2 nuotr.Prieš savaitę Kupiškio rajone Salamiesčio mokykloje nuskambėjo paskutinis skambutis. Jis žymėjo ne tik šių mokslo metų pabaigą, bet ir mokyklos gyvavimo pabaigą. Mokiniai ir vienintelė iki šiol dirbusi mokytoja užvėrė mokyklos duris visam laikui. Seniausia rajono mokykla uždaroma, nes ją išlaikyti, kaip ir daug kitų kaimo mokyklų, - neapsimoka.
Buvęs ilgametis Salamiesčio mokyklos direktorius Dalius Žvybas iš mokyklos išėjo pernai, kai ji jau buvo prijungta prie Alizavos pagrindinės mokyklos. Tačiau daugiau kaip dvidešimt metų darbo mokykloje - ilgam įsirėš į atmintį.
„Pirmuosiuose istoriniuose šaltiniuose Salamiesčio mokykla minima 1595 m. Tačiau istorikai teigia, jog mokykla galėjo veikti ir anksčiau, tiesiog neišliko jokių archyvinių dokumentų.
Seni archyvai rodo, kad buvo laikas, kai klasėse mokėsi po 30 mokinių. Vienais metais - netgi 41 mokinys klasėje.
Patys sunkiausi laikai Salamiesčiui buvo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karas. Kelerius metus mokykla neveikė, o vėliau vėl pradėjo veikti. Dabar, kai jau tris dešimtmečius gyvename Nepriklausomoje šalyje, Salamiesčio kaime, deja, mokyklos jau nėra“, - kalbėdamas su „Vakaro žiniomis“ direktorius mintinai pasakoja mokyklos istoriją. Deja, greičiausiai, kartu su mokyklos uždarymu, ir jos istorija pradings, nebebus tokia įdomi.
„Kai atėjau dirbti buvo beveik 100 mokinių, vėliau - 129. Dirbti atėjau 1992 m., kai mokykla šventė 400 metų jubiliejų. Man ji atrodė labai gyva ir perspektyvi. Jautėsi perspektyva, šviesi ateitis. Atrodė, kad miestelyje verda gyvenimas. Bet vėliau vaikų skaičius ėmė drastiškai mažėti“, - apie tai, kokia mokykla buvo prieš 27-erius metus, kai čia dirbti pradėjo tuomet darbų mokytoju, o po poros metų ir direktoriumi, pasakoja pedagogas.
D.Žvybas neslepia, jog kalbėti apie savo mokyklą, kaip jau neveikiančią, pedagogui nelengva.
„Tokia demografijos kaina. Daugybė jaunimo išvažiavo ir negrįžo į kaimą. Daug pakenkė ir klasės krepšelio metodika. Finansiškai mokykla tapo nuostolinga. Su tokiu mokinių skaičiumi išsilaikyti tapo neįmanoma. Žinoma, tai nenusako mokyklos svarbos, tačiau šiandien jis reikšmingas. Mokykla didžiulė... O mūsų švietime viskas suvedama tik į finansus“, - apie mokyklų uždarymo priežastis kalba buvęs direktorius.
Paklaustas, kokius mato regionų skatinimo signalus, gyvendamas regione, direktorius atsidūsta: „Nebežinau... Klasės krepšelio metodika užkrovė didžiulę naštą savivaldybėms ir ne visos gali išlaikyti mokyklas su mažomis klasėmis. Dabar savivaldybė gali laikyti klasę ir su keliais vaikais, bet tuomet jos pačios turi susimokėti. Joms tai yra didžiulė našta. Manau, švietimas ir viešasis transportas turi būti dotuojami. Kai nebelieka kaimo mokyklos, kaimas sunyksta.“
D.Žvybas neslepia, kad tikisi, jog mokykla Salamiestyje dar bus reikalinga: „Dabar ji palikta taip, kad nors ir rytoj čia gali ateiti ir mokytis vaikai. Yra kameros, signalizacija. Manyčiau, pastatą reikėtų užkonservuoti.
Turiu vilties, kad dar ateis tas laikas, kai kaime reikės vėl atidaryti mokyklą. Manau, tai, ką vaikui gali suteikti kaimo ir miesto mokyklos, - nepalyginami dalykai. Jeigu didmiestyje dalyvauti konkurse mokytoja iš 50 mokinių atsirenka 5, mes tuos pačius 5 renkamės iš 8, esančių klasėje. Ir niekada nebuvome pasiekimų pabaigoje. Tai rodo, koks yra mokytojų įdirbis, kiek jie daug suteikia mokiniams.“
Interviu
- Paskutinius metus mokykloje buvote vienintelė likusi dirbanti pedagogė. Kaip atrodo toks darbas? - „Vakaro žinios“ paklausė paskutinės Salamiesčio mokyklos pradinių klasių mokytojos Danutės ZOVIENĖS, mokykloje dirbusios 24 metus.
