respublika.lt

Auka ant dvasiškai merdėjančios valstybės altoriaus (45)

2021 rugsėjo 27 15:36:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Dailininko Rimanto DICHAVIČIAUS ir filosofo Krescencijaus STOŠKAUS pokalbis apie kultūrinę dykumą, dosniai finansuojamas patyčias iš kultūros, jos marginalizavimą bei jokiai „chebrytei" nepriklausančio menininko likimą.

×
nuotr. 1 nuotr.
Rimantas Dichavičius ir Krescencijus Stoškus. Redakcijos archyvo ir Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


Pokalbyje minimas unikalus tiek idėjos, tiek turinio, tiek poligrafinės kokybės požiūriu leidinys - R.Dichavičiaus tritomis „Laisvės paženklinti" - gausiai iliustruotas albumas apie dailininkus, kūrusius Lietuvos valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigus, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų žymenis, uniformas, valstybės apdovanojimus ir pan. Dailininko užmojis išties vertas nacionalinės premijos, nekalbant apie tai, kad idėja buvo įgyvendinta bemaž jo paties pinigais, gautais pardavus paveldėtą tėvų žemę.

K.STOŠKUS: Dabar stipriai kritikuojama Vyriausybė. Bet apie kultūros ministrą beveik negirdėti nė žodžio. Mat kitos ministerijos daug svarbesnės. Šiuo metu joms dar tenka grumtis su išlikimo krizėmis. Todėl jos priverstos dirbti. Ir jų klaidos, nemokšiškumas krinta visiems į akis. O kas nedirba, niekam neįdomu. Dažniausiai tūno pačios pilkiausios būtybės. Jau seniai susitaikyta, kad kultūros politika valstybės gyvenime mažai ką reiškia. Paskirsto pinigus pagal niekam nesuprantamus kriterijus - to ir užtenka. Nesvarbu, kad partinėse programose kultūra labai aukštinama, tačiau formuojant ministrų kabinetą kultūros politika paprastai visada atsiduria paskutinėje vietoje. Pakviečiamas iš draugų tarpo koks partinis žmogelis ir apdovanojamas kultūros ministro portfeliu. Nors ministrai keičiasi, bet jų požiūris į kultūrą iš esmės lieka toks pat: visai nesubalansuotas, fragmentiškas, sporadiškas, rutiniškas ir stebėtinai siauro akiračio. Ypač prastą įspūdį yra palikę pastarųjų kadencijų ministrai. Nuo seno likusi ir niekuo nemotyvuota kultūros sferų (ministerijos funkcijų) nustatymo tvarka. Liktiniu būdu jos priskiriamos ministerijos globai, kai nėra kur kitur jų dėti, arba naikinamos, kai jų vadovai miršta arba neįtinka ministrams. Šiuo metu ministerijai priskirtos visuomenės informavimo, valstybinės kalbos, tautinių mažumų politikos funkcijos, bet išbraukta nemaža anksčiau buvusių kultūros sričių.

R.DICHAVIČIUS: Galiu papasakoti, kaip „kultūra" sureagavo į pirmą tritomio „Laisvės paženklinti" knygą. Galvojau, per pusmetį ją pabaigsiu, bet sugaišau trejus metus: vos ne šimtas autorių, pusantro tūkstančio iliustracijų, dėlioji dėlioji ir galo tam nėra. Galų gale padariau, parsivežiau iš spaustuvės, džiaugsmu netveriu - negi aš čia padariau... Dalinau kaimynams artimiausiems, su taksi išvežiojau po įvairius kabinetus, nuvežiau ir Arūnui Gelūnui, jis tuo metu buvo kultūros ministras, - sekretorei perdaviau. Ji pasakė: gerai gerai, paskambinsim. Laukiu laukiu, nė iš vieno kabineto, kur buvau nuvežęs knygą, jokio garso. Iš kultūros ministro - taip pat tyla. Praėjo kokie du trys mėnesiai, sutinku jį parodos atidaryme, sakau, ministre, gal žodį tarsit apie mano knygą, nežinau, gerai ar negerai darau, gal patarimą kokį duosit. Jis pasižiūrėjo į mane, giliai įkvėpė ir pasakė: „Aš dabar ne darbe, aš dabar parodoje" ir kuti kuti išėjo pro duris. Esu ramus žmogus, bet tuo momentu man užspazmavo gerklę...

