokas. Gal valstybinį atsparumą „europietiškoms vertybėms“ skatina ir valstybinis patriotizmas? Galėtumėt šiuo atžvilgiu palyginti lietuvišką ir austrišką imunitetus?

- Tam tikra prasme laisvės dvasia Lietuvoje kur kas stipresnė, negu Vakarų valstybėse, tarp jų ir Austrijoje, kuri visą dešimtmetį karštai kalbėjo rožinį, kad rusų kariuomenė išeitų iš jos teritorijos (1955 metais ji galiausiai ir išėjo). Lietuva - istoriškai labiau nukentėjusi šalis ir mūsų alergija ne tik totalitariniam režimui, bet ir totalitarinėms idėjoms yra stipresnė. Austrija nuosaiki, nekonfliktiška, aiškesnių pasisakymų moralės temomis gal ir neišgirsi, tačiau bažnyčiose vis dėlto teko matyti gana daug žmonių. Buvau nustebęs, kai religinio turinio čekų kompozitoriaus Leono Janačeko opera, teigianti katalikiškas vertybes, buvo taip aistringai sutikta ir palydėta ovacijomis, nors gili diplomatijos tradicija galėtų sudaryti įspūdį, kad Austrija labai liberali šalis. Mano bičiuliai sako, kad katalikybė yra tiesiog austrų kauluose.

- Tiesa, brukantiems liberalias normas neretai kliuviniu tampa ir tikėjimas, Bažnyčia. Šit neseniai buvo užsipultos katalikų tikėjimo pamokos mokyklose: neva jos yra indoktrinuojančios religinių mažumų atžvilgiu.

- Turbūt kiekviename žmoguje egzistuoja Dievo, absoliučių vertybių ilgesys, bet žmogui neretai lengviau suprantama, sakykime, rytietiška filosofija apie asmenybės tobulėjimą. Pusę amžiaus trukęs okupacinis režimas trinte ištrynė krikščionišką pasaulio sampratą iš mūsų žmonių sąmonės ir, matyt, mes esame atsidūrę situacijoje, kai, galima sakyti, nebesuprantame, nebemokame krikščionybės abėcėlės. Krucifiksas, t.y. Kristus ant kryžiaus, buvo priimtas Europoje tik IX amžiuje, nes tai buvo šokiruojanti žinia. Buvo labai sunku suprasti, kaip visagalis Dievas gali būti šitaip nužudytas ir koks čia Dievas, kokia visagalybė, jeigu jis taip gėdingai miršta. Tam tikra prasme esame analogiškoje situacijoje: krikščionybės kalba mažiau suprantama, negu, tarkim, Rytų meditacijos, jogos, bylojančios psichologijos kalba. Be to, krikščionybė labai aiškiai formuluoja moralės dėsnius ir gali pasirodyti, jog iš žmogaus daugiau reikalauja, negu Rytų kultai. Tačiau tie, kurie skundžiasi katalikybės griežtumu, dažniausiai nėra įsigilinę, ko prašo „rimtas“ budizmas ir „rimta“ joga ir kad, tarkime, jų praktikuojama askezė yra kur kas didesnė, negu krikščionių. Pavyzdžiui, nerastume tokio jogo Lietuvoje, kurio askezė prilygtų Vydūnui: jis laikėsi nuostatos, jog išvis nedera su žmona gyventi, jei nesirengi turėti vaikų...

- Neomarksistams šeimos tikslas - ne vaikai...


- Žinoma, ir Vydūno laikais buvo žinoma praktika, kai seksualinė galia naudojama tik malonumui, bet iš principo ji nebuvo itin suprantama ir pagavi. Vydūnas ne veltui vietoj sąvokos „lytis“ vartojo žodį „gimtis“, kuris, mano nuomone, yra tikslesnis variantas, - jis įprasmina vyro ir moters gebėjimą tapti tėvais. Iš to ir kyla lyčių skirtingumas. Vaisingumo hormonai formuoja kūną, išvaizdą, veikia mąstymą, jausmus, - vyriškumas ir moteriškumas yra labiau susiję su gimimo paslaptimi. Žodžiu, sąvoka „gimtis“ iš tikrųjų labiau logiška, bet štai praėjusio amžiaus VI-VII dešimtmetyje pasaulį ištiko, anot F.Fukujamos, didžiausias lūžis, paveikęs vyro ir moters santykių istoriją - masinis kontracepcijos naudojimas. Tad šiandien gyvename epochoje, kada šita galia yra vadinama įvairiais žodžiais (seksualinė galia, seksualiniai poreikiai, lytinis malonumas), kurie ne tik neturi etimologinės atminties, bet ir nesiejami su gyvybės potencialą turinčia ar vaisingumo galia. Šita „veikla“ yra laikoma visiškai autonomišku smagaus gyvenimo, poilsio, pramogos, o ne gyvybės perdavimo, dalyku.

