K.Motieka nugyveno gražų, prasmingą gyvenimą, bet visada tokiomis minutėmis apima naivus apmaudas, kad šit žmogaus nebėra, o jo paties ar jo garbei pasodinti medžiai tebežaliuoja. Iš tiesų K.Motiekos 90-mečio jubiliejaus proga 2019 m. lapkritį Lietuvos širdyje - sostinės Odminių skvere, arti Katedros, buvo pasodintas ąžuolas. Netoliese buvo įsikūrusi advokato kontora, čia 1988 m. birželio 24 d. vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas, kuriame dalyvavo ir K.Motieka. Tais metais jis įkūrė teisininkų LPS (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) rėmimo grupę. Netrukus buvo išrinktas ir į Sąjūdžio tarybą.

Pasakoja K.Motiekos bendražygis, Kovo 11-osios signataras Česlovas Juršėnas:

„Netekome vieno Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo stulpų. Tai iš tikro buvo ypatingas žmogus ir reikšmingas politinis veikėjas tais istorinio virsmo laikais. O viskas prasidėjo dar anais, t.y. tarybiniais metais, kai jis gynė žmonių interesus dirbdamas advokatu. Aktyviai reiškėsi politikoje, kai buvo išrinktas per papildomus rinkimus į paskutiniąją LTSR Aukščiausiąją Tarybą (AT) ir netgi tapo AT prezidiumo nariu. Taip pat buvo išrinktas ir TSRS liaudies deputatu; tiek viename, tiek kitame parlamentiniame forume jis buvo aktyvus, siūlė sprendimų variantus, gynė tautines pozicijas. AT jis užėmė įvairias pareigas. Beje, priminsiu, kovo 11-ąją jam buvo siūloma tapti kandidatu į AT pirmininkus, bet jis atsisakė ir buvo išrinktas AT pirmininko (Vytauto Landsbergio) pavaduotoju.

Jis buvo tvirtas, rimtas, darbštus, energingas ir kaip AT pirmininko pavaduotojas, ir kaip vienos iš komisijų narys, ir kaip žmogus, kuris įsijungdavo į diskusijas ne dėl smulkmenų, o dėl kapitalinių reikalų - kaip iš naujo kurti atkurtą Lietuvos valstybę, kaip vesti derybas su Maskva. Labai svarbus jo indėlis buvo kartu su kitais ruošiant naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą.

Žodžiu, jis buvo visur ir jo balsas buvo svarus. Dar pridurčiau, kad jis buvo pakankamai drąsus žmogus: išstojo iš TSKP dar gerokai iki kovo 11-osios, 1989 m. pradžioje ir AT kildavusiuose ginčuose užimdavo principingą poziciją ir, jeigu reikėdavo, kritikavo ir patį AT pirmininką, kurio labui, priminsiu, jis kovo 11- ąją ir atsiėmė savo kandidatūrą. Na, o po to jis vėl buvo advokatas ir vėl dalyvavo ginant žmonių reikalus, padedant įtvirtinti teisingumą Lietuvoje."

Signataras ypač išskiria K.Motiekos kalbą antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodžio 22 d. Kremliaus suvažiavimų salėje, kai bemaž pirmą kartą per visą tarybinę okupaciją oficialiai pareikalauta grąžinti Lietuvos nepriklausomybę. K.Motieka kalbėjo:

„Tauta turi teisę reikalauti, kad Sovietų Sąjunga, kurios jėgomis iš Lietuvos buvo atimta nepriklausomybė, kurią pripažino Vladimiras Iljičius Leninas ir jo vyriausybė (jeigu Sąjunga tikrai persitvarko ir atsiriboja nuo stalinistinių nusikaltimų), pirmiausia pati turi parodyti gerą valią ir imtