respublika.lt

Ir mokyklose daugiau nelaisvės, negu laisvės (16)

2021 rugsėjo 20 17:21:22
Danutė ŠEPETYTĖ

Nors sakoma, jog į mokyklas ateina jau išauklėtas žmogutis, tačiau vargu ar klysta tie, kurie tiki išskirtine pirmojo mokytojo svarba žmogaus gyvenime, - prie asmenybės ištakų paprastai esti ir jis. Tačiau mūsų laikais, ypač pandeminiu laikotarpiu, kai karpomos žmogaus teisės, formuojant instrukcijai pavaldžią elgseną, simptomiškas išlieka mokytojos Giedrės NARUŠEVIČIŪTĖS klausimas: kam reikalingas kūrybiškas mokytojas? Juk jis ugdys kūrybiškus vaikus. Gal, anot jos, verčiau išsyk juos orientuoti vergo sąmonės link?

×
nuotr. 1 nuotr.
Mokytojai Giedrei Naruševičiūtei kiekvienas pradinukas - neatrastas pasaulis. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

 

Greit bus ketvirtis amžiaus, kai Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijoje (buv. Genio pradinėje mokykloje - aut. past.) dirba mokytoja G.Naruševičiūtė, pasižyminti kūrybingumu. Ir ne tik dėl to, kad yra baigusi Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, pati kuria dainas ir pati puikiai dainuoja ar stato spektaklius su savo auklėtiniais. Jos dėstymo metodika pasirodė pagavi ne tik vaikams, bet sudomino ir užsienio kolegas, paskatino bendradarbiavimą su Japonijos bei Danijos, Švedijos, Graikijos, Indijos, Suomijos edukologijos profesūra ir studentais. Siūlome skaitytojui susipažinti su pedagogės mintimis.

Apie laisvę

Apie laisvę labai daug šnekama, kai jos nėra. O kai ji yra, ji - kaip oras. Ar jūs šnekat apie orą, kai kvėpuojate? Jūs nešnekat, nes jis yra. Galiu pasakyti su visiška atsakomybe: labai daug kontrolės, labai daug suvaržymų šiais laikais, - aš jaučiu daugiau nelaisvės, negu laisvės. Didžiausią laisvę jaučiau prieš 24 metus, tik tik pradėjusi dirbti, kai mes buvome skatinami mokyti ne vien pagal vadovėlį. Mes, mūsų mokytojų karta, atėjome iš aplinkos, kur žinojimą turėjome kūrybiškai pagrįsti. Elena Marcelionienė, sukūrusi „Naująjį Šaltinį" - labai gražų lietuvių kalbos vadovėlį pradinukams, mums, studentėms, sakydavo, kad mes neturėtume jo laikyti vienintele kelrode per pamokas. Prieš dvidešimt, dešimt metų nebuvo tų standartizuotų testų, kurie, be jokios abejonės, ignoruoja vaiko kūrybiškumą. Nebuvo pagal tuos standartizuotus testus klasifikuojami vaikai, priskiriant juos minimaliam, pagrindiniam, aukštesniajam lygiams, - šiandien jie išsyk sudėliojami tartum į atskiras dėžutes. Kurioj čia vietoj kūrybiškumas? O atliekant standartizuotus testus, nieko kito nebelieka, kaip tik išsitekti štampuotame kubelyje; patirties genama sakau, jog nė vienas iš mūsų nežinome to naudos... Bet kas žino, gal ateityje ir nebereikės kūrybiškumo, pakaks tik automatiškai vykdyti instrukcijas žemėje ar kosminiame laive. Tad klausimas, kam reikalingas kūrybiškas mokytojas, lieka atviras... Gal mažiau skausminga būtų išsyk be skrupulų orientuotis į vykdytojo sąmonę?

