Naujas grėsmes iš gamtos prisikviečiame patys

Daugėja nerimą keliančių pranešimų apie žinomas ir naujas gyvūnų ligas, neretai pavojingas ir žmogui. Ar jos yra suvaldomos, o jų keliama grėsmė adekvati taikomoms priemonėms? „Respublikai“ - išskirtinis interviu su prof. Kazimieru LUKAUSKU, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos Regioninės (Europai) atstovybės vadovu.

- Ūkinių gyvūnų augintojams dabar blogi laikai. Lietuvą šiurpina afrikinio kiaulių maro grėsmė, kartu su grįžtančiais paukščiais grįžta paukščių gripo grėsmė, pavojaus varpais skambina net bitininkai - bičių šeimas šienauja iki tol nežinomos ligos. Kas vyksta gamtoje? Kodėl užkratai persimeta į naujas teritorijas, atsiranda naujų gyvūnų ligų, nemažai jų pavojingų ir žmogui?

- Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija dar prieš 15 metų prognozavo užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo grėsmę. Ją lėmė globalizacija, klimato atšilimas, beprecedentis žmonių ir prekių judėjimas tarp žemynų. Per pastaruosius 25 metus įvyko daug revoliucijų, atsikūrė arba susikūrė naujos valstybės. Jų veterinarijos tarnybos po neramumų ypač susilpnėjo.

Dėl klimato atšilimo moskitų platinamos gyvūnų ligos, anksčiau buvusios būdingos Afrikai, išplito Šiaurės Europoje. Kelionės į egzotiškus kraštus susijusios su pavojumi atvežti ne tik gyvūnų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, bet ir žmonėms bei gyvūnams bendrų ligų zoonozių; žmonių judėjimas yra greitesnis negu ligos inkubacinis periodas. Įrodyta, kad platinant užkrečiamąsias ligas žmogus yra vienas iš svarbiausių veiksnių.

Niekam ne paslaptis, kad kai kurių ligų sukėlėjai buvo tapę bakteriologinio ginklo sudėtine dalimi. Dabar kariuomenės jėgą lemia technika, o ne gyvoji jėga, todėl daug bakteriologinio ginklo naikinama, kartais tai daroma neatsargiai. Atsirado nauja grėsmė - bioterorizmas.

- Ar šiandienos veterinarijos mokslas yra pajėgus kovoti su iškylančiais iššūkiais?

- XXI amžius atnešė daug gerų dalykų. Pasaulinis veterinarijos mokslas labai pažengęs, yra galimybė sukurti ne bet kokias, o žymėtąsias vakcinas, atskirti vakcininį virusą nuo esančio gamtoje.

Jau XX amžiaus pabaigoje atsirado toks reiškinys kaip rizikos vertinimas, užkrečiamųjų ligų pasireiškimo prognozavimas, nuostolių skaičiavimas, informavimas apie riziką. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) pastarųjų penkmečių Strategijos planai kiekvienai šaliai narei siunčia aiškią žinią ir prievolę stiprinti Valstybinę veterinarijos tarnybą.

OIE priimta koncepcija „Vienas pasaulis - viena sveikata“. Ji reiškia, kad izoliuota valstybė, be kaimynų ir kitų valstybių pagalbos, nepajėgi efektyviai kovoti su užkrečiamosiomis ligomis. Ypač tokios pagalbos reikia valstybėms po karų ir revoliucijų. OIE į tokias šalis siunčia ekspertus, vadinamąjį Valstybių veterinarijos tarnybų vertinimą (PVS), Pasaulio bankas padeda finansiškai. Aš pats per pastaruosius 3 metus buvau tokiose misijose Afganistane, Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Tadžikijoje, Kazachstane, kitose šalyse. Yra problema: net po demokratiškų rinkimų skubama keisti veterinarijos tarnybų vadovus, daryti reorganizacijas. Tai tik susilpnina veterinarijos tarnybas. Tokių pavyzdžių yra ir Europoje: per 3 metus valstybėse pasikeitė 10 Valstybinės veterinarijos tarnybos vadovų.

- Ar tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, jums neprimena 30 metų senumo situacijos? Vadovavote Veterinarijos tarnybai ir ją kūrėte, kai buvo pradėta kovoti su galvijų leukoze. 1984 metais leukozės virusu buvo užsikrėtę daugiau nei 80 proc. visų tirtų galvijų. Prireikė dviejų dešimtmečių, kol liga buvo suvaldyta. Pats aktyviai dalyvavote šiame darbe, ir veikla buvo įvertinta Lietuvos mokslo premija.

- Prisimenu labai gerai, kaip kūrėme Lietuvos veterinarijos įstatymą ir tarptautinius OIE reikalavimus atitinkančią veterinarijos sistemą. Teko dirbti su 15 Lietuvos vyriausybių, bet, nepaisant įvairių politizuotų Saulėlydžio-Saulėtekio komisijų, tarnyba stiprėjo. Įkūrėme Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, kuris gali prognozuoti užkrečiamąsias ligas, iš anksto perspėti gyvulių laikytojus. Labai profesionalios Valstybinės veterinarijos tarnybos rajonuose, išplėtota privati veterinarijos veikla, į veterinarijos tarnybą sėkmingai integruota higienos tarnyba. Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) šiandien kitoms pasaulio valstybėms yra pavyzdys.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais su pasaulinėmis organizacijomis kontaktų nebuvo. OIE narystė atkurta tik 1992 metais. Ilgam išliko įspūdis, kai į Paryžių nuvežiau ministro pirmininko pasirašytą prašymą atkurti narystę, kaip visos šalys vienbalsiai pritarė.

