respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.56):
SUJAUKTOS SĄVOKOS KAINA - PILIETINĖ AR PILIETIŠKA VISUOMENĖ? (IX)

(0)
Publikuota: 2015 sausio 03 08:00:34
×
nuotr. 1 nuotr.
Nuostata, kad žmogus yra tik gyvūnas, nuo XVIII a. pabaigos ne tik įsitvirtino visoje moderniojoje, taigi antikrikščioniškoje, Vakarų filosofijoje. EPA-Eltos nuotr.

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas savaitraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 

Vytautas RADŽVILAS: „Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (IX)“


Besivadovaujantis „sveiku protu“ ir įsitikinęs, kad gyvena „natūraliame“ pasaulyje, zooidinę transformaciją patiriantis šiuolaikinis žmogus jos tiesiogiai nejaučia ir dažniausiai net neįtaria ją vykstant. Gyvūnėjančios žmonijos vaizdinys jam gali atrodyti atkeliavęs iš fantastikos srities ir vertas ne daugiau dėmesio, negu bet kuris kitas karščiuojančios sąmonės kūrinys.

Tačiau dėl to, kad šia transformacija abejojama, ji nenustoja vykusi ir netampa mažiau tikra. Priešingai, juo plačiau tikima ją esant tik liguistos vaizduotės pramanu, juo ji darosi spartesnė ir gilesnė. Juk neįmanoma veiksmingai apsisaugoti nuo pavojaus, jei šis net nejuntamas ir nesuvokiamas.

Tačiau sausi Vakarų istorijos faktai nenuginčijamai byloja, kad mintis, jog žmogus yra tik šiek tiek sudėtingesnis gyvūnas - bet iš esmės tik gyvūnas, yra nuo Renesanso pradėjusio skleistis moderniojo humanizmo pamatinė idėja. Žmogaus prilyginimas gyvūnui yra vadinamojo antropocentrinio, tai yra nusigręžusio nuo Dievo ir tapusio radikaliai sekuliaristiniu, humanizmo kertinė tiesa. Ji yra visų Apšvietos pagimdytų ideologijų - liberalizmo, komunizmo, konservatizmo ir sekuliaristinio nacionalizmo - išeities ir atramos taškas.

Šia idėja vadovavosi ir ją įvairiai išsakė garsiausi modernybės filosofai bei socialiniai ir politiniai mąstytojai. Vienas iškiliausių XVIII a. liberalizmo politinės filosofijos atstovų ir kosmopolitinės pasaulinės pilietinės visuomenės pranašų Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) traktate „Visuotinės istorijos idėja pasaulinės pilietijos požiūriu“ tiesmukiškai ir nedviprasmiškai teigia, jog žmogus yra gyvūnas.

Jam visiškai pritaria Karlas Marksas, kuris darbe, vėliau pavadintame „Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai“, aiškindamas, kad „humanizmas yra natūralizmas“, tik šiek tiek aptakiau ir švelniau išsako tą pačią mintį. Ši mintis yra gerokai svarbesnė, negu dažnai manoma.

Nuostata, kad žmogus yra tik gyvūnas, nuo XVIII a. pabaigos ne tik įsitvirtino visoje moderniojoje, taigi antikrikščioniškoje, Vakarų filosofijoje, bet ir tapo tuo metu pradėjusių sparčiai formuotis humanitarinių ir socialinių mokslų - nuo istorijos ir literatūrologijos iki ekonomikos ir sociologijos - pamatine prielaida. Šio pokyčio praktiniai padariniai taip pat buvo milžiniški. Modernių visuomenių gyvenimą užsimota moksliškai organizuoti ir tvarkyti, o pačios visuomenės vis labiau pradėtos valdyti vadovaujantis įsitikinimu, kad žmogus yra tik gyvūnas, kurį valdant neįmanoma, o ir nėra reikalo atsižvelgti į transcendentinį jo pradą ir dvasinį buvimo matmenį ar apeliuoti į jame glūdinčias aukštesnes ir specifiškai žmogiškas galias - protą ir sąžinę.

Kaip tik tada ir buvo iš principo atvertas kelias pakeisti klasikinį politinį žmogaus, kaip racionalios ir gebančios moraliai apsispręsti būtybės, valdymą „modernesniu“, troškimų vadyba grindžiamu „nepolitiniu“ valdymu. Homo politicus virsmas homo oeconomicus - tokia buvo Vakarų pasaulio modernėjimo pagrindinė kryptis ir tendencija, o žvelgiant iš tradicinės religinio ir politinio žmogaus sampratos perspektyvos - modernybės kaina.

