A.Rusteika: Kaip jie gražiai mus apgaudinėja

„90. (…) Deja, pastaruoju metu ryškėja tendencija mišką vertinti tik kaip medienos išteklių, pamirštant kitas miško funkcijas: rekreacinę, buveinių, miško gėrybių. Todėl sieksime sprendimo suderinant ekonominius interesus, teisę į nuosavybę ir gamtosauginius, kraštovaizdžio apsaugos reikalavimus.

91.10. sieksime, kad valstybinės reikšmės miškai būtų naudojami tik tiek, kiek yra reikalinga vietinei medienos pramonei. Dėl valstybinių miškų naudojimo būdo ir apimties svarus žodis turi tekti savivaldybėms ir bendruomenėms, kurių gyvenamojoje aplinkoje yra konkretūs miškai;

91.11. sieksime, kad neapdirbtų žaliavų (pvz., žaliavinės medienos) eksportą visiškai pakeistų didesnę pridėtinę vertę ir darbo vietas Lietuvoje kuriantis apdirbtų žaliavų ir gaminių eksportas;

91.12. tolygiai mažinsime plynųjų kirtimų apimtį ir miškų monokultūrų (vienaamžių ir vienarūšių medynų) plotus. Įgyvendinsime nuostatą, kad plynieji kirtimai leidžiami tik ūkinės paskirties (IV grupės) miškuose ir vykdomi taip, kad būtų padaroma kuo mažesnė žala žmonių gyvenamajai aplinkai, kraštovaizdžiui ir ekosistemoms (miško dirvožemiui, hidrologiniam režimui, biologinei įvairovei)“…

Ir prasidėjo programos „įgyvendinimas“. Kas netingi, tas kerta ir išvežama vis daugiau, ir veža būtent apvaliąją, žaliavinę. Burzgia miškavežių grūstys girių keliukuose, kaip sostinėje darbo dienomis. Kerta draustinius, sengires, saugomas teritorijas, tarptautiniu mastu įregistruotas buveines, kerta plynai, skersai, išilgai ir įstrižai.

Parduoti, parduoti ir dar kartą parduoti - iš visų ekranų ir ekranėlių siūlo Žydrūnas Savickas. Aišku, parduoti būtina tam, kad kirstų, kirstų ir dar kartą kirstų.

Naivuoliams sugalvoti keli triukai. Pirmasis - taigi miškingumas nemažėja! Kur tau mažės, jei mišku skaičiuojami miško plotai ir tie, kurie iškirsti plynai ir taps mišku tik po 50 metų, o prie miško statistikos prijungiami ir savaime mišku užsisėję pamiškių krūmynai ir brūzgynai. Taigi miškingumas pas mus darniai netgi didėja, brangūs draugai! Jei senio plikės plotas tas pats, vadinasi, su plaukuotumu irgi viskas gerai!

Lietuvos miško savininkų asociacija (t.y. tie, kurie kerta, kerta ir dar kartą kerta) kvailiukams turi triuką Nr.2, kuris „paaiškina“, kad kirsti yra be galo gerai, nes taip reikia mums visiems: „Tai, kad mūsų šalies valstybiniai miškai naudojami racionaliai, parodo objektyvus ir visuotinai pripažįstamas rodiklis - per tą patį laikotarpį iškertamos ir priaugančios medienos santykis. Skaičiuojant visą iškertamą medienos kiekį nuo bendrojo medienos prieaugio, visuose šalies miškuose šis santykis šiuo metu Lietuvoje yra apie 60 proc., o miškuose, skirtuose medienos gavybai, - 71 procentas. Darnaus miškų ūkio požiūriu racionaliu naudojimu laikoma, kai šis procentas neviršija 90-95 proc. Vyriausybės sprendimas 6 proc. didinti metinę kirtimų normą leis dar racionaliau naudoti valstybinių miškų išteklius bei tuo pačiu padidinti žaliavinės medienos pasiūlą didmeninės prekybos aukcionuose.“

Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia, kad iškertama mažiau, negu priauga, taip kad daugiau kirsti būtų dar geriau - ko jūs norit? - padaromos didelės akys ir pučiami žandai iš džipo atvažiavus patikrinti, ar gerai nusamdyti vyrai Lietuvą kerta.

Suskaičiavus (beje, nesąžiningai, bet tai ne šio teksto objektas, bus ką dar parašyti), kiek medienos kubų priauga krūmynuose, jaunuolynuose, neįžengiamuose brūzgynuose, kurie veša daug greičiau už brandų medyną (čia beveik niekas iš medžių naujai juk ir nebeauga) ir mišku taps po pusės amžiaus, o brandžiu medynu - po šimtmečio, ir tą kiekį brandaus miško iškirtus, reiškia tik vieną - tikro miško sumažėjo ir tiek, kiek iškirsta, jo atsiras tik po 100 metų.

Medienos nesumažėjo, bet miškų - ir dar kaip. Ne trumpinant, o „plynai“, gabalais nuskutant nuo galvos tą kiekį plaukų, kuris priauga, pakaušis netrukus bus kaip Čingačguko - keletas skalpinių kuokštų ir didelis plotas ant galvos ir kitose kūno vietose ataugančios „plaukienos“, kurios priaugimo kiekis gal ir panašus, bet vaizdelis tragiškas.

Pažiūrėkim „Google“ palydovines nuotraukas iš viršaus. Lietuva kaip šachmatų lenta, kur šviesesni langeliai - tai kirtavietės. Plika akimi nesunku pastebėti, kad plynai iškirsto brandaus miško plotas kai kur jau po truputį artėja prie pusės. Draustinis ar ne, niekam neįdomu, kas gerai matyti vienoje iš nuotraukų, kurioje dešiniau - Baltarusija, ir šių gėdos lopinėlių nėra.

Jei taip tęsis - miškai Lietuvoje greit taps tik žaliosiomis juostomis abipus kelių, skirtomis kirtavietėms paslėpti. Ir iki horizonto nusitiesusiais brūzgynais ir krūmais, kuriuose „atauga tiek pat medienos kubų, kiek iškertama“.