Genialumas ir pamišimas - greta

Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche), vokiečių filosofas (1844-1900)

Diagnozė: mozaikinė šizofrenija. Simptomai: didybės manija, neadekvatus elgesys, stiprūs galvos skausmai.

F.Nyčė patyrė keletą apopleksijos priepuolių, psichikos liga sirgo paskutiniuosius 20 gyvenimo metų (būtent šiuo laikotarpiu pasirodė reikšmingiausi jo kūriniai, pavyzdžiui, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“). Iš jų 11 jis praleido psichiatrijos klinikose, o namuose jį prižiūrėjo mama.

Pasauliui dovanotos idėjos: antžmogio idėja, naujosios moralės idėja, fašizmo ideologija, prielaida „Dievas mirė“.

Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe), amerikiečių rašytojas ir poetas (1809-1849)

Diagnozė: psichikos sutrikimas, tiksli diagnozė nenustatyta. Simptomai: tamsos baimė, atminties spragos, persekiojimo manija, neadekvatus elgesys, haliucinacijos.

E.Po dažnai sirgo depresija, be to, jo psichiką blogai veikė alkoholis - jo veikiamas rašytojas imdavo siautėti. Dvasios būklę gerokai pablogino sunki jo jaunos žmonos liga ir mirtis. Per jam likusius dvejus gyvenimo metus E.Po dar du kartus bandė vesti: pirmą kartą atsisakė tekėti išrinktoji, išsigandusi jo eilinio girtuokliavimo priepuolio, antrąjį - neatvyko jaunikis. Po 5 dienų jis buvo rastas pigioje smuklėje, o ligoninėje mirė, kamuojamas baisių haliucinacijų. Išsipildė vienas iš E.Po kamavusių košmarų - mirtis vienatvėje.

Pasauliui dovanotos idėjos: du labai populiarūs literatūros žanrai - siaubo romanas ir detektyvas. Būtent mesjė Ogiustas Diupenas, E.Po apsakymų herojus, tapo dedukcijos metodo pradininku ir nutiesė kelią jo apologetui Šerlokui Holmsui.

Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau), prancūzų rašytojas ir filosofas (1712-1778)

Diagnozė: paranoja. Simptomai: persekiojimo manija.

Po konflikto su bažnyčia ir vyriausybe rašytojui būdingas įtarumas įgavo liguistą formą. Ž.Ruso visur vaidendavosi sąmokslai, jis niekur ilgai neužsibūdavo, įsivaizduodamas, kad visi jo draugai ir pažįstami turi piktų kėslų. Pavyzdžiui, kartą Ž.Ruso nusprendė, kad pilies, kurioje jis viešėjo, gyventojai mano, jog tai jis nunuodijo mirusį tarną ir pareikalavo velionio skrodimo.

Pasauliui dovanotos idėjos: pedagogikos reforma - vietoj represyvaus auklėjimo Ž.Ruso siūlė skatinimo metodą, pedagogikos uždaviniu laikė įgimtų gebėjimų ugdymą, o ne asmenybės koregavimą. Naujas literatūrinio herojaus tipas ir naujos literatūros kryptys. Teisinės demokratinės valstybės idėja. Revoliucijos idėja (būtent Ž.Ruso kūriniai įkvėpdavo kovotojus už Didžiosios prancūzų revoliucijos idealus; pats Ž.Ruso, kad ir keista, niekada nebuvo tokių radikalių priemonių šalininkas).

Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant), prancūzų rašytojas (1850-1893)

Diagnozė: progresuojantis smegenų paralyžius. Simptomai: hipochondrija, polinkis į savižudybę, siautėjimo priepuoliai, klejonės, haliucinacijos.

G.de Mopasanas visą gyvenimą labai bijojo išprotėti. Nuo 1884 m. prasidėjo dažni nervų priepuoliai ir haliucinacijos. Būdamas labai smarkiai įsiaudrinęs, dukart bandė žudytis. 1891 m. rašytojas buvo paguldytas į dr.Blanšo kliniką ir būdamas pusiau sąmoningos būsenos ten gyveno iki mirties.

Pasauliui dovanotos idėjos: fiziologizmas ir natūralizmas literatūroje. Poreikis nuolat kovoti su dvasingumą praradusia vartotojų visuomene (savotiškus „mielo draugo“ klonus uoliai kuria dabartiniai prancūzų rašytojai Mišelis Velbekas (Michel Houellebeck) ir Frederikas Begbederis (Frederick Beigbeder).

Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), amerikiečių rašytojas (1899-1961)

Diagnozė: depresija, psichikos sutrikimas. Simptomai: persekiojimo manija, polinkis į suicidą, nervų priepuoliai.

1960 m. E.Hemingvėjus grįžo iš Kubos į JAV. Jį kamavo dažnos depresijos, baimės ir netikrumo jausmas, jis beveik nebegalėjo rašyti, todėl savo noru sutiko gydytis psichiatrijos klinikoje. E.Hemingvėjus iškentė 20 elektros šoko seansų. Išėjęs iš klinikos įsitikino, kad, kaip ir anksčiau, rašyti negali ir pabandė nusižudyti, bet artimieji jam sutrukdė. Žmonos prašomas, gydėsi pakartotinai, bet savo ketinimų neatsisakė. Išsirašęs iš klinikos po kelių dienų nusišovė.

