Algimantas RUSTEIKA: Fanatizmas. Kita stotelė – diktatūra

Nenormalių, užsispyrusių ir save įsimylėjusių bukų idiotų buka antipropaganda neveikia. Jų niekaip negalės paveikti jokia propaganda, nes jie ir taip jau buki idiotai.

O kada normalius, abejojančius, mąstančius, save ir savo valstybę gerbiančius žmones laiko kvailiais, nesugebančiais suvokti dabarties ir pačiam pasidaryti išvadų - jie natūraliai įsižeidžia. Kada kasdieną „eiliniams" žmonėms per visus galus kala į galvas, kokie jie yra valstybės priešai ir atsilikėliai, jie tokiais galiausiai ir pasijunta, ir tampa.

Niekas taip neatstumia žmonių, kaip šaipymasis iš jų nuomonės, jų gyvenimo vertybių, jų teisės į žodžio ir minties laisvę, iš jų skaudulių, pažiūrų ir tautybės. Taip, viešojoje erdvėje užmėčius ekskrementais abejojančius, jie nutils ir pasitrauks į save. Bet ar nuo tokių „pergalių" valstybei bus geriau?

Tebūnie žmonės klysta, visi juk klysta, bet laisvais dar tebevadinami piliečiai nori būti išgirsti ir turi teisę būti įtikinti argumentais, kitaip jausis atstumtaisiais ir nusiteiks priešiškai, kas yra visiškai natūralu. Nejaugi mes to siekiame ir taip mums bus saugiau? Ar greit jau imsime gatvėse deginti raganas ir rišti prie gėdos stulpų tuos, kurie P.Čaikovskio pasiklausė ar A.Tarkovskio filmus žiūri?

Ir jau tik laiko klausimas, kai gatvėse suliepsnos knygų laužai, aplink juos džiugiai šokinėjant nuo pseudopatriotizmo išprotėjusiems fanatikams. Virtualiai viduramžiai seniai prasidėjo ir vyksta, ir neochunveibinų jau pilni portalai ir gatvės. Kartais atrodo, kad tie kasdien matomi, etatiniai ir pikti, amžinai besitaškantys seilėmis "antipropagandistai" dirbtų Kremliui ir būtų iš ten apmokami.

Nes jų lojimas gimdo ne draugus, o didina valstybės priešininkų ir priešų skaičių. Pigi, aršiai rėksminga ir primityviai, prišlapintų tarpuvarčių metodais siekianti viešumoje dominuoti antipropaganda - tai darbas ir nauda oponentui.

Propagandos sėkmė yra ne jos radikalumas, ištaškytos tulžies litrai ir decibelai, o rezultatas. Tą supranta absoliučiai visi, nuo studento iki prezidento. Ir visi tyli ir taikstosi, nes bijo propagandinių srutų ant savo galvos.

Drąsi tauta pasaulinės krizės akivaizdoje, mojuodama imitaciniais gerovės ir vabaliukų teisių lozungais ir bijodama net kalbėti apie savo valstybės tikrąsias problemas narsiai žengia į savo šviesią ateitį. Visuomenė bukalaurų džiaugsmui dar labiau supriešinta, ir išmušus tikro pavojaus valandai vargu ar kas begirdės kalbančius proto balsu, kurie ieškos ne kaltųjų, o išeičių.

Buka, vėzdu mosuojanti valdžia dar nepraradusius sveiko proto vers slėptis olose nuo pamišėlių šėlsmo. Didele dalimi prisidėjusi prie to, kas prasidėjo ir vyksta, bukų propagandistų lūpomis visus savo priešininkus ir kritikus jau paskelbė ir toliau skelbia valstybės priešais. Priveržė varžtus ir nusiplaus visas savo kaltes ir nusikaltimus.

Jie įsisavins viską, kas dar įmanoma ir lakstys po pasaulį pas šeimininkus pasiklausti savo nuomonės ir pasikrauti dar vienos porcijos netikrų reitingų. O naudingi kitos pusės idiotai netvers piktu džiaugsmu dėl visuotinės nelaimės ir artėjančios pasaulinės griūties, kuri juos pačius pirmus ir prispaus.

Ir kiekvieną minutę iš visų ekranų iki dangaus kils baisūs klyksmai dėl demokratijos, vertybių, laisvės ir taikos. Nors niekam iš tą rėkiančių nei žmonės, nei jų gyvenimai ir laimė, nei jų tikrosios teisės nerūpi.