1 nuotr.Liepos pabaigoje Lukiškių memorialo Vilniuje idėjos, surinktos Vyriausybės ir Kultūros ministerijos organizuotose vadinamosiose kūrybinėse dirbtuvėse, buvo pasvertos Šiuolaikinio meno centre. Penkios iš jų (tarp jų ir Vyčio paramos fondo „Laisvės kario“ projektas) buvo atrinktos toliau tobulinti; su jomis galėsime susipažinti tik spalį ar dar vėliau. Instinktyviai kyla klausimas: ko vertas šis procesas, jeigu Lukiškių aikštės memorialas net nefigūruoja Valstybės atkūrimo šimtmečio programoje ir jam nėra skirta lėšų?
O gal buvo bent užuominų, klausiu eksministrą Šarūną Birutį, vadovavusį Kultūros ministerijai tuo metu, kai buvo sudarinėjama nūn smarkiai pakeista Šimtmečio minėjimo programa.
- Nebuvo. Visados, kai kalba pasisukdavo apie pinigus, ypač kultūrai, girdėdavai „pinigų nėra ir nebus“. Gal nederėtų kritikuoti vakardienos, bet finansų ministras Rimantas Šadžius buvo prieš bet kokį Šimtmečio programos finansavimą, sakė, kas tas šimtmetis, va tas pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai yra svarbu (dabar jis darbuojasi ES audito rūmuose - red. past.). Tam išleidome apie 130 mln. eurų pusmečiui, - bent tiek šimtmečiui skirkime, ir tai jau bus gera investicija į valstybės ateitį, į jaunąją kartą, į tikėjimą valstybe. Ko esame verti, jei net išskirtinio savo valstybės jubiliejaus proga negalime padaryti postūmio jaunajai kartai mylėti Lietuvą.
- Kokia, jūsų akimis, kūrybinių dirbtuvių Lukiškių memorialui sukurti prasmė?
- Manau, kad niekinė. Taip vilkinamas laikas. Tai yra nukreipimas dėmesio ir pinigų (kūrybinėms dirbtuvėms jau išleista 15 tūkst. eurų - red. past.); tai yra kai kurių kitų dalykų paneigimas. Panašiai buvo daroma ir paminklo Jonui Basanavičiui atžvilgiu - kada nenorima pajudint piršto ką nors daryti, imama priešintis gal iš pavydo veiklių žmonių pasiūlymams, baiminantis, kad galbūt jiems atiteks garbė. Galbūt valstybei nieko nekainavęs paminklas J.Basanavičiui jau būtų stovėjęs K.Sirvydo skvere, tegu ir keldamas diskusijas, toks, ne toks, bet tikrai neblogas. Dabar išvis nieko nėra ir gal nebus. Ir situacija dėl Lukiškių aikštės paminklo už suaukotas lėšas, švelniai sakant, yra toks pat numuilinimas. Kadangi valdžia to padaryti nesugeba, vienaip ar kitaip aš sveikinau visuomeninę iniciatyvą, žmonių iniciatyvą pastatyti simbolinę Vyčio skulptūrą Lukiškių aikštėje, - tas „Laisvės karys“, mano supratimu, gali būti kritikuotina, bet pagirtina iniciatyva. Geras skulptorius (Arūnas Sakalauskas - red. past.), jei reikėtų, gali savo kūrinį patobulinti, pagaliau galima skulptūrą, jeigu nepatiks, nukelti kitur, bet kam žlugdyti visuomeninę iniciatyvą. Vienas Vileišių fondo paminklas Kaune jau stovi, kitas už privačias lėšas atsiras ir Vilniuje T.Kosciuškos g. skverely - tikrai be jokios valstybės paramos, be jokių kūrybinių dirbtuvių, - kai daroma konkrečiai ir padaroma.
- Norėčiau paleisti akmenėlį ir į jūsų daržą: kodėl, būdamas kultūros ministru ir sveikindamas žmonių iniciatyvą, taip ir neįteisinote tos iniciatyvos - pastatyti Lietuvos laisvės kovotojus pagerbiantį Vytį Lukiškių aikštėje?
- Teisingai klausiate. Kodėl nepaklausėte to, kol buvau ministras. Man labai svarbūs pilietiškumo ženklai, simboliai, ir aš pats dabar galvoju, kodėl. Gal idėjos niekas nepamėtėjo, gal buvo tiek tų darbų ir tų rūpesčių, kurie atrodė svarbesni ir neatidėliojami, gal dėl to, kad palaikymo Vyriausybėje ne visada būdavo. Dabar bepigu - ir Seimo Kultūros komitetas, ir premjeras, ir ministrai - viena valdžia, tik dirbk ir dirbk, tik kad niekas nevyksta. Bet ir tada... nevyko. Tada kiekvienam pasiūlymui - finansų ministras prieš, premjeras prieš, visi prieš, kad tik nesimatytų tos kultūros.
