Valdas VASILIAUSKAS: Socialdemokratų „Žalgiris“ - arba, arba

O esminis yra toks: ar valdantieji yra visiški bejėgiai, ar mūsų valstybė taip užvaldyta, kad jie negali net kvėptelėti?

Knygos „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?" autorius, teatrologas, publicistas, visuomenės veikėjas Valdas VASILIAUSKAS sako, kad mūsų akyse vyksta socialdemokratų „Žalgiris", kuris ir lems šios partijos likimą.

- Praėjusių metų pabaigoje LRT inicijuotas protestas dėl menamos žodžio laisvės pademonstravo žiniasklaidos ir politikų vėžinės sąaugos mastą - tokio akivaizdaus proveržio šių dienų Lietuvos istorijoje nėra buvę.

- Ši patologija yra prasidėjusi nuo pirmos prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijos, kai ji kas savaitę sukviesdavo žurnalistus, patikrintus ir jai lojalius, į pasitarimus ir duodavo jiems nurodymus: temas, užduotis, ką pulti, ką pašlovinti, o ką nutylėti ir pan.

Tada ir imta juos vadinti dvaro žurnalistais. Aš juos iki šiol vadinu valdžiasklaida, nes jie aptarnavo ir aptarnauja valdžią. Laikui bėgant, ši valdžiasklaida suaugo su slaptosiomis tarnybomis, jiems buvo atvertos duomenų bazės, kurios kitiems mirtingiesiems yra neprieinamos, ir jie ne tik pradėjo disponuoti jų informacija, bet net rengti bendras operacijas.

Bene garsiausia iš jų buvo įvykdyta antroje prezidentės D.Grybauskaitės kadencijoje, kai jos patarėja Daiva Ulbinaitė nutekino slaptą informaciją, bandydama tuo apkaltinti buvusį pagrindinį antros prezidentės kadencijos varžovą Artūrą Paulauską. Byla, kaip ir tikėjomės, subliūško, jos kaltininkė už ištikimybę prezidentei nebuvo palikta likimo valiai ir šiandien yra viena iš konservatorių frakcijos Seime pažibų.

Pastaraisiais metais bendros valdžiasklaidos operacijos su spectarnybomis yra įgavusios rimtą pagreitį - Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygos „Kabinetas 369" ir ypač „Pranešėjas ir prezidentas" yra paremtos specialiųjų tarnybų dokumentais. Taip buvę liokajai tampa ponais, nes jie disponuoja informacija ir šokdina politikus. Na, o kadangi mūsų politikai anaiptol ne šventieji, bet linkę į korupciją, jiems tai puikiai sekasi.

Juk ne veltui Andrių Tapiną vadina Lietuvos šerifu. Paskutinis pavyzdys yra akcija „Skaidrinam". Praėjusią ir šią kadenciją daugumai rajonų ar miestų merų, savivaldybių tarybų narių, ypač nepriklausomų arba socialdemokratų, buvo iškeltos bylos (pvz., Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Druskininkų, Birštono miestų, Marijampolės, Alytaus, Akmenės, Jonavos ir kitų r.).Čionai buvo pareikšta įvairių įtarimų ir kaltinimų, tačiau masiškai visa Lietuvos savivalda buvo parklupdyta dėl kanceliarinių išlaidų naudojimo asmeniniams tikslams („čekiukų") bylų.

Net didžiausia žurnalistų divizija nebūtų buvusi pajėgi kiekvieną atvejį išsiaiškinti ir įregistruoti, ką išsiaiškino ir savo ataskaitoje neviešindama pavardžių paskelbė STT; konkrečios pavardės buvo atskleistos konkretiems žurnalistams, ir visi savivaldybininkai buvo paimti už gerklės... Todėl ir savivalda yra silpna bei nepajėgi priešintis.

- Tokiu atveju tik naivuoliams lieka stebėtis, kodėl Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) išreiškė palaikymą kėdę ginančiai LRT generalinei direktorei: tarnybos teigimu, slaptas balsavimas dėl LRT direktoriaus atleidimo neužtikrintų skaidrumo...

- STT pažyma yra skandalinga. Teigti, kad slaptas balsavimas prieštarauja demokratijai? Jeigu taip būtų nutikę tos kadencijos Seime, kuriai priklausiau ir aš, kitą dieną STT vadovas būtų iškviestas pasiaiškinti, kas tokią dezinformaciją sukurpė...

- Birutė Davidonytė vadovauja žurnalistų profesionalų asociacijai. Galbūt galimybė disponuoti specialiųjų tarnybų informacija ir daro juos „profesionalais"?

- Įžūlumo viršūnė, kai keli žurnalistai susibėga į vadinamą žurnalistų profesionalų asociaciją. Tai spjūvis pirmiausia senajai istoriją turinčiai Žurnalistų sąjungai, kuri yra daugelio tarptautinių organizacijų narė, plius Lietuvos žurnalistų draugijai, jie šiuo atveju traktuojami ne kaip profesionalai, o mėgėjai.

Pagal tam tikrus duomenis šitoje sektoje, uzurpavusioje žurnalisto profesiją, vadinamųjų profesionalų yra apie 60 (narių skaičius įslaptintas - D.Š.) , - tiek darbuotojų rastume mažo dydžio televizijoje arba dienraštyje.

Ironiška, kad protesto mitinge vadinamieji profesionalai, nesuteikę daužomiems politikams žodžio, pamynė pagrindinį žurnalisto profesinės etikos principą - išklausyti antrą pusę, suteikti žodį savo kritikuojamiems. Ir antras, manau, dar didesnis neprofesionalumo požymis yra tas, kad jie taip pat neatsakingai elgėsi su faktais, nutylėdami šioje istorijoje svarbiausią - valstybės kontrolės išvadas, atskleidusias sisteminius ir esmingus LRT trūkumus ir negeroves.

Kas nuostabiausia, kad ir Seimas, ir vyriausybė reaguoja į jų ultimatumus ir leidžiasi jų šantažuojami. Įžūlumo viršūnė buvo ir tai, kad pagrindinis kultūrininkų protestų įkvėpėjas ir organizatorius, vadinamosios kultūros asamblėjos įkūrėjas yra Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.

Priminkime, kad jį antrai kadencijai paskyrė liūdnai pagarsėjęs liberalas kultūros ministras Simonas Kairys savo kadencijos pabaigoje, skubiai surengęs konkursą: jame dalyvavo vienas pretendentas Gelūnas, jis varžėsi tik su savimi, aišku, ir laimėjo. Maža to, Kairys yra jį paskyręs ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininku ir ne tik, - Gelūnas yra daugybės kitų visuomeninių ir valstybinių komisijų narys. Ir šitas veikėjas netrukdomas organizavo skaudžius smūgius prieš vyriausybę. Tai įmanoma tik Lietuvoje.

- Kodėl tik Lietuvoje?

- Pirmiausia todėl, kad mūsų valstybė ir jos institucijos niekada nebuvo tokios silpnos, kaip nūnai. Čia irgi yra daug priežasčių. Pagrindinė yra ta, kad demokratinių valstybių valdymo pagrindas - partijos ir partinė sistema - Lietuvoje yra tapusi simuliakru, todėl ir rinkimai vyksta į vienus vartus, virtę demokratijos imitacija.

Neva dabar yra 22 veikiančios partijos, tačiau dauguma jų yra popierinės, be visuomenės palaikymo, sudarytos iš lyderio, kelių bendraminčių ir neretai didumos „mirusių sielų". Iš tikrųjų yra tiktai viena stipri, galinga Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, kitaip tariant, konservatorių oligarchinė partija, ji yra turtingiausia, valdanti per energetiką ir finansus.

Per 35 nepriklausomos Lietuvos metus išryškėjo toks dėsningumas: kai tik kokia nors politinė jėga sustiprėja ir ima kelti grėsmę monopolinei oligarchinei partijai, jinai iš karto suskaldoma, nukraujuoja arba išnyksta...

- Galima įtarti, kad socialdemokratų „nukraujavimas" itin suaktyvėjęs LRT įstatymo pataisų svarstymo fone: žiū, kaip triukšmingai iš jos eilių išeina vienas kitas narys...

- Kadaise garsi Romualdo Ozolo „Centro sąjungos" partija buvo suskaldyta, kaip ir jiems įkandin Liberalų partija, socialdemokratai suskilo 2017 metais, kai vadinamieji „bebrai" - senoji gvardija pasitraukusi įkūrė Regionų partiją. Tokia pati lemtis ištiko ir Rolando Pakso „Tvarką ir teisingumą" bei Valstiečių ir žaliųjų partiją, pačiame jos pakilime, galiausiai buvo suskaldyta perspektyvia laikyta partija „Nacionalinis susivienijimas".