Moderniojo sekuliaristinio humanizmo plėtra iš esmės yra ne kas kita, o jau kelis šimtmečius trunkantis Vakarų žmogaus iš(si)žmoginimo vyksmas, kuris XX a. filosofijoje buvo pripažintas ir įvardytas tiesiog kaip „žmogaus mirties“ faktas.

Kaip minėta, antropologinės ir socialinės inžinerijos priemonėmis vykdomo žmogaus žudymo jį sugyvūninant programa sieja visas Apšvietos išrastas ideologijas ir tam tikra prasme - kaip galutinis tikslas - yra visų jų bendras vardiklis. Vis dėlto uoliausiai ir plačiausiai - su didžiausiu įkarščiu ir neprilygstamu mastu - ją stengiasi įgyvendinti dviejų politinių filosofijų ir ideologijų - marksistinio komunizmo ir liberalizmo - skelbėjai ir šalininkai. Nors jų gelminė giminystė seniai atskleista ir puikiai žinoma, ją verta priminti ir akcentuoti, nes propagandiniais tikslais dažnai mėginama ją nuslėpti arba sumenkinti.

Stengiantis komunistinės santvarkos atsikračiusių šalių žmones įtikinti, kad jie pagaliau gyvena tikrai „laisvoje“ ekonominėje ir politinėje santvarkoje, visomis išgalėmis kuriamas ir palaikomas propagandinis mitas, jog komunizmas ir liberalizmas yra visiškai priešingos ir iš principo nesutaikomos ideologijos. Jų kova neretai išpučiama ir sureikšminama taip, kad propagandiniuose vaizdiniuose pradeda atrodyti kaip kone apokaliptinis ir lemiamas Gėrio ir Blogio, Laisvės ir Vergijos jėgų mūšis.

Patekus į šitokių vaizdinių traukos lauką ir pasidavus jų magijai lengva pamiršti, kad šis mūšis iš tikrųjų yra tik šeimyninis dviejų Apšvietos ideologijų kivirčas, o ne principinis ir nesutaikomas konfliktas. Ginčijamasi ne dėl tikslo, o tik dėl priemonių jam įgyvendinti.

Abiejoms ideologijoms žmogus yra tik homo oeconomicus - transcendentinio matmens neturintis gyvūnas, kurio aukščiausi gyvenimo siekiniai yra fizinio kūno saugumas ir gerovė. Neatsitiktinai vienas iškiliausių atviros visuomenės teoretikų ir apologetų Karlas Raimundas Poperis (Karl Raimund Popper) plačiai išgarsėjusioje knygoje „Istoricizmo skurdas“ aršiai kritikuoja marksistinę socialinę inžineriją, bet visiškai nesmerkia ir nesiūlo apskritai atsisakyti paties užmojo inžineriškai „pertvarkyti“ ir „atnaujinti“ žmogų.

Marksistinę socialinę inžineriją jis puola ne už tai, kad ji nužmogina ir naikina prigimtinį žmogų, o tik už tai, kad ji yra „holistinė“, tai yra užsimojusi sukurti „naują žmogų“ vienu ypu, centralizuotai įgyvendinant valdžios „viršūnių“ iš anksto iki smulkiausių detalių suplanuotą visiškai „naujos“ visuomenės projektą. Pats kritikas siūlo visuomenę pertvarkyti pasitelkiant ne „visuminę“, bet „dalinę“ socialinę inžineriją, kuri leistų pasiekti tą patį tikslą, bet ne iš karto, o „žingsnis po žingsnio“ transformuojant šitaip „atnaujinamos“ visuomenės narių sąmonę - pamažu ir nepastebimai „pažangia linkme“ keičiant jų pasaulėžiūros, kultūrines ir vertybines nuostatas bei įsitikinimus.

„Atvira pilietinė visuomenė“ yra „dalinės“ socialinės inžinerijos gaminys griežčiausia šio žodžio prasme. Tik ji leidžia arba bent jau šios visuomenės architektams ir statytojams suteikia viltį praktiškai, tai yra technologiškai, įgyvendinti jų puoselėjamą tikslą valdyti, o galiausiai ir pavergti žmones prisidengus didinga ir kilnia jų nuolatinio ir nepabaigiamo „laisvinimo“ misija.