- Kai mokykla pernai buvo prijungta prie Alizavos pagrindinės mokyklos, dėstantys pedagogai ir administracija buvo atleisti, likau tik aš su pradinukais. Tai jungtinė 7 mokinių klasė, kurioje mokėsi pirmokas, 3 trečiokai ir 3 ketvirtokai. Nors labai tikėjomės, kad galėsime padirbėti dar bent dvejus metus... Pats darbas nepasikeitė, tik atsirado daugiau atsakomybės. Tačiau manęs tai neišgąsdino. Be to, nebuvau viena. Taip pat dar dirbo valytoja, kiemsargis.
Mokykla nė kiek netapo prastesnė. Rengėme visas šventes, bendromis jėgomis puošdavome mokyklą. Visa tai darėme kartu ne tik su likusiais 7 mokiniais, bet ir su bibliotekininke Gražina Lauciene. Vykdavo įvairios netradicinės veikos bibliotekoje ir mokiniai taip šiltai ir nuoširdžiai bendravo su bibliotekininke. Taip pat klasės šventėse dalyvaudavo Kupiškio kultūros centro Salamiesčio padalinio vadovas Almantas Totoris, kuris muzikiniais kūriniais paįvairindavo mūsų šventes. Manau, tuos paskutinius metus išlaikėme mokyklos gyvenimą tokį, koks jis buvo ir iki tol.
- Toks darbas turėtų būti rimtas iššūkis...
- Iššūkis buvo, kai prieš keletą metų pirmą kartą sužinojau, kad teks dirbti jungtinėje dviejų klasių klasėje, reikėjo išmokti kitaip dirbti, juk vienos pamokos metu reikia dėstyti skirtingas programas. Vėliau, kai reikėjo prijungti ir trečią, jau nebebuvo tokio jaudulio. Dabar galvoju, kad sugebėčiau dirbti net jeigu būtų visų keturių pradinių klasių mokiniai (juokiasi). Ko tik mokytojai negali iškentėti!
- Mokyklų tinklo optimizavimo puoselėtojai dažnai tikina, kad dirbant jungtinėse klasėse nukenčia mokinių pasiekimai ir ugdymo kokybė. Kokia jūsų, kaip praktikės, patirtis?
- Dažnai tai girdžiu. Galbūt taip nedirbęs žmogus ir gali tą sakyti. Bet aš nesutikčiau, kad nukenčia kokybė. Žinoma, kad toks darbas yra sudėtingas, reikia daug pasiruošimo. Būtų lengviau dirbti su viena programa pamokos metu, o ne su trimis. Tačiau, kita vertus, - visus vaikus klasėje matau kiekvieną minutę.
Dalyvaudavome renginiuose, konkursuose. Ir grįždavome laimėję prizines vietas, o mokinių pasiekimai yra aukštesni nei šalies vidurkis. Kaimo mokyklos vaikas nėra prastesnis.
- Artėjant mokslo metų pabaigai ant langų pakabinote užrašą: „1595-2020 m. Lik sveika, mokykla!“ Skaudu?
- Jausmų labai daug. Norėjome priminti, kad kadaise ji buvo pagrindinė, buvo laikas, kai čia mokėsi daug mokinių. Išeidami palikome tą užrašą ant langų, norėdami paskleisti žinutę, kad užvėrėme seniausios rajono mokyklos duris.
Liūdna ne tik mokytojams, vaikams, jų tėvams, bet ir buvusiems mokiniams, visai bendruomenei. Kai uždaroma kaimo mokykla - tai tarsi tam tikras nuosprendis. Mokykla kaime yra kultūros židinys. Tegul mūsų buvo nedaug pastaraisiais metais, bet mokykla buvo gyva.
- Kada sužinojote, kad mokykla visgi bus uždaryta?
- Daugiau kaip prieš metus. Ir tada, ir dabar - skaudu. Ypač, kai girdžiu bendruomenės atsiliepimus, kurie sako, kad jiems gera ateiti ir būti mokykloje. Tėvų susirinkimai pas mus trunka kelias valandas. Ne tik apie vaikų pasiekimus pakalbame, bet ir pabendraujame kaip artimame šeimos rate prie puodelio arbatos.
- Ar bandė bendruomenė priešintis mokyklos uždarymo idėjai?
- Jeigu būtų daugiau vaikų, gal būtų galima kažką daryti. O dabar... Mokykla didelė - dviejų aukštų, jos išlaikymas, kai vaikų nėra, brangus. Jautru, bet kaip ir viskas suprantama.
- Argi švietimas yra ta sritis, kuri turi apsimokėti?
- Man atrodo, kad kaimo mokyklas reikėtų išlaikyti. Nereikėtų naikinti kultūros židinių, kurie kaimams dar liko. Gaila, kad diktuojama kitokia politika: optimizuojamos ne tik mokyklos, bet ir kultūros centrai, medicinos punktai. Toks valstybinis požiūris. Kas lieka uždarius paskutinę mokyklą kaime? Tik parduotuvė. Kur žmonėms ateiti?
Kas lieka uždarius paskutinę mokyklą kaime? Tik parduotuvė. Kur žmonėms ateiti?