Kita vertus, nors ir laimėjusi rinkimus Socialdemokratų partija gavo atsakomybę vairuoti valstybę, tačiau ji negali jaustis pakankamai stipri, nes jos valdymas prasidėjo nuo melo. Buvusi partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė suvaidino muilo operą neva dėl sveikatos atsisakydama premjerės posto ir perleisdama jį Gintui Paluckui.

Didelis smūgis buvo jo vyriausybės žlugimas, ne mažesnis ir skausmingas Ingos Ruginienės vyriausybės formavimas. Čia, aišku, itin prastą vaidmenį atliko prezidentas, kuris labai kišosi į vyriausybės formavimą. Man buvo labai netikėta, kai jis, saugodamas energetikos ministro postą „Švento Roko brolijos" statytiniui Žygimantui Vaičiūnui, sumanė energetiką iškeisti į kultūrą.

- Nemanote, kad taip siekta užsitikrinti verslo paramą?

- Manyčiau, kad greičiau tai reiškia priklausomybę. Taigi šitie nevykę mainai „Nemuno Aušrai" perdavus Kultūros ministeriją ir buvo tas trigeris, išprovokavęs protestų bangą. Tad galime sakyti, kad dėl kilusios krizės buvo kaltas prezidentas. Taip ir susidėjo viskas: silpna valdžia, silpna vyriausybė (premjerė yra partijos naujokė, neturinti deramos atramos), silpnas prezidentas, silpna jo komanda, dėl ko valdžiasklaida, už kurios stovi konservatoriai, liberalai ir juos remiantys, ir šokdina visą Lietuvą.

Grįžtant prie protestų: jie nebuvo analizuojami, nors jų paradoksai gana akivaizdūs. Pirmojo mitingo (spalio 5 d.) dėl kultūros paradoksas yra tas, kad daugumą tų organizatorių pavardžių pirmąsyk išgirdome per mitingą...

- Na, režisierius Karolis Kaupinis žinomas ne tik kaip #Me Too judėjimo pionierius Lietuvoje, bet ir vaidybinio filmo „Nova Lituania" režisierius...

- Galbūt vienintelis, bet dar ne Žalakevičius, ar ne? Apskritai apie kultūros problemas šiame mitinge nebuvo pasakyta nė žodžio. Aš jau nekalbu apie visą kultūros situaciją. Emblema pasirinktas įspėjamasis kelio ženklas (kur krenta nuo krantinės ne automobilis, o „kultūra" ar „laisvas žodis") gal būtų ir teisingas, bet jo interpretacija klaidinga, nes juk negali kultūra žlugti dėl vieno ministro, - ji nesivysto šuoliais, ji negali per akimirką pakilti į viršukalnę ir po akimirkos smukti į bedugnę.

Šitą įspėjamąjį ženklą su krentančia nuo krantinės kultūra galbūt reikėjo iškabinti 1990 metų Kovo 11-ąją, nes praktiškai nuo tada mes maitinomės tuo, kas buvo sukurta faktiškai iki Nepriklausomybės atgavimo - ir iš ankstesnių laikų, ir iš sovietmečio, kurį dabar išsijuosę koneveikiame. Šį tą pridūrėme, žinoma, tačiau mūsų kultūros pagrindas yra iš ten, o dabartinė mūsų situacija primena kultūrinę dykrą, kurioje prasikalęs vienas kitas daigelis. Ją yra ištikusi giliausia krizė.

- Turbūt kalnas priežasčių, kodėl?

- Kodėl taip atsitikę? Priminčiau seną gerą Vydūno išmintį straipsnyje „Griovimas ir statymas": „Nerimo ir kovos yra mūsų laikas. Nekantriai laukiama ir norima naujovė. Tikima ją būsiant geresnė, negu senovė. Ir ateisianti savaime, kad bus sugriauta, kas yra.(...) Ir kovojama prieš tūlus dalykus ir jų rėmėjus... Tarsi kažin koks prakilnus darbas atliekamas. Ką kiti remia ar stato, nesą gera. Tik pačių darbai tesą verti išlikti ir tarpti.(...) Aišku, kad mes, ką nors griaudami, tuo tarpu nieko nestatome. Iš viso darbo išeina griuvėsiai".

Tarytum pasakyta apie nūdienos Lietuvą: kai mes griauname, neturime laiko statyti, o kadangi konservatoriai užsiėmė vien griovimu, neliko laiko statybai. Pavyzdžiui, nušniojo Vilniuje paminklą Petrui Cvirkai, ir vienas iš urbanistikos šedevrų - jo vardo skveras tapo valkatų pamėgta dykviete.

