Pakeitę požiūrį, sumažinsime riziką

Performatyvaus dizaino asociacijos nariai, kartu su pacientais ir gydytojais įgyvendindami visuomeninę iniciatyvą „Maistomatas 2050", atrado reikšmingas diabetu sergančiųjų būsenas: nuolatinį troškulį, nuovargį, kontrolę ir kaltės jausmą. Iniciatyvos dalyviai pasidalino ne tik sergantiesiems aktualiais patarimais, kaip rūpintis savo kūnu ir gera savijauta bei kaip atpažinti pirmuosius sunerimti verčiančius požymius.

Sunkiausia - pakeisti įpročius

Pasak gydytojos endokrinologės Rūtos Navardauskaitės, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje žmonėms sunkiausia keisti savo įsisenėjusius įpročius, nes tai reikalauja savidisciplinos, pastangų ir galbūt gebėjimo atidėti malonumą. Bet kuriuo atveju, tai reiškia būtinybę atsisakyti skaniai ir sočiai, tačiau netinkamai valgyti, o vietoj pasyvaus laisvalaikio tenka pasirinkti fizinį aktyvumą.

„Nors pastaruoju metu sveikas gyvenimo būdas tapo madingas ir atsiranda vis įvairesnių priemonių (žingsniamačiai laikrodžiuose, išmaniuosiuose telefonuose) ir veiklų (aktyvus poilsio praleidimo būdas, rekreacinių zonų ir sporto treniruoklių įrengimas miesto parkuose, šiaurietiškas ėjimas ir kitos veiklos) populiarinimas, tačiau antsvorio ir nutukimo didėjimo mastai stebimi tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje", - pripažįsta gydytoja endokrinologė.

Gyvenimas su diabetu

Performatyvaus dizaino asociacijos suburti menininkai rėmėsi asmenine ar kitų žmonių patirtimi, taip siekdami atrasti bendrumą, kas sergančiuosius cukriniu diabetu jungia su visuomene ir kaip žmonės gali vieni kitiems padėti. Viena iš iniciatyvos dalyvių - įvaizdžio ir aprangos dizainerė Olesė Kekienė - su diabetu gyvena jau 23 metus. Dar iki susergant, šia liga sirgo ir jos mama, todėl su ligos sąvoka ir susijusiais išgyvenimais jai tenka būti visą gyvenimą.

„Pradžioje išgirdau tik patarimą sveikai maitintis ir įspėjimą, kad cukraus kiekis kūne kinta ne visai sveikose ribose, tačiau gydytojai įspėjo, kad į ligoninę gali tekti greitai sugrįžti. Taip ir buvo. Po kelių mėnesių išgirdau diagnozę, tačiau tuo metu dar nieko nesuvokiau. Apie ligos pasekmes vaikams paprastai nesakoma, taip siekiant išlaikyti pozityvų nusiteikimą. Tad aš, kaip ir visi, išgirdau diagnozę ir nuorodas naujai gyventi. Paklusau ir dariau, kaip pasakyta", - apie vaikystę pasakoja O.Kekienė.

Tik vėliau, jau įsibėgėjus paauglystei, moteris teigia supratusi, kad neturi pasirinkimo, o toks privalomas gyvenimo būdas reikalingas išgyvenimui be dramatiškų pasekmių. Tai paauglei kėlė pyktį ir skatino maištauti. Olesė prisimena išbandžiusi daugybę dalykų ir eksperimentų su maistu, nuo nevalgymo iki tam tikrų produktų valgymo bei dėmesio nekreipimo.

„Po 17 metų kelionėje su diabetu, jau sureguliavus cukraus lygį ir mitybą, pagimdžius du sveikus vaikus, atėjo kitas išbandymas - mamos mirtis nuo diabeto komplikacijų. Tai nenutiko staiga - mamos kelionę teko eiti kartu, kiekviename žingsnyje, kai kartais brolis tiesiog nešdavo ją ant rankų. Atsistoti ir tiestis man buvo sunku, rėmė šeima ir artimais žmonėmis tapę gydytojai. Tuomet didelį postūmį išgyventi ir reikšti savo jausmus suteikė išgyvenimų teatras, kurį organizavo LSMUL KK Endokrinologijos klinika. Tuomet supratau, kiek daug padaryti gali menas ir kūryba", - atvirai pasakoja O.Kekienė.

Kūrybos ir bendrumo galia

Moteriai stipriausią naują impulsą sveikti suteikė kolegos ir draugai. Jai itin svarbu gyvenime buvo atrasti, kaip savo sveikatos atžvilgiu tapti aktyvia ir situaciją kontroliuojančia asmenybe, o ne auka. Tai pasiekti padėjo mitybos ir diabeto temos nagrinėjimas, pasitelkiant dizaino ir kūrybos įrankius. Pasak O.Kekienės, tai leido pajausti atsakomybę sau pačiai, o kūryboje patirtos pozityvios emocijos suteikė daug motyvacijos ir jėgų.

„Šeima visada kartu, tačiau žmonės dažnai bijo pasidalinti viskuo, ką jaučia, kad neužgautų artimųjų. Nenorėdami užkrauti kitiems savo bėdų, užrakiname skausmą, baimę, kančią viduje. Tokiu būdu namuose ir visuomenėje įsivyrauja tyla, o pats jautiesi atsidūręs atskirtyje. Savo sukurtoje atskirtyje", - teigia
O.Kekienė.

„Maistomato 2050" dalyviai kūrybinių eksperimentų keliu bandė suprasti ir atskleisti su cukriniu diabetu labai glaudžiai susijusias būsenas. Pačios ryškiausios - tai nuovargis, troškulys ir kaltės jausmas, šalia randasi mainų ir „gyvenk šia diena" principai. Tai dalykai, kurie jungia, o ne atskiria.

Sergantieji turi galią padėti kitiems

O.Kekienei didelis atradimas buvo ir tai, kad sergantieji vietoj savo negalėjimo ir apribojimų gali į situaciją pažvelgti kitaip - kaip gebėjimą veikti ir dalintis savo pasiekimais, patarti ir padėti kitiems.

Viena iš „Maistomato 2050" iniciatorių, Dovilė Gaižauskienė, teigia, kad minėti atradimai ir bendrumo jausmas, jungiantis sergančiuosius diabetu su visuomene, yra tik pati pradžia.

„Svarbu suprasti, kad diabeto bendruomenė yra labai marga, tiek amžiumi, tiek patirtimi. Diabetas tiesiogiai ir netiesiogiai gali paliesti įvairiausių gebėjimų ir profesijų žmones, todėl juos norėtųsi suburti siekti ambicingo tikslo - sumažinti bent jau II tipo diabeto susirgimų augimą iki nulio", - teigia D.Gaižauskienė.

Ateityje „Maistomato 2050" iniciatyvinė grupė planuoja rengti nacionalinę diabeto stovyklą, skirtą ne tik sergantiesiems. Dalyviai šiuo metu mąsto apie įrankius, kurie padėtų šį sumanymą įgyvendinti.

Pasak D.Gaižauskienės, besidalindami žiniomis ir patyrimais bei kartu ieškodami sprendimų, sergantieji cukriniu diabetu galėtų ne tik padėti sveikti ir geriau jaustis savo likimo draugams, tačiau tokiu būdu užkirstų kelią ir šiuo metu itin didelį nerimą keliančiam sparčiam cukrinio diabeto plitimui.