- Vienur cituojate šv.Augustiną: „Dekalogo vykdymas yra laisvės pradžia“, tačiau ar įvertinate jos paradoksalumą?

- Laisvės siekiame dėl to, kad norime būti laimingi, - juk taip? Kiekvienas žmogus trokšta laimės, kiekvienas gyvis, net kirminėlis, bėga nuo tavęs, kai nori jį užmauti ant meškerės kabliuko. Vis dėlto mąstant apie laimingą žmogų tenka pripažinti, kad laimę jis gali patirti tik meilės su kitu žmogumi ir su žmonėmis ryšyje. Gebėjimas mylėti yra psichologinės sveikatos sąlyga, vadinasi, ir laimės sąlyga. Yra toks pasakymas: tik šventieji gali išlikti ištikimi gegužės mėnesio pažadams, t.y. tiems pažadams, kuriuos įsimylėjėliai duoda ekstazėje. Juos tesėti yra sunku, nors visi to ilgisi. Kas norėtų meilės, kuri pasibaigia ar kuri išduoda? Kas yra geriau, ar truputis represijos savo atžvilgiu ir truputis kaltės dėl gašlių polinkių, kurių kiekvienam pasitaiko, ar, tarkime, palikti vieną ir kitą žmoną, su jomis sugyventus vaikus, kuriems skyrybos yra didžiulė kančia. Ir ne tik jiems - šiuolaikinėje psichiatrijoje skyrybos yra laikomos vienu didžiausių stresų žmogaus gyvenime.

- Kaip manote, ar krikščioniškos moralės normų neigimas nėra nuokalnė, pataikavimas instinktams?

- Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas manė, kad žmogui prisakius griežtai laikytis bažnyčios nustatytų normų, jis greičiausiai taptų neurotiku. Būdamas per daug silpnas ir negalėdamas laikytis Dievo įsakymų, jis jaus kaltę ir tas jausmas iškreips jo asmenybę, todėl, Z.Froido nuomone, dėl psichologinės sveikatos reikalingas moralės normų susilpninimas. Šią nuostatą pasigavusi Vakarų kultūra seksualinės revoliucijos metu ją gerokai supaprastino ir vieną žymiausių XX amžiaus psichoanalitikų E.Eriksoną paskatino ironiškai reziumuoti, neva žmogus ėmė manyti turįs tik vieną pareigą prieš artimą ir prieš Dievą: „patirti orgazmus su tinkamu „objektu“ ir dar reguliariai“, tai jam esą padeda būti sveikam ir laimingam... Tačiau gyvenimas parodė, kad pranykus moralės normoms, neurotinių sutrikimų skaičius nemažėja.

- Pagalvojate kada, kokių dar naujovių Lietuvai gali pripiršti liberalieji Vakarai?


- Sunku pasakyti. Štai sociologai sako, jog Amerika nuo „žvaigždžių karų“ nusiritusi iki „tualetų karų“. Ne visiems vyrams ir ne visoms moterims juk priimtina, kad tualetai būtų bendri, užtat ir kyla daug konfliktų... Na, o Margaretė Sanger, Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos įkūrėja, XX amžiaus pirmoje pusėje savo knygą „Civilizacijos ašis“ baigė viltimi: kada bus galutinai sunaikinti moraliniai krikščionybės varžtai, žmonija pasieks dvasinį-seksualinį nušvitimą..

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (21)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kokių apsaugos priemonių žadate imtis po žinios apie pirmąjį koronaviruso atvejį Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar „trikojai“ keliuose daro įtaką jūsų vairavimui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1  0 C

+1 +3 C

 

 +1 +2 C

+4 +5 C

+5 +6 C

 

+8 C

0-5 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0977 PLN - 4.3259
RUB - 73.6096 CHF - 1.0614
GBP - 0.8532 NOK - 10.3888

Nuorodos