Politinį valdymą „atvirėjančioje“ visuomenėje išstumianti ir pakeičianti troškimų vadyba grindžiama paprasta „stimulo“ ir „reakcijos“ schema. Čia individas yra valdomas ir verčiamas „naujuoju žmogumi“ manipuliuojant jo troškimais - kryptingai kuriant ir palaikant juos leidžiančias arba trukdančiais patenkinti sąlygas. Jos veikia individą kaip išoriniai stimulai, arba dirgikliai, į kuriuos šis reaguoja rinkdamasis vienokias ar kitokias atsako, tai yra elgesio bei veikimo, strategijas ir būdus.

Toks valdymas iš esmės nesiskiria nuo gyvūnų dresiravimo, nes remiasi tuo pačiu „poveikio“ ir jo „pastiprinimo“ principu: šitaip valdomam žmogui, kaip ir dresiruojamam gyvūnui, už „tinkamą“ elgesį atlyginama jį apdovanojant, tai yra patenkinant arba sudarant galimybę patenkinti jį elgtis „reikiamu būdu“ skatinantį norą.

Šitoks valdymo būdas yra juo veiksmingesnis, juo geriau individai pasiruošę reaguoti į jiems daromą poveikį - „jautriai“ ir „lanksčiai“ atsakyti į jiems siunčiamas ir tikslingai kaitaliojamas elgesio paskatas. Ši, atrodytų, siaura, tik „techninė“ individo elgesio valdymo problema, kai į ją pažvelgiama per „naujo žmogaus“ kūrimo vizijos prizmę, perauga į principinį ir kur kas platesnį klausimą: ko reikia, kad socialinių inžinierių rankose esanti „žmogiškoji medžiaga“ taptų tokia „plastiška“, jog nesipriešindama leistų „atviros visuomenės“ kūrėjams įgyvendinti visus jų planus ir sumanymus?

Čia įmanomas tik inžinerinis sprendimas. Būtina paversti „žmogišką medžiagą“ kuo mažiau „inertiška“ ir šitaip sumažinti ar net visai įveikti joje glūdinčią pasipriešinimo jėgą. Tokia tobulai plastiška „žmogiškąja medžiaga“ - neinertiška, be galo jautriai ir žaibiškai reaguojančia į menkiausius pagal savo užgaidas ją pertvarkančių ir lipdančių „naujo žmogaus“ kūrėjų poreikus ir poveikius - gali būti tik visiškas „grynuolis“, arba tobulu troškimų kamuoliu tapęs individas.

Tapti vien savųjų geismų varomu ir tik savo troškimais besivadovaujančiu aistrų kamuoliu individas gali tik pasiekęs savotišką ribą, kai visiškai „išsilaisvina“ arba būna „išlaisvinamas“ iš bet kokių „senajam“ žmogui būdingų vidinių - proto ir sąžinės - reikalavimų ir stabdžių. Toji riba yra ideali ir neaišku, kiek ji apskritai pasiekiama, tačiau „dalinė“ socialinė inžinerija tam ir pasitelkiama, kad individas būtų prie jos kuo labiau artinamas visomis įmanomomis priemonėmis.

Būtent todėl ši inžinerija yra absoliučiai būtinas - vienintelis ir niekuo nepakeičiamas - individo valdymo jį nepaliaujamai „laisvinant“ ir kartu pačios „atviros visuomenės“ konstravimo įrankis. Pasitelkus ją individui „padedama“ įveikti jame tūnančio „senojo žmogaus“ prigimčiai būdingą „inertiškumą“, tai yra pagelbėjama nusimesti moralinių ir kultūrinių „prietarų“ ir „stereotipų“ naštą, kuri jį „slegia“ ir trukdo „paslankiai“ reaguoti į jį perkūrinėjančių inžinierių daromą poveikį.

Taigi nuosekli ir nuožmi kova su „senuoju žmogumi“ yra pirmasis ir neišvengiamas „naujojo žmogaus“ kūrimo žingsnis. Bet su kuo konkrečiai būtina kovoti? Kas yra tie „žmogiškosios medžiagos“ inertiškumą lemiantys veiksniai, arba sunkiausi „senąjį žmogų“ slegiančios ir jam į ateitį žengti labiausiai trukdantys praeities naštos svarmenys, kuriuos žūtbūt reikia nusimesti?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar eisite valgyti į „Michelin" įvertintus restoranus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+10 +15 C

+8 +17 C

+12 +19 C

+16 +19 C

+20 +23 C

+18 +25 C

0-3 m/s

0-5 m/s

0-4 m/s