Apie profesiją

Šių dienų mokytojai yra herojai. Neminint atlygio, kurį jie gauna už pasiaukojamą darbą, neminint įsakymų, nurodymų, direktyvų, kurių jiems privalu laikytis, jie iš visų pusių apkraunami tokiu popierizmu, kad nebežino, kurio pirmo griebtis ir kaip tam biurokratui įtikti. Kad tas popierizmas vagia mokytojo laiką, skirtą ugdymui, tolina jį nuo vaiko, biurokratams galvos neskauda. Dabar yra nežmoniškai daug kontrolės. Ta kontrolė, manyčiau, yra grįsta nepasitikėjimu mokytojais, kilusiu iš visuotiniu nepasitikėjimu, baimėmis, įtarumu persunktos aplinkos, kurioje mes visi gyvename. Jei įsivaizduosite smiginį (yra toks žaidimas), tai mokytojas yra tapęs jo taikiniu - strėlės skrenda jo link iš visų pusių: išvengsi - neišvengsi, pataikys - nepataikys. Pozityvesnį, atviresnį bendravimą su tėvais pakeitė įvairiausi slapukavimai, nerimas, kad kas nors ko nors neleptelėtų vaiko teisių tarnyboms. Disharmonijai sušvelninti mokyklose turėtų būti žymiai daugiau psichologų, pagalbinio personalo, bet taip nėra.

Apie vaikus

Sukurtas mitas, kad iki šiol vaikai buvo ugdomi pagal vieną kurpalį. Nieko panašaus. Manajai mokytojų kartai buvo įdiegta ugdymo procese atsižvelgti į vaiko individualiuosius poreikius, gebėjimus, talentus ir pan. Toji karta šito principo laikėsi ir tebesilaiko iki šiol.

Rugsėjį sutikusi vaikus, džiaugiuosi jais, jog jie yra tokie, kokie yra. Ir tai svarbiausia: būtent iš šio taško galima judėti į priekį, o auklėjimo krypties trajektorijas diktuoja situacijos. Jų būna įvairių: vienos yra „apeinamos", kitų yra „išvengiama", na o trečiose reikia išbūti, išgyventi, išlaikyti, iškovoti ar jas išnarplioti - bendratys čia įvairios tiktų, nes įvairios kiekvieno mūsų paskirtys. Vienos svarbesnės vienose situacijose, kitos - kitose. Auklėjimo esmė - ne teorijoje, kuomet vienas diriguoja, lanksčius rankų riešus demonstruodamas (čia prisiminiau savo mylimą dirigavimo mokytoją muzikos mokykloje).

Pastebiu, kad neretai šių dienų vaikai, kaip, beje, ir jų tėvai, psichologiškai nesijaučia saugūs. Prieš 20 metų vaikams nekildavo būties klausimų, nekildavo dvejonių, ar jie yra reikalingi, kaip dabar, matant sutrikusius, darbe prapuolusius savo tėvus.

Mano klasėje - dvidešimt vienas vaikas. Kiekvienas jų - tai naujas pasaulis, nauja patirtis, užtat mokytojas neužsistovi vietoje. Tie nauji pasauliai tokie įdomūs, kad nebejauti monotonijos - visa pasaulio įvairovė ateina pas tave. Niekada nevertinu, šitas vaikas - sudėtingas, šitas - nesudėtingas. Kartais vaikas, kuris pavyzdingai elgiasi, savyje susiduria su kur kas sunkesnėmis problemomis, negu tas, kuris triukšmauja, duodasi atvirai, pasitikėdamas aplinka. Kai priimu pirmokus, apima toks jausmas, tarsi persikelčiau į naują vietovę ir vėl viską pradėčiau iš naujo, nors jeigu kas paprašytų pasakyti, ko turiu mokyti pirmoje, antroje, trečioje, ketvirtoje klasėse, išvardinčiau, nė nemirktelėjusi, - programą moku atmintinai.

Kiekvienas vaikas ateina į pasaulį su jam skirta misija, o aš esu tik tas, kuris atsargiai, bijodamas sulaužyti, prisiderina prie jo, stengiasi įžvelgti individualybę, kūrybinius pradus. Auklėjimas yra regresyvus, jeigu jame nėra meilės.

Apie nuotolinį mokymą

Nuotolinis mokymas įvėlė kaltės jausmą tėvams, vaikams ir mokytojams... Čia reikėjo daug dalykų išnarplioti, ir visi tie dalykai susiję su meile. Myliu save? Myliu savo vaiką tokį, koks jis yra? Jeigu myliu savo vaiką, myliu ir situaciją, kurioje yra jo mokytojas? Vadinasi, ir mokytoją myliu, kaip patį save ir savo vaiką? Širdys išsivadavo iš amžius jas kausčiusių šarvų. Pajutę gyvenimo trapumą, jautresni vieni kitiems tapome, o svarbiausia - pradėjome suvokti, jog melas nebeturi jokios prasmės.

Esu dėkinga savam „kovidui", nes išgirdau iš savų mokinių: „Mokytoja, ar jums nieko netrūksta, ar turite maisto, vaistų?" Pirmoji karantino banga vaikuose sutramdė bendruomeniškumą, antroji karantino banga visus atvėrė. Vienas kitą puolėme guosti, ieškojome bendrų išeičių ar veiksmingų priemonių. Mokinuko balsas kitame mobilaus ryšio gale: „Mokytoja, ar jūs dar gyva?" - liks visam laikui atmintyje. Mažas vaikas akimirksniu virto galiūnu, kuris rūpinasi ir atsakingai teiraujasi: „Ar jums atvežti vaistų?"

Nuotolinis mokymas, viena vertus, buvo įdomus, nes niekas mokytojui nieko gatavo nepasiūlė. Mes patys gana greitai turėjome susikurti naują sistemą, kad galėtume tęsti mokymo procesą. Taip, ugdymo prasme tai buvo stiprus šuolis į priekį, tačiau socialine prasme - žingsnis atgal. Žmogus - sociali būtybė, jis gi negali gyventi vienas, - ne kiekvienas gebėtume būti robinzonu. Prieš karantiną dailininkas Marius Abramavičius, kuris gražius aitvarus kuria ir šito meno mokė mano pirmokus, apie juos pasakė, kad tokių vaikų negali būti - jie tokie natūralūs ir laisvi: vienas kitam padėjo, buvo geri. Na, o kai nuėjome į aitvarų dirbtuves po pirmojo karantino, jis sakė vaikų neatpažinęs, klausė, ar čia tie patys vaikai? Po karantino jie buvo pikti, nelinkę vienas kitam padėti, nenorintys dalintis daiktais ir negebantys atlikti grupinės užduoties. Reikėjo laiko ir pastangų, kad vėl susigrąžintume buvusį bendravimą.

Apie mokyklą

Kadaise Genio pradinėje mokykloje atlikau ketvirto kurso mokytojos praktiką, baigusi studijas joje ir užsilikau, kaip ir diduma kitų. Mūsų mokykloje keičiasi tik mokytojų padėjėjai, psichologai, logopedai, socialiniai mokytojai. Anksčiau ir tie užsibūdavo ilgiau, bet kai darbo krūvių, atsakomybės ir atlygio santykis tapo stipriai destruktyvus, padėtis pasikeitė. Mūsų mokyklos išskirtinumas yra tas, kad, galima sakyti, vienoje mokykloje yra dvylika skirtingų mokyklų: kiekviena mokytoja pagal bendrąsias ugdymo programas yra sukūrusi savo sistemą, - tėvai turi iš ko rinktis. Maniškė sistema yra meninio ugdymo atstovė, mano pamokose daug muzikos - nuo liaudies iki mano pačios kuriamų ar naujai aranžuotų populiariųjų „gabalų". Muzika atpalaiduoja įtampos blokuojamas emocijas bei suvokimą. Įvairialypis mokymo stilius, kuomet jame susipina ir muzika, ir drama, ir literatūra, ir dailė, ir matematika, ir pasaulio pažinimas bei fizinis lavinimas su etika, įtraukia daugumą ir motyvuoja mažumą. Daugiau pasirinkimų, daugiau galimybių, daugiau perspektyvų savirealizacijai, o ko daugiau asmenybei reikia?

Apie save

Daug dirbu su savimi, nuolat imuosi naujų dalykų, kurių nežinau, nuolat išeinu iš sau patogių pozicijų. Smalsumas - mano varomoji jėga. Juta Valeckienė, mano fortepijono mokytoja, griežta, reikli ir visiška mano priešingybė, išmokė groti abiem rankomis skirtingas melodijas vienu metu; sako, tai emocinę ir protinę smegenų funkcijas aktyvuojanti veikla. Studijų metais maestro R.Katino kameriniame ansamblyje teko dainuoti 10-ties balsų sekundinių intervalų kūrinį, dėl to laimėjome tarptautinį konkursą. Dabar chaose ir destruktyvioje aplinkoje jaučiuosi tvirtai, nes išmokau sekundų skambesio gausoje nepamesti savos melodijos ir išdainuoti ją iki galo. Pastaruoju metu daug įrašinėju dainų su profesionaliu garso režisieriumi ir aranžuotoju Andriumi Bernatoniu, mano kūryba susidomėjo ir japonų kompozitorius, aranžuotojas, pianistas Kujinari Fuji. Nors patį brangiausią vertinimą išgirdau šiandien iš mokinukės Monikos Evos: mėgstamiausia daina mergaitė įvardijo „Mažąjį princą" (aranžuotą žymaus pianisto D.Slipkaus); ją sukūriau to paties pavadinimo trečiokų miuziklui. Apskritai labai džiaugiuosi, jog menininkams atsiveria keliai mokyklon: nuo šių metų pradinukai bus mokomi šokio ir teatro, o to anksčiau nebuvo.

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (16)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GINČAS: Lenkija yra „pasirengusi dialogui“ ginče su Briuseliu dėl ES teisės viršenybės, tačiau atmeta „šantažą“, ketvirtadienį pareiškė ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, atvykęs į ES aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame dominuoja šis klausimas.
  • SIŪLYMAS: Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Lukas Savickas siūlo Darbo kodekse nustatyti, kad ne tik viešojo sektoriaus, bet visiems darbuotojams, kurie grįžta į darbą nepasibaigus atostogoms vaikui prižiūrėti, būtų nustatoma sutrumpinta 32 valandų per savaitės darbo laiko norma, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.
  • FACEBOOK: „Facebook“ ketvirtadienį pranešė, kad pasiekė susitarimą su kai kuriais Prancūzijos laikraščiais dėl mokėjimo už naujienų turinį, kuriuo dalijasi jo vartotojai.
  • INICIATYVA: Vokietija kartu su kitomis keturiomis valstybėmis narėmis (Suomija, Nyderlandai, Portugalija ir Slovėnija) ėmėsi iniciatyvos sukurti Europos Sąjungos greitojo reagavimo pajėgas.
  • RŪKYMAS: Net 51,4 proc. apklaustų suaugusių rūkalių ar vartojančiųjų bedūmius gaminius nurodo nežadą jų atsisakyti.
  • MOKESTIS: Nuo ketvirtadienio privačios žemės savininkai prisijungę prie Mano VMI gali sužinoti mokėtiną žemės mokesčio sumą už 2021 m. ir ją apmokėti, pranešė Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI).
  • FORUMAS: Ketvirtadienį Vilniuje prasideda dvi dienas truksiantis tarptautinis, jau trečiasis, transporto inovacijų forumas „Transportas ir logistika 2050“, kurį organizuoja Susisiekimo ministerija ir Transporto inovacijų asociacija.
  • REFERENDUMAS: Trečiadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė neatšaukiantis anksčiau priimto sprendimo dėl Referendumo įstatymo bylos, kuriuo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) buvo įpareigota referendumo iniciatyvinei grupei išduoti parašų rinkimo lapus, pagal šiuo metu Seime svarstomą, tačiau dar nepriimtą Referendumo įstatymo redakciją.
  • REKTORIUS: Vilniaus Gedimino technikos (VILNIUS TECH) Taryba penkerių metų kadencijai išrinko naują rektorių. Juo tapo prof. dr. Romualdas Kliukas.
  • DARŽELIS: Šiuolaikinės architektūros beveik 2 tūkst. kv. metrų pastate įrengta net 12 darželinukų grupių, kurias galės lankyti 206 vaikai ir tai bus vienas moderniausių vaikų darželių Kauno regione.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar gali žmonės, pripažinti kaltais dėl nesunkių ir apysunkių nusikaltimų, dirbti pareigūnais?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar Prezidentas G. Nausėda vetuos įstatymą dėl testavimo apmokėjimo iš darbuotojų kišenės?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +11 C

+3 +9 C

 

+1 +7 C

+4 +9 C

+5 +9 C

 

+4 +7 C

0-13 m/s

0-8 m/s

 

0-4 m/s