- Priminsiu, tai neabejotinas Simono Kairio palikimas...

- Gal ir Remigijaus Šimašiaus su Mindaugu Pakalniu (buvo toks nevykėlis vyriausias Vilniaus m. architektas). Savo juodą darbą padarė ir konservatorių su liberalais praėjusią kadenciją priimtas Desovietizacijos įstatymas ir jų įsteigta desovietizacuijos komisija, ačiū Dievui, nesulaukusi šios dienos (išsivaikščiojo). Arba prisiminkime, kaip ankstėliau beveidžiu buvo paverstas vienas iš sostinės akcentų - Žaliasis tiltas, kokie apgailėtini, tiesiog karikatūriški buvo bandymai kuo nors pakeisti nukeltas skulptūras. Man atrodo, kad taip pat mes prarasime ir Sporto rūmus.

Šioje istorijoje vėl kyšo A.Gelūno pavardė. 2019 metais vyriausybė pritarė jų renovacijos projektui (jo autorius - pernai miręs puikus architektas Sigitas Kuncevičius), tačiau kita, Ingridos Šimonytės, vyriausybė atsiliepdama į A.Gelūno kreipimąsi, sudarė komisiją, paskyrė jį vadovu ir pakeitė numatytą kongresų rūmų paskirtį - paprastai tariant, Sporto rūmai pagal Gelūno vizijas turėjo tapti žydų muziejumi.

Nemanau, kad I. Ruginienės vyriausybėje rastųsi sveikų jėgų, kurios apgintų viešąjį interesą, juo labiau, kad yla lenda iš maišo: Vilniaus meras Valdas Benkunskas rado Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pritarimą Sporto rūmus atiduoti žydams.

Kuo čia dėta ministerija? Ogi tuo, kad tuomet mero stumiamas naujų Konferencijų rūmų netoli Seimo projektas taptų nebereikalingas, ir meras podraug su nekilnojamojo turto vystytojais prarastų riebų kąsnį. Todėl, manau, kad Sporto rūmų greičiausiai neapgins net Sąjūdžio šlovė - čia vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.

- Deja, ši tema, kaip ir kultūros krizė, nei LRT, nei dėl jos protestavusiems ir protestuojantiems visiškai nerūpi.

- Tai ir yra kitas paradoksas: kas protestavo už LRT? Jaunimas, gražus jaunimas, bet dauguma jaunų žmonių juk nežiūri LRT, jie net nežino, kas yra laisvas žodis Lietuvoj, nes pagal naujausius tyrimus žiniasklaida pasitiki tik 28,4 proc. apklaustųjų. Buvo susirinkusi graži, jauna, tartum į šventę atėjusi minia, o visa minios agresija, banalūs žodžiai ir isterija sklido tik nuo scenos.

Ir iš tikrųjų mitinguojama buvo ne dėl LRT, ne dėl žodžio laisvės, o dėl galios ir pinigų. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, kaip ir Amerikoje, prasidėjusi žūtbūtinė ideologinė kova: pastaruosius du dešimtmečius Vakarų universitetuose, žiniasklaidoje, nevyriausybinėse organizacijose, fonduose, o galiausiai ir vyriausybinėse institucijose įsitvirtinęs kultūrinis marksizmas, „vaukizmas" („pabudusiųjų" ideologija) nenori užleisti dominuojamų pozicijų. Laimei, Lietuvoje ta kova yra taiki, ji vyksta prisidengus kultūra ir žodžio laisve.

Liūdnas paradoksas: ar matėte bent vieną tikrą inteligentą mitingo scenoje ar minioje? Kaip ir kovoje už žodžio laisvę, tose kovose nedalyvavo nei žymiausi žurnalistai, nei redaktoriai. Kadangi Lietuvos viešajame gyvenime inteligentus yra pakeitę „žinomi žmonės", redaktorius ir žurnalistus - „profesionalai", vadinkime, žurnalistai civiliniais rūbais (sovietmečiu taip vadindavome žurnalistais apsimetančius saugumo agentus), todėl permainų į gera negreit sulauksime.

- Kokių permainų galėtume tikėtis LRT?

- Klausimas dėl LRT įstatymo pakeitimo yra valdančiosios koalicijos ir Socialdemokratų partijos „Žalgiris": arba jie padarys savo, arba nusileis įžūliems veikėjams. Na, o kapituliavę, iškėlę baltą vėliavą, galės ramiai trauktis į archyvą.