8 nuotr.Ir visuomenei, ir jos valstybei, ir kiekvienam žmogui kada nors ateina neišvengiamų pasirinkimų ir išbandymų metas. Kada reikia apsispręsti, ar toliau sėdėti ant sofos, teisuoliškai piktintis ir pasyviai stebėti, kaip negrįžtamų, vėžinių procesų apimta valstybė ir visų ateitis lėtai slenka į tamsą. Ar liautis klūpėjus ir atsistoti.
Naujoji nomenklatūra sau susikūrė imitacinę demokratiją - partokratiją, paremtą rinkimų sistema, partijų finansavimo mechanizmais, užvaldyta teisėsauga ir žiniasklaida, kur nuo žmonių niekas nebepriklauso. Pagrindinė Lietuvos politinė problema ir yra prieštaravimas tarp šios „bajorijos“, galutinai naikinančios valstybingumą, interesų ir likusios visuomenės dalies. Jo neišsprendus neįmanoma jokia teigiama šalies ateities perspektyva, juolab kokios nors esminės reformos, nes nomenklatūrai, priimančiai politinius sprendimus, jos paprasčiausiai nenaudingos.
Šį prieštaravimą reikia ne įtvirtinti sąrašiniu balsavimu, ne „slopinti“ ar „balansuoti“ Senatu, o priešingai - ryžtingai išspręsti. Tą gali padaryti mažoritarinė sistema, atvedusi į valdžią ir Sąjūdį, nes užtikrina daug greitesnį sprendimų priėmimą ir tvirtesnę, netampomą į visas puses, koalicijų, galinčią vykdyti radikalias reformas Vyriausybę. Tą gerai nujaučia valdantieji, jau dabar Konstitucinio Teismo pirmininko D.Žalimo, kuriam šiaip jau nederėtų užsiimti politikavimu, lūpomis siūlanti įteisinti vien „sąrašinius“ Seimo rinkimus.
Senatas - utopija, galinti tapti pavojinga realybe, jeigu pakankamai išgąsdinta plebėjų bruzdesio nomenklatūra pastebės jame sau naudingą įrankį, kuris dar labiau užkonservuotų esamą padėtį bei atitolintų permainų galimybę, ir užsimanys jį panaudoti „tautos prašymu bendrajam gėriui“.
Apie tai, kad Senatas leistų priimti protingesnius sprendimus, net kalbėti neverta - dabartinė atskirų, prie viešųjų pirkimų ir Europos Sąjungos fondų šėryklos besiriejančių grupuočių anarchija tiesiog virstų dvigubai didesniu chaosu. Jokių svarbių sprendimų tokiomis sąlygomis apskritai nebeliktų galimybės priimti. Suvaidintoje laisvėje jokių partijų nėra - tai tik oligarchinių ir asmeninių interesų grupuotės. Imituojant demokratines procedūras jos keičia viena kitą uždaroje, nuo žmonių jau nebepriklausomoje sistemoje, kur rezultatą nulemia konservizijos manipuliacijos, partijoms iš biudžeto dalinami valstybės finansai, korporacijų interesai ir moralinė tuštuma.
Ši sistema akivaizdžiai merdi ir vis didesnė visuomenės dalis bėga ir nusisuka nuo savo valstybės. Pusė šalies nebeina balsuoti, o iš ateinančiųjų didelė dalis blaškosi, ieškodami vis naujų sisteminių „gelbėtojų“. Šie žmonės taip pat savo interesus išreiškiančios politinės jėgos neturi.
Tuo būdu, praktiškai du trečdaliai šalies piliečių politikoje nėra niekaip atstovaujami. Tą gerai rodo ir apklausų duomenys - partijomis nepasitiki 66 procentai visuomenės. Tarp opoziciškai sistemos atžvilgiu nusiteikusių ir nusivylusių žmonių yra ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir centristinių įsitikinimų, klasikinio liberalizmo, tautinių ir krikščioniškų, provakarietiškų ir prorusiškų nuostatų.
Sąjūdine vienybe sujungti juos visus į vieną politinį darinį ir pakišti po vienos partijos kepure yra absoliuti iliuzija. Tai, kad kuriasi skirtingos antisisteminės opozicijos partijos, yra normalu. Dialogas, veiksmų derinimai, susitarimai ir veikimas bendram tikslui bus įmanomi tik tada, kai bus suformuotos tikros, visoms visuomenės grupėms, ideologijoms, interesams atstovaujančios struktūros.
Kalbėtis bus galima tada, kai bus kam ir dėl ko kalbėtis. Kai bus priimtos ir visuomenės svarstymui pateiktos programos, suformuotos asmenybių komandos ir nubrėžti politiniai tikslai. Todėl nesiliaujantis utopinės vienybės reikalavimas vis labiau darosi panašus į sąmoningą taktiką ir tampa savotiška viešųjų ryšių akcija. Taip siekiant patraukti mažai politiškai brandžius žmones galima perlenkti lazdą ir gauti priešingą rezultatą nei tikėtasi.