Pasauliui padovanotos idėjos: „prarastosios kartos“ idėja (jis turėjo omeny konkrečią kartą, kurios likimą sumaitojo konkretus karas, tačiau terminas prigijo). Naują literatūrinį „ledkalnio“ metodą, kai glaustas, sausokas tekstas slepia gilią, širdį draskančią potekstę. Naujovišką „vyriškumo“ sampratą, įkūnytą kūryboje ir gyvenime. Jo herojus - mažakalbis ir rūstus, jį galima sunaikinti, bet neįmanoma nugalėti. E.Hemingvėjus liko ištikimas savo idealams: „Vyras neturi teisės mirti lovoje. Arba mūšyje, arba kulka į kaktą“.

Francas Kafka (Franz Kafka), čekų rašytojas (1883-1924)

Diagnozė: neurozė, funkcinė psichastenija, neperiodiškos depresinės būsenos. Simptomai: įsiaudrinimas pakaitomis su apatijos priepuoliais, miego sutrikimai, baimės, psichosomatiniai sutrikimai.

F.Kafkos psichologinių problemų šaknys slypi konflikte su tėvu, šeimos tarpusavio santykiuose ir sudėtingose, painiose meilės istorijose. Literatūriniai polinkiai šeimoje nebuvo skatinami ir rašyti jam tekdavo slapčiomis. Kai tėvas ėmė reikalauti, kad po darbo sūnus dirbtų dar ir jo parduotuvėlėje, o ne užsiimtų niekais, Francas nutarė nusižudyti ir parašė atsisveikinimo laišką draugui Maksui Brodui, kuriam pavyko jį išgelbėti. Jo psichikos gilios ramybės laikotarpius keitė tokie patys ilgi liguistos būsenos laikotarpiai. Rašytojas mirė 41 metų nuo tuberkuliozės.

Pasauliui padovanotos idėjos: būdamas gyvas F.Kafka nebuvo garsus, mažai leidžiamas, bet po jo mirties rašytojo kūryba pavergė skaitytojus nauja literatūros kryptimi. „Kafkiškas“ nevilties, baisumos ir išeities nebuvimo pasaulis gimė iš asmeninės jo kūrėjo dramos ir tapo naujos estetinės literatūros krypties, būdingos XX amžiui, pagrindu.

Nikolajus Gogolis, rusų rašytojas (1809-1852)

Diagnozė: šizofrenija, periodinė psichozė. Simptomai: regėjimo ir klausos haliucinacijos, apatijos ir slopinimo laikotarpiai (iki visiško nejudrumo ir nereagavimo į išorės dirgiklius), kuriuos keisdavo aktyvumo laikotarpiai, depresija, sunkios formos hipochondrija, klaustrofobija.

Vieni ar kiti šizofrenijos reiškiniai Gogoliui buvo būdingi visą gyvenimą, tačiau paskutiniaisiais metais liga pastebimai progresavo. Kai nuo vidurių šiltinės mirė jo artimo draugo sesuo, ši mirtis rašytojui sukėlė stipriausią hipochondrijos priepuolį - N.Gogolis tvirtino, kad mirtinai serga, nors gydytojai jokios ligos nerado. Rašytojas sudegino visus rankraščius ir jo būklė tik blogėjo. Profesionalus gydymas nepadėjo, bet tikrosios jo mirties priežastys taip ir liko neaiškios. Ko gera, N.Gogolis pats nualino save nerviškai ir fiziškai, ir visai gali būti, kad šiuolaikinė psichiatro pagalba jam būtų išgelbėjusi gyvybę.

Pasauliui dovanotos idėjos: meilė „mažam žmogui“, visa puokštė tiksliai pastebėtų rusiškų tipažų, sukūrė keletą vaidmenų modelių (ryškiausi - „Mirusių sielų“ personažai), kurie yra aktualūs iki šiol.

Virdžinija Vulf (Virginia Woolf), anglų rašytoja (1882-1941)

Diagnozė: depresija, haliucinacijos, košmarai. Simptomai: apimta gilios depresijos, V.Vulf skųsdavosi, kad visą laiką girdi balsus paukščių, giedančių Senovės Graikijos alyvmedžiuose. Ji dažnai ir ilgai negalėdavo dirbti dėl nemigos ir košmarų.

13-metę Virdžiniją bandė išprievartauti namuose viešėję pusbroliai. Netrukus mirė jos mama, ir nervinga, įspūdžiams imli mergaitė pabandė nusižudyti, buvo išgelbėta, bet ilgai trunkanti depresinė būklė tapo jos gyvenimo dalimi. 1941 m. bombarduojant Londoną buvo sugriautas rašytojos namas, sudegė biblioteka, vos nežuvo mylimas vyras - visa tai galutinai išbalansavo jos nervų sistemą, gydytojai primygtinai patarė gydytis psichiatrijos klinikoje. Nenorėdama būti našta artimiesiems, ji įgyvendino tai, ką ne kartą aprašė savo kūriniuose - nusiskandino upėje.

Pasauliui dovanotos idėjos: novatoriškas personažų vidinio pasaulio vaizdavimas - V.Vulf kūriniai įėjo į pasaulio modernistinės literatūros aukso fondą. Ištikima L.Tolstojaus mokinė anglų prozoje iki tobulybės nušlifavo „vidinį monologą“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“