16 nuotr.Pagrindinis „Respublikos leidinių grupės" akcininkas Vitas Tomkus traukiasi iš vadovo pareigų ir dovanoja pagrindinį savo šeimos „Vakaro žinių" ir „Respublikos" tinklalapio akcijų paketą grupės darbuotojams.
Tai jis pareiškė šiandien „Respublikos leidinių grupės" darbuotojų susirinkime.
Netikėtą poelgį Vitas Tomkus aiškina taip: „Noriu patikėti respublikonams savo akcijas dėl to, kad jaučiuosi jiems skolingas, negalėdamas mokėti už jų darbą tiek, kiek jie yra verti.
Kita vertus, manau, jog man pasitraukus žurnalistų darbo nebeapsunkins suformuotas mano įvaizdis, kaip yra dabar. Kadaise buvau vedlys, šiandien jaučiuosi esantis stabdis dėl daugybės man priklijuotų etikečių".
Jis ketina padalyti akcijas lygiomis dalimis po 3 proc. visiems darbuotojams, o pats rašyti kaip neetatinis darbuotojas ir eilinis žurnalistas.
Vitas Tomkus iš karto neigia insinuacijas, esą traukiasi dėl to, kad bendrovei gresia bankrotas: ji nėra įsiskolinusi bankams ir šiuo metu, atmetus finansinius įsipareigojimus partneriams, jos sąskaitoje lieka nemenka pinigų suma, kas leistų kiekvienam darbuotojui išsidalinti po mėnesinę algą metus į priekį.
Pasak V. Tomkaus, naujieji partneriai turi teisę uždaryti laikraštį ir išsidalyti pinigus, tačiau jis tokios baigties nelinkėtų, nes „Respublika" yra jo kūdikis.
Šiuo metu „Respublikos leidinių grupės", leidžiančios „Vakaro žinias" - paskutinį lietuvišką dienraštį Lietuvoje (išeinantį tris kartus per savaitę) ir aptarnaujančios „Respublika.lt" svetainę, 100 proc. akcijų priklauso Vitui Tomkui, jo žmonai ir dviem sūnums.
Vito Tomkaus trigrašis: Didelis ačiū už gražius žodžius ištikimiems „Respublikos" komentatoriams. Už bjaurius - irgi! Būtinai jais pasinaudosiu, kai vėl rašysiu apie sorososus bei valdžiagyvius. Viskas bus gerai ir net dar geriau, negu buvo. Žmonės išlikę su manimi ir perėję ugnį bei vandenį, verti būti mano bendrasavininkais, o jei vargai prispirs, bet kada jų akcijas aš atpirksiu. Todėl jokio pavojaus savo įkurtai Respublikai nematau, ko, deja, negaliu pasakyti apie Lietuvos Respubliką, prie kurios kūrimo ir pats kadaise šiek tiek prisidėjau. P.S. O dėl „Celofano" įdarbinimo nė kiek nesigailiu, nes kitokio žurnalisto išprotėjusiame Seime aš net neįsivaizduoju: buvusioje Lietuvos šventykloje, kur keistos asabos vadina vieni kitus „šiukšlėmis", „durniais", siūlo į „snukį" arba, būdami geros nuotaikos, pačiulpti, normaliam žurnalistui ne vieta! (Šventai tikiu, kad ten pritapti ir su visais susikalbėti gali tik buvęs „zekas", įvaldęs jų leksiką ir suvokiantis „paniatkes", kuriomis garsėja mūsų išrinktieji.)