K.S.: Ko gero, gavęs knygą, jis įkišo ją į lentyną, o užkluptas nė nesuprato, ko jo klausiat.

R.D.: Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro. Galvojau, kai išeis knyga, visi mane draskys į gabalus, visi klaus, domėsis. Bet visiškai nieko - tyla. Geriau jau būtų keikę ir spjaudę. Iš tikrųjų, atrodo, kad nieko neįvyko. Paskui įsiutau ir dirbau toliau, antrą tomą padariau.

K.S.: Didžiulis ir visai valstybei be galo svarbus darbas, kuriam iš jos negauta beveik jokios paramos. Atskleiskite tą savo paslaptį ir papasakokite, kaip savo lėšomis tai įstengėte padaryti.

R.D.: Kaip kunigui per išpažintį drįstu pasakyt, nuo ko viskas prasidėjo. Sutikau vieną savo bendramokslį dailininką, nuveikusį daug gražių darbų, tarp jų ir kuriant valstybės simbolius. Šnekam šnekam ir jis manęs klausia, gal turiu „chalturkos", nes negali susimokėt už šilumą. Jis buvo man pjedestalas, Lietuvos riteris, ir jis, įsivaizduojat, prašo „podačkės". Buvau priblokštas - juk tai didžiausia neteisybė. Praėjo koks mėnuo, pora, gal daugiau, sutinku šviesaus atminimo dailininką Antaną Kmieliauską, pareiškiu užuojautą dėl žmonos mirties (buvau išvykęs ir laidotuvėse dalyvauti negalėjau). Palaidojau, - liūdnai pasakė jis. Mes vaikščiojome pas tą patį daktarą, iš kurio ir sužinojau, kad patys daktarai ir susimetę laidotuvėms, nes dailininkas neturėjo pinigų. Vienas atvejis, gali sakyti, atsitiktinumas, du - jau sistema, mano nuomone, kirtusi patiems kiečiausiems dailininkams. Dėl tokios neteisybės man persivertė smegenys; tą pačią dieną kilo mintis parengti knygą. Jos idėja buvo Laisvės rūbas. Laisvė turi būti matoma, jai reikia vėliavos, simbolių, paminklų. Galvojau, padarysiu ir įkišiu visiems tiems dinozaurams į dantis, kad jie gromuliuotų ir galbūt kažką suprastų, - toks buvo vidinis protestas. Bet, pasirodo, kai dykumoje šauki, garsui nėra nuo ko atsispindėti. Nieko ten nėra. Bet ir tavęs nėra.

K.S.: Jūs su Kmieliausku dvasiškai buvote labai giminingi.

R.D: Aš žmogų pajuntu iš kvėpavimo, iš pirmų jo pasakytų žodžių... Labai gerbiu savo profesiją. Kaip prie laivo šonų prikimba žuvys ir plaukia kartu po vandenynus, taip ir aš manau, kad prie šventųjų būsiu prisiplakęs, - šventesnio žmogaus, kaip Kmieliauskas, nežinau.

Gautą Nacionalinę premiją paaukojo kuriamam partizanų muziejui. Apie jį girdėjau dar iki Dailės instituto. Dar dailės mokyklą Kaune buvo pasiekusi legenda, kad Vilniuje yra labai geras piešėjas, kuris vaikšto į morgą, pjausto nabašninkus ir labai gerai išmano anatomiją. Iš tikrųjų taip ir buvo, Antanas ten yra padaręs šūsnį piešinių. Po to, kai jis iškalė šv.Kristoforą, buvo priimtas į Dailininkų sąjungą, bet kitą dieną iš jos išbrauktas, nes prisistatė KGB vyrukai: kaip galėję priimti žmogų, kuris užsiima religine propaganda. Baigęs dailės institutą, galima sakyti, 10 metų buvo su „vilko bilietu". Portretuką kažkokį nutapys, antkapinį paminkliuką padarys, ir tai slapta, nes galėjo būti nubaustas kaip uždarbiaujantis veltėdis...

