Auksiniai net kojų įtvarai

Nacionalinio ortopedijos centro vadovo Daliaus Ramančionio pateiktoje medžiagoje teigiama, kad ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, bazines kainas nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau kai kurioms ortopedijos priemonėms be jokio reikalo keliami individualios gamybos reikalavimai ir vėliau už jas gamintojams sumokamos kelis ar net keliolika kartų didesnės sumos, nei galėtų būti.

Pavyzdžiui, tekstilinis kulkšnies-pėdos įtvaras, perkant jį pasaulinėje rinkoje, kainuoja apie 18 eurų. Įtvarą galima įsigyti ir iš šiais gaminiais prekiaujančių įmonių Lietuvoje - kainuos apie 36 eurus. Tuo metu Valstybinės ligonių kasos nustatyta bazinė tokio gaminio kaina - 266,45 euro, tai yra maždaug 14 kartų didesnė, nei perkant pasaulinėje rinkoje, arba 7 kartus didesnė nei perkant iš didmenininkų Lietuvoje.

Ypač dažnai Lietuvoje pacientams skiriamas tekstilinis kelio įtvaras. Per pirmus penkis šių metų mėnesius, Valstybinės ligonių kasos duomenimis, jų vidutiniškai buvo užsakyta už 172,2 tūkst. eurų kas mėnesį. Prognozuojamos metinės išlaidos - 2 mln. 66,4 tūkst. eurų. Tuo metu kainų skirtumas įvertinus kintamą balą - 12,63 karto. Vadinasi, įtvarai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui galėtų kainuoti ne pustrečio milijono eurų, o 163,6 tūkst. eurų, jei būtų perkami pasaulio rinkoje, arba 365,7 tūkst. eurų, jei būtų perkami iš didmenininkų Lietuvoje.

Kitaip sakant, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas dėl to, kad šį gaminį Lietuvos gamintojai daro kiekvienam pacientui individualiai, kasmet praranda apytikriai nuo 1,7 iki 1,9 mln. eurų.

Vienas Valstybinės ligonių kasos argumentas, kodėl už ortopedijos gaminius Lietuvos gamintojams mokama tiek daug, anot D.Ramančionio, - individualiai gamintas ortopedijos gaminys yra brangesnis nei serijinės gamybos. Tačiau esmė ta, kad tekstilinių ortopedijos priemonių gaminti individualiai nėra prasmės. Žmogaus kūno proporcijos kinta net per dieną. Visi tekstiliniai gaminiai daromi iš elastinių medžiagų ir reguliuojamos juostos, todėl gerai prisitaiko prie kūno pokyčių. Tad individualių tekstilinių gaminių gamyba yra elementarus pacientų apgaudinėjimas.

Gydymo prasme jokio esminio skirtumo tarp serijinės ir individualios gamybos gaminio taip pat nėra. Dešimt kartų didesnė individualaus gaminio kaina nereiškia, kad bus pasiektas tiek pat kartų geresnis gydymo efektas.

Kitas Valstybinės ligonių kasos argumentas: nustatyta bazinė ortopedijos gaminių kaina, o galutinė - reali kaina priklauso nuo kintamo balo, t.y. nuo to, kiek konkrečių ortopedijos gaminių pagaminama. Kuo jų pagaminama daugiau, tuo kaina mažesnė.

Čia, pasak D.Ramančionio, susiduriama su kita problema - gamintojai nori išlaikyti aukštą balo vertę ir nesuinteresuoti pagaminti daugiau. Tarkime, jeigu balas 0,2, tai už tą kelio įtvarą gamintojas gali gauti apie 70 eurų. Jei pagaminama mažiau ir balas pakyla iki, tarkim, 0,8, už tą gaminį gamintojas jau gauna apie 300 eurų...

Jei dėl kintamo balo galutinė gaminio kaina sumažėja, tarkime, net perpus, ji vis tiek lieka keliolika kartų didesnė nei to paties, tik serijinės gamybos, gaminio.

„Lietuvai yra per didelė prabanga kompensuoti tokius brangius gaminius, o ne pirkti analogiškus gerokai pigiau, - įsitikinęs D.Ramančionis. - Tačiau pateikiama viskas taip, lyg čia būtų individuali gamyba, ir taip „išpučiamos“ kainos. Faktas tas, kad yra būdas, kaip sutaupyti milžiniškas mokesčių mokėtojų sumas, tačiau kažkodėl valstybė nusiteikusi mokėti privatininkams ir didinti jų pelnus.“

Kokius nuostolius patyrė ir šiuo metu vis dar patiria mokesčių mokėtojai, įvertinus visus ortopedijos gaminius ir tai, kiek metų ši tvarka galioja? Kodėl Valstybinė ligonių kasa neišgirsta racionalių pasiūlymų, kaip sumažinti ortopedijos gaminių kainas? Kas tai - korupcija ar nekompetencija? Lieka tikėtis, kad į šiuos klausimus atsakys specialiosios institucijos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"