Šiandieninė užkrečiamųjų ligų situacija Lietuvoje labai skiriasi nuo kovos su galvijų leukoze laikų. Tada problema iškilo mokslininkams sukūrus naują, daug jautresnį leukozės diagnostikos metodą (serologinį imunodifuzijos, vėliau - imunofermentinį), kuris suteikė galimybę nustatyti gyvulius viruso nešiotojus. Tai buvo pieningiausios karvės, jas reikėjo likviduoti. Iškilo milžiniška konfrontacija tarp praktinio ir mokslinio pagrindo. Su kolegomis mokslininkais akademikais V.Tamošiūnu bei P.Sadausku, prof. J.Pieškumi, dr. J.Ačaite labai rizikuodami sukūrėme programą „Kovai su gyvulių leukoze Lietuvoje“ ir ją įgyvendinome. Per 15 metų likvidavome sergančius galvijus ir viruso nešiotojus. 2005 m. buvome įvertinti Lietuvos mokslo premija.

Man labai džiugu, kad Lietuvos mokslo premija ir šiemet įvertinti veterinarijos mokslininkų darbai: prof. A.Matusevičiaus, prof. V.Špakausko ir kt. Nuoširdžiai sveikinu. Jie man labai daug padėjo kuriant Lietuvos veterinarijos tarnybą.

Lietuvos veterinarijos mokslas duoda praktinę naudą. Šiandien bet kuris VMVT vadovas ar pavaduotojai gali kreiptis į žymiausius OIE bendradarbiavimo centrus („Collaborating Centres“), kurių yra 41 (22 valstybėse), specializuotus pagal 38 veterinarinės veiklos kryptis, taip pat specialias laboratorijas. Didelę pagalbą teikia Europos Sąjunga. Kai gyvūnų liga yra neaiški, atvyksta kompetentingi specialistai, prireikus padeda.

- Naujoms ligoms suvaldyti taikomos žiaurios priemonės. Atsiradus afrikinio kiaulių maro grėsmei, nors užkrato kiaulidėse nenustatyta, šaudomi šernai, o kiaulių augintojams taikomi įvairūs apribojimai. Ar drakoniškos priemonės visada yra būtinos?

- Šiandien visiškai aišku, kad pagrindinis afrikinio kiaulių maro pernešėjas yra žmogus, nesilaikantis biosaugos reikalavimų. Virusas iš Afrikos 2007 metais su kontrabandine kiauliena pateko į Gruziją. Tuo metu ji buvo panaikinusi pasienio veterinarijos kontrolę. Deja, OIE ir kitos pasaulinės organizacijos (FAO) taip pat ne viską laiku padarė, kad liga neišplistų. Po 7 metų liga nustatyta šernams Lietuvoje.

Afrikinio kiaulių maro nesulaikys jokios tvoros apie valstybes, dabar ne XVI amžius, kai karaliai važinėjo karietomis, o tvora reiškė karalystės stiprybę. Jeigu tvora apsaugotų, ji būtų pastatyta dar prieš 5 metus. Problemos neišspręs ir masinis šernų šaudymas, nes laukinių gyvūnų baidymas iš apgyvendintų vietų ligą gali tik išplatinti. Užsikrėtęs afrikiniu maru, šernas serga (dar gali judėti) ne ilgiau kaip 2 paras. Aukštos temperatūros kamuojamas gyvūnas lenda kuo giliau į balas, purvynus, šlapiose vietose ir nudvesia. Pakaktų paimti mėginius tyrimui ir koreguoti įdiegtas biosaugos priemones. Reikia liautis šerti šernus, nes populiacija turi pati išsilaikyti esamomis klimato sąlygomis. Ką ir kaip daryti, mokslinės informacijos pakanka (Klauso Depnerio, Vitorijo Gubečio, Jorgeno Vestergardo rekomendacijos), tik reikia ja naudotis ir nekelti panikos, visuomenę informuoti remiantis ne asmenine nuomone, o mokslu paremtais faktais.

Svarbiausia kovojant su afrikiniu maru yra BIOSAUGA. Juk liga plinta ne kaip šliaužianti fronto linija, o šokinėja iš vieno židininio į kitą, net 550 km atstumu. Šernų judėjimas čia niekuo dėtas. 90 proc. ligos plitimą lemia netinkama žmogaus veikla.

Lietuvoje labai tvarkingi kiaulių kompleksai, fermos. Reikia padėti jiems įgyvendinti reikalingas biosaugos priemones.

Priemonės prieš užkrečiamąsias ligas - tai ne butaforinė dezinfekcija ar skelbimas ant stulpo. Tai ne vajus, o ilgas sunkus darbas. Afrikinio maro pasekmės tęsis ne mažiau kaip 20 metų. Lietuvos istorijoje afrikinio kiaulių maro niekada nebuvo. Reikia suburti veterinarijos mokslininkų grupę, kuri nuolat analizuotų situaciją ir teiktų paramą ūkininkams, veterinarams. Su afrikiniu kiaulių maru Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje dirba ištisi moksliniai institutai.

Būtina sustiprinti veterinarijos tarnybas, darbui su laukine fauna įsteigti papildomus veterinarijos gydytojo epizootologo etatus.