1 nuotr.

Stasio Žumbio nuotr.

Lietuvių Tautos diena buvo puikiai žinoma ir Lietuvoje švenčiama tarpukariu. Ši diena, kaip mūsų Tautos diena, buvo pradėta minėti 1930 m. Prezidento Antano Smetonos siūlymu pažymėti Vytauto Didžiojo karūnavimo ir 500-ąsias mirties metines. Šiuo metu atmintinų dienų sąraše yra beveik 70 švenčių, tarp kurių Pasaulinės informacinės visuomenės diena, Europos diena, Pagarbos mokesčių mokėtojams diena, Lietuvos įstojimo į ES diena, Lietuvos įstojimo į NATO diena. Tačiau Tautos dienai vietos čia iki šiol neatsirado.

2013 m. Seime buvo įregistruotas siūlymas įtraukti Tautos dieną į atmintinų dienų sąrašą. Tuometė parlamentarė Vincė Vaidevutė Margevičienė siūlė kolegoms prisiminti savo istoriją. Tačiau projektas Seime palaikymo taip ir nesulaukė.

- Kokie buvo kolegų argumentai neįtraukti Tautos dienos į atmintinų dienų sąrašą? - „Vakaro žinios“ paklausė buvusios Seimo narės, Lietuvos politinių tremtinių ir kalinių sąjungos valdybos pirmininkės V.V.Margevičienės.

- Reakcija buvo vangi, neva atmintinų dienų ir taip jau per daug. Neprašiau, kad tai būtų laisva diena, siūliau ją įtraukti kaip atmintiną dieną. Tada dauguma pasisakė, kad to nereikia. Kolegoms nepasirodė įdomu. Posėdžių salėje buvo nuspręsta, kad tokios dienos nereikia. Kitos frakcijos šiuo siūlymu taip pat nesidomėjo, nebuvau pakviesta pristatyti.

Iki šiol jaučiuosi dėl to nemaloniai, nes tai buvo ne mano iniciatyva. Tai buvo prašymas iš politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės. Kai siūlymas nesulaukė palaikymo, atsiprašiau manimi tikėjusių žmonių, kad nepavyko. Gal dabar vėl kas nors imsis šios iniciatyvos.

- Jūs savo aplinkoje švenčiate šią dieną?

- Žinoma, kiekvienais metais Kaune, Šv.Jurgio bažnyčioje, laikomos mišios, tuomet vyksta eisena, o dalis mūsų bendruomenės važiuoja į Šiluvoje prasidedančius atlaidus. Gaila, kad ši diena yra primiršta, nes dar yra tokių temų, kurias patogiau nuolat kelti ir eskaluoti. O tai, kas iš tiesų žmonėms rūpi, primirštama. Visai nesvarbu, kad tai niekur neparašyta, mums svarbios šventės yra mūsų širdyse. Šiemet mes taip pat minime mūsų 4 valstybės vadovo Jono Žemaičio-Vytauto darbus ir indėlį į Lietuvos valstybę. Skaitome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją, nagrinėjame partizano laišką Lietuvai. Jeigu per televiziją garsiai apie tai nekalbama, dar nereiškia, kad neturime to žinoti. Mes užaugome su šiomis svarbiomis datomis, mums apie jas kalbėjo mūsų tėvai ir seneliai, ir mes kalbame savo vaikams ir anūkams.

- Atrodo, kad tautinės vertybės šiandien „ne madoj“?

- Tikriausiai taip. Be to, mūsų istorija vis dar nutylima ir klastojama. Kai gyvenome Sibire, kur su mamyte išbuvome 14 metų, mūsų barake buvo ir suomių, ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir lietuvių, ir romų tautybių žmonių. Mes nuo mažens buvo mokomi, kad blogų tautų nėra, bet kiekvienoje tautoje yra dvasios ubagų. O dvasios ubagu būti daug blogiau nei skurdžiumi.

- Pastaruoju metu plačiai skleidžiamos globalizmo idėjos ir stengiamasi kuo labiau trinti tautų skirtumus. Gal po dešimtiems ar daugiau metų tokios sąvokos „Tauta“ neliks?

- Mano specialybė susijusi su genų reguliavimo sektoriumi. Patikėkite, niekas nieko negali padaryti, kai yra šaknys, yra genetika. To nepakeisi, kol liks nors vienas gyvas lietuvis.

- Ar ne tautiškumas ir jo puoselėjimas ir yra tikroji Nepriklausomybė?

- Be abejo taip. Matome, kaip atsiranda vis daugiau patriotinių žmonių. Ar atsimenate, kaip Liudas Mažylis yra pasakęs apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimą? Kad aktas nebuvo rastas todėl, kad ne visi garbūs istorikai gebėjo vokiškai parašyti raštą su prašymu gauti tokį dokumentą. Tiek metų ieškojo, kasė tunelius iš Londono į Bombėjų. Tokių dokumentų yra ir daugiau. Jų atrasime kuo toliau, tuo daugiau. Mes į savo istoriją vis dar žiūrime labai vienpusiškai. Tikiu, kad ateis laikas, kai istorikams bus gėda.

Matau, kaip kyla tautinės visuomenės dalis. Kitais metais bus 30 metų, kaip Ariogaloje vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis. Džiaugiuosi, kad kasmet čia atvyksta vis daugiau jaunų žmonių, skautų, šaulių. Džiaugiuosi, kad birželio 14 d. garsiai perskaitome politinių kalinių ir tremtinių pavardes ir neišrankiojame iš sąrašų kitų tautybių žmonių.

Pasidalink: