- Kai susumuoji, ką girdi aplink, regi rugsėjį ateinant su chaosu ir nežinomybe…

- Yra to. Ir permainų bus įvairių, ir pradedantys eiti į mokyklą gali neturėti tos rugsėjo pirmosios, kurios vis tiek, matyt, labai laukia, o pernykščiai pirmokėliai vėlgi dėl nuotolinio ugdymo beveik pamiršo, kas yra mokykla, klasė, draugai… Ir jeigu rudenį vėl nebus tos gražios šventės, manau, tie įvykiai jiems paliks tam tikrą įspaudą.

- Ir turbūt ne gerąja prasme?

- Gerąja ne gerąja, bet smarkiai bus kitaip, ir mes, suaugę, atsakingi už švietimą, nežinome iš tikrųjų, kaip bus ir kokie bus padariniai. Aišku, visi viliamės, kad bus geriau, kad atsiras naujos patirtys, naujos galimybės, kitoniškas mokymasis. Švietimo įstatyme yra parašyta, kad švietimo sistema turėtų eiti priekyje visos visuomenės raidos ir rodyti naujas kryptis, bet šiandien mes iš tikrųjų stovime prieš nežinomybę. Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu atlikau tyrimą apie tėvų, mokinių ir mokytojų bei mokyklų vadovų patirtis nuotolinio ugdymo metu, kuris atskleidė daug dalykų, kuriuos mes suprantame kitaip, negu jie yra ištikrųjų. Pavyzdžiui, medijose tėvai dažnai vadinami „supermamytėmis ir supertėveliais“, pristatomi kaip nuolat reiškiantys nepasitenkinimą mokytojais ir mokykla, tačiau kalbantis su tėvais mane nustebino jų pasitikėjimas mokykla. Mokytojų profesionalumo pripažinimas atskleidžia, kad tėvai nėra, sakykim, priešiški ar nedraugiški mokyklai, kaip dažnai medijose vaizduojama, - jie linkę bendradarbiauti.

- Galbūt tai yra grįžimo į normalius santykius požymis, kai atsakomybę už mokymosi rezultatus prisiima ne vien mokytojai, bet ir tėvai, ir, žinoma, vaikai?

- Šituo požiūriu nuotolinis mokymas suartino visas puses, parodė, kad vieni be kitų negali išgyventi. Labai svarbus patyrimas yra tas, kad tėvai pamatė, kokie vaikai yra skirtingi ir kad užsispyrimas gauti „devintuką“ ar „dešimtuką“ yra tuščias ir beprasmis. Daug svarbiau pasiekti, kad vaikas gerai jaustųsi mokymosi procese, kad jo kitoniškumas, kitoks mokymosi stilius ar tempas nėra tragedija, o tiesiog ypatybė, kurią reikia suderinti su bendraklasių veikla. Tyrimas atskleidė ir kitą įdomų dalyką: ir tėvai, ir mokiniai, ir mokytojai sugriovė daug mitų, kad šešiasdešimtmečiai, vidutinio amžiaus mokytojai nemoka naudotis technologijomis ir t.t. Labai daug girdėjau dvyliktokų sakant, kad jie yra sužavėti savo mokytojų sparčiu progresu technologijų srityje. Mokytojai kūrė filmukus, vaizdo įrašus ir mokymo tikslais naudojo įvairias priemones. Smagu patirti, kad mokytojai laikomi vienu šviesiausių visuomenės sluoksnių.

- Gal šiųmetį pedagogikos studijų populiarumą galėtume laikyti persilaužimu mokytojo prestižo didėjimo link?

- Viliuosi, nors kalbama, kad abiturientai susigundė didelėmis stipendijomis. Studentai praktikantai, su kuriais susidurdavau dirbdama mokykloje, visada atsiskleisdavo norintys kažką pakeisti švietime, kažką įnešti savito, originalaus ir įdomaus, nors, kita vertus, mokyklos vadovams lieka atminty jų noras nušluostyti nosį vyresniems ir pademonstruoti, kaip reikia dirbti ir mokyti vaikus; paprastai tokie „šluostytojai“ po kelių mėnesių subliūkšta ir jiems prisireikia vyresnių kolegų pagalbos ar patarimų. Neturėtume sakyti, kad šiemet įstojusieji ateis pakeisti jau dirbančių mokytojų, turėtume sakyti, kad jie papildys mokytojų gretas. Apskritai, manau, kad kalbėjimas apie nusenusių mokytojų generaciją ir apie jaunų mokytojų, kurie galėtų pagerinti sistemą, krizę, yra laužtas iš piršto. Manyčiau, mokykloje, kaip ir visuomenėje, turėtų būti atstovaujamos visos kartos. Tai leistų manyti, jog vaikas patiria visavertę socializaciją ir taip yra įvesdinamas į suaugusiųjų pasaulį.

- Ar švietime tvyranti nežinomybė neapsunkina jūsų mokslinio darbo „Mokykla ir mokytojas besikeičiančioje visuomenėje“ užduoties?

- Kaip tik atveria didesnį supratimą. Išėjau iš mokyklos su mintimi, kad mokykla yra smarkiai veikiama išorinių struktūrų ir mokytojai, mokiniai, kiti mokykloje dirbantys asmenys verčiami eiti tam tikra vaga, tarytum vagonai, užkelti ant vienų bėgių ir priversti vežti jiems uždėtą naštą. Net nuotolinio ugdymo tyrimas atskleidžia, kad tiek mokiniai, tiek jų tėvai, tiek mokytojai, tiek mokyklų vadovai yra žymiai laisvesni ir kad tikrasis švietimas gimsta interakcijose, kai sąveikauja konkretūs žmonės, ir nepriklausomai nuo to, kiek juos spaudžia sistema, ieško savų būdų, kaip išgyventi, kaip rasti sprendimus, kaip sukonstruoti procesą, kad būtų pasiekti jų pačių išsikelti tikslai. Tarkim, dvyliktokas sako, kad paskelbus karantiną grįžęs namo ėmė planuoti, kaip pasiruošti egzaminams ir susidarė veiklos grafiką, kaip jis sieks savo tikslų. Tai rodo, kad mokinys turi drąsos ir savarankiškumo prisiimti atsakomybę už savo ateities planavimą ir sprendimus.

- Matematikos egzamino rezultatai rodytų ką kita, tačiau man labiau rūpi, kodėl visuotinis „gedulas“ skelbiamas dėl prasto matematikos išmanymo, o ne, tarkim, humanitarinio išprusimo?

- Iš tikrųjų, tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai yra vienodai reikalingi, nes sužadina įvairiausius žmogaus gebėjimus ir įvairiausias jo mąstymo sritis, tačiau akcentavimas, kad vaikai privalo puikiai išlaikyti ir vieną, ir kitą egzaminą, yra kiek perdėtas. Mano galva, turėtų likti du privalomi egzaminai: lietuvių kalba ir kultūra (tokio egzamino nėra, bet, manau, jis galėtų atsirasti) ir Lietuvos valstybės pagrindai. Čia įeitų ir istorija, ir Lietuvos politinė sąranga, ir konstitucinės žinios, kad vaikas, gaudamas brandos atestatą, turėtų deramų žinių, kurių reikia rinkėjui, politinio, pilietinio gyvenimo veikėjui. Jis žinos, kas yra Lietuvos strateginiai partneriai, sąjungininkai, ką reiškia būti ES, ką reiškia gyventi valstybėje, be to, manyčiau, suvoks prieš visą pasaulį Tautos prisiimtą atsakomybę už mūsų kalbos, baltų kultūros išsaugojimą ir pratęsimą. Ir nebūtinai visus egzaminus jis turi laikyti po mokyklos. Tarkim, aš pati buvau mokytoja istorikė, dabar esu sociologė, - gyvenime daug ką galima keisti ir tai yra nuostabu. Niekas netrukdo sulaukus trisdešimt, perlaikyti mokyklinius egzaminus…

- Norite pasakyti, kad mokykla jums - jau praeitas etapas?

- Ne, lieku ištikima švietimui. Gilinuosi į švietimo sociologijos dalykus, bandau rasti paaiškinimą, ką mokykla duoda visuomenei, ką ji keičia visuomenėje, ir kaip padaryti, kad mokykla būtų ta vieta, kurioje žmonės iš tikrųjų jaučia auginantys savo galias, savo gebėjimus, plečiantys savo asmenybės ribas, savo horizontus. Atliekant tyrimą, vienas dalykas buvo ypač traumuojantis: visi informantai kalbėjo, kad žinią apie karantino pradžią mokiniai pasitiko ovacijomis, valiavimais, trypimais, plojimais, pergalės šūksniais. Kas nutiko, kad mokykla, turėjusi būti džiaugsmo lavintis, savo galioms auginti vieta, tapo tarytum karceris, tarytum prievartinio darbo stovykla, kurioje vaikai jaučiasi įkalinti? Kalbėjau ta tema su mokiniais, ir jie neturi atsakymo. Vadinasi, konstruodami mokyklas, organizuodami jose veiklą, kažką mes darome ne taip, jei ir vaikai, ir dalis mokytojų (tai rodo tyrimai) jose nesijaučia gerai. Vadinasi, mokykla yra tarytum per mažas batas, į kurį mes įgrūsti ir kuris mums spaudžia, trina, kankina. Vadinasi, reikia kažką joje reformuoti: gal praplėsti mokyklos veikimo lauką, sudaryti kitoniškas sąlygas, kitokias galimybes (kokias, aš kol kas dar nežinau, mokausi, ieškau atsakymų), bet mokykla juk iš tikrųjų turėtų būti vieta, kurioje žmogus tiesiog kuria savo gyvenimo įvairovę, ir džiuginančią įvairovę.

- Švietimo sistema jau tris dešimtmečius neišsikapsto iš reformų, kurios, ugdymo specialistų nuomone, neišvengiamos, jos nujaučiamos ir jūsų mokslinio darbo pavadinime, tačiau ar neturėtų išlikti nekintanti jos ašis?

- Reformos neišvengiamai turi būti nuolatinės, nes iš tikrųjų pasaulis keičiasi greitai, naujovės randasi greitai, iššūkių vis daugėja. Vis dar diskutuojama, kaip reformos turėtų vykti: iš išorės, kai jos gimsta švietimo ekspertų bei teoretikų galvose, ar iš vidaus, kai bendrosios programos, kiti valstybiniai dokumentai labai susiaurinami, mokykloms paliekant daugiau saviraiškos ir sprendimo laisvės, kad mokykla pati, atsižvelgdama į vietos interesus - į bendruomenės poreikius, į bendruomenės kultūros lygį, į tėvų tikslus, lūkesčius bei pačių vaikų pasirengimą, - turėtų imtis didesnės astakomybės už mokymo turinio, mokymo formų konstravimą. Pandemijos laikotarpiu mokykla jau susivokė, kad nepavyks išlaikyti ankstesnės tvarkos, mokykla pajuto, kaip svarbu įgyti lankstumo įgūdį, kaip svarbu mokėti prisitaikyti. Faktas, jog mokykloms pavyko rasti galimybių, resursų, įrankių naujomis aplinkybėmis, atskleidžia, kad vis dėlto reikia leisti daugiau joms pačioms reformuotis viduje, ieškoti galimų ugdymo formų, kadangi teorija niekada negali numatyti visų praktikoje pasitaikančių atvejų. Tik praktiškai dirbantis mokytojas, mokyklos vadovas, bendruomenės, tėvai gali žinoti, ko jiems reikia. Aišku, švietimo ekspertai, švietimo mokslininkai gali pakonsultuoti, rekomenduoti, pasiūlyti įvairių variantų, kad mokyklos galėtų rinktis, kas joms tinka ir kas ne. Iš mūsų tarpukario pedagogikos pavyzdžių galima pajusti, kiek daug raiškos savitumo turėjo tuometinis mokytojas. Santykis su mokiniais buvo kuriamas per bendruomenes, per bendrystę, atsižvelgiant į jų poreikius.Toji sąveika buvo labai išryškinta XX a. pradžios pedagogikoje: buvo manoma, jog mokytis, atsižvelgiant į kultūrines salygas, į vaiko patirtis, jas įtraukiant į ugdymo procesą, yra geriausias kelias tiek į vaiko širdį, tiek į vaiko sužadinimą kažko siekti…

- Tad svetimų valstybių praktikos „paruoštukai“ vargu ar gali prigyti nacionalinėje mokykloje?

- Svetur galima nusižiūrėti drąsos keistis. Kad ir garsiojoje Suomijoje, kur ieškoma, ką galima padaryti kitaip, jeigu vaikai ar mokytojai blogai jaučiasi arba mokymasis neduoda tokių rezultatų, kokių tikimasi , - jie išdrįsta integruoti, diferencijuoti, išdrįsta keisti. Manau, Lietuva turėtų nusižiūrėti drąsos taikyti ugdymą prie vietos poreikių, kurie negali būti globalūs ir universalūs, kadangi žmonės nėra globalūs ir universalūs. Iš užsienio mes turime pasimokyti požiūrio laisvumo, bendrųjų idėjų ir nebijoti būti kitoniškais, nes pati valstybė, pati Tauta yra unikalus kultūrinis darinys. Aišku, ir mūsų švietimas turi būti unikalus, lietuviškas, o ne suomiškas ar kažkoks kitoks.