K.S.: Už neįkainojamą dovaną Lietuvos valstybei ir menui buvote pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Bet ekspertų ir komisijos išvada nebuvo palanki. Nešališkus žmones tai nustebino. Susidomėjau ir aš. Nemažai tyrinėjau premijuotųjų sąrašą, bet neradau nė vieno kito tokio darbo, kuris labiau atitiktų šioms premijoms keliamus reikalavimus. Spėju, kad šiuo didžiuliu darbu tikriausiai tik įsigijote priešų. Jūs pats stebėtinai nejaučiate savo kolegoms pavydo ir labai pagarbiai juos visad pristatote. Bet juk ne visi tokie menininkai. Pagaliau galėjote gauti nacionalinę premiją ir už viso gyvenimo nuopelnus. Nors, tiesą sakant, šis kelias nė kiek ne mažiau duobėtas. Dar pačioje Nepriklausomybės pradžioje grupė vidutinybių, prilindusių prie valdžios, sukombinavo tik sau pritaikytas taisykles. Pagal jas pakanka per 7-erius metus padaryti kokį madingą niekutį ir surasti kokį trejetą įtakingų „stūmėjų". Pagal jas nusipelnę kultūros kūrėjai buvo prileidžiami tik išimties tvarka. Iš pradžių po vieną, o vėliau po du. Maestro, kaip jūs turėjote jaustis „konkuruodamas" su tokia publika, kuri buvo apdovanojama vadovaujantis atsitiktine mada, politiniais motyvais, tik gerų bičiulių parama ir pan. Turėjote iliuzijų?

R.D.: Nelabai aš turėjau iliuzijų, nes galvoju, jei pats būčiau toje komisijoje ir man reikėtų spręst, duot premiją muzikui ar neduot, galėčiau vadovautis vien savo simpatijomis. Turbūt panašiai elgiasi ir komisijos nariai, būdami tik vienos srities profesionalai. Na, o jeigu esi užgyvenęs kokį nors priešą savo srityje ir komisijoje sėdi jis arba jo draugelis, palaikymo nesitikėk. Vargu ar mane paremtų tas, kuris nepateko į mano knygą.

K.S.: Neįtikot ir valdžiai, ir kai kuriems savo kolegoms: Lietuvoje yra keli tūkstančiai dailininkų, o į jūsų tritomį pateko apie du šimtus.

R.D.: Dailininkų gal ir yra tiek, bet Sąjungos narių yra pusantro tūkstančio. Per tuos metus, kai dirbau prie knygos, keliasdešimt jų iškeliavo į kitą pasaulį... Jeigu darysi tik tiek, kiek liepta, praeisi ir būsi pamirštas, bet jeigu tu dar kruti, dar bandai daryti kažką savo, dažniausiai būsi kaltas... Pagaliau, jei vieną giri, kitas, kurį nutyli, jau įsižeidė. Kai kurie supyko, kad per mažai puslapių jiems knygoje buvo skirta, kiti piktinosi, kas man davė teisę rūšiuoti žmones? Sakau, - aš nerūšiuoju, žiūrėk „Laisvės paženklinti" paantraštę: „dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei", esu linkęs sudėti visus, kurie bent šiaudu prisidėjo... Dar kitiems nesuprantama, kam albume atsirado Sibiro kalinių ir tremtinių vietų žemėlapis, esą jis kenkia knygos stiliui.

K.S.: Taip, jūs vaizdžiai parodote, kad ne tik jūs, ne tik visi tremtiniai ir kaliniai, bet ir visa Lietuva išsilaisvina, išeidama iš šios imperijos žemėlapio. Toliau albumas-studija pradeda pasakojimą apie visokeriopą meno kūrėjų įsitraukimą į Lietuvos valstybės atkūrimo procesą. Žodžiu, enciklopediškai apie visas ženklų sistemas, kurių reikėjo atgimstančiai valstybei. Tokio veikalo nebuvo įmanoma įvertinti nei pagal grynai politinius, nei pagal estetinius, nei pagal religinius, nei pagal istorinius kriterijus. O to universalumo vertintojai, kaip tik ir neįstengė suprasti. Bet būtų be galo sunku patikėti, kad šis didžiulis, išradingas, ypatingai puošnus, informatyvus ir vieno iš talentingiausių menininkų pasišventimu sukurtas veikalas bus tikrai paskutinė auka ant dvasiškai merdėjančios valstybės altoriaus. Vien dėl to man atrodo yra neteisinga, kai visą gyvenimą savo šalies kultūrai ištikimai tarnavę ir daugiausiai nusipelnę kūrėjai iki šiol tebėra įnamiai, nes iš jų atimta užtarnauta teisė turėti savo nacionalines premijas. Tokių premijų atrinkime turėtų dalyvauti visi Lietuvos žmonės. Be šios teisės ilgai liko „nepastebėtos" iškiliausios Lietuvos asmenybės: Justinas Marcinkevičius, Rūta Staliliūnaitė, Povilas Mataitis su Dalia Mataitiene, Virgilijus Noreika, Vytautas Žebriūnas, Donatas Banionis, Jonas Gricius, Regimantas Adomaitis, Leopoldas Digrys, Birutė Žilytė, Gytis Lukšas, Eglė Gabrėnaitė. Jų vietas iki šiol yra užėmusios ne tik atsitiktinės vidutinybės, bet ir popso bei kontrkultūros platintojai, ciniški kultūros neigėjai, niekintojai ir naikintojai. Kultūros premijos - už kultūros naikinimą. Puikiai skamba. O tas tolygu patyčioms ir iš labiausiai savo šaliai nusipelniusių žmonių. Ne tik gėdinga, bet ir be galo kenksminga visai kultūrai, kai valstybė moka didelius pinigus už patyčias iš kultūros, bet trūksta lėšų iškiliausioms asmenybėms įvertinti ir paremti. Anot antikos išminčiaus Antisteno „<...> Valstybės žūva tada, kai jau negali atskirti gerų žmonių nuo blogų."

 

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (45)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PATAISOS: Seimas ketvirtadienį po pateikimo pritarė skubos tvarka teikiamoms Elektros energetikos, Gamtinių dujų ir Energijos išteklių rinkos įstatymų pataisoms, tai leis VERT paskirstyti išaugusią elektros kainą vartotojams iki 2027 m. pabaigos, ją pakeliant tik iki 20 proc.
  • PABRANGO: Naftos kaina pabrango iki 85 USD, o iki metų pabaigos gali pasiekti ir 100 USD ribą.
  • LEIDIMAS: Penktadienį Italijoje įsigalioja naujos kovos su COVID-19 priemonės – nuo šiol kiekvienas darbuotojas privalo turėti vadinamąjį „žaliąjį leidimą“, rodantį, kad asmuo yra pilnai paskiepytas, pasveikęs arba jo COVID-19 testas yra neigiamas.
  • PREKĖS: „Baltosios bangos“ – skaidraus verslo iniciatyvos šį pavasarį atlikto tyrimo duomenimis, beveik 20 proc. apklaustų gyventojų nurodė, kad pandeminiu metu jiems dažniau nei įprasta teko pirkti prekių nelegaliai.
  • TESTAI: Prancūzijoje dėl koronaviruso norintys pasitikrinti nepasiskiepiję žmonės nuo penktadienio turės mokėti už testus savo pačių lėšomis, nebent jie negali pasiskiepyti dėl medicininių priežasčių.
  • RINKIMAI: Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje vykusiuose rinkimuose Lietuva išrinkta į JT Žmogaus teisių tarybą 2022-2024 metų laikotarpiui.
  • NAUJIENA: Europos vaistų agentūra (EVA) pradėjo naujo vaisto nuo koronaviruso vertinimo procesą.
  • BAUDA: Televizijos ir interneto paslaugų teikėjui „Cgates“ skirta 215.000 Eur bauda.
  • SANDORIAI: Per tris šių metų ketvirčius valstybės nekilnojamąjį turtą valdanti valstybės įmonė Turto bankas sudarė 411 sandorių už 44,38 mln. eurų.
  • AKCIZAS: Ingrida Šimonytė sako, kad Lietuvoje taikomas akcizas dyzelinui yra ženkliai mažesnis nei benzinui, be to, vienas mažiausių Europos Sąjungoje, o tai esą skatina gyventojus pirkti taršius automobilius.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar mažo kiekio narkotinių medž. dekriminalizavimas yra žingsnis iki narkotinių medž. legalizavimo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Planuojama įvesti iš darbuotojų lėšų apmokamą testavimą. Kaip planuojate elgtis?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +11 C

+2 +9 C

 

+1 +4 C

+8 +12 C

+5 +10 C

 

+4 +8 C

0-8 m/s

0-5 m/s

 

0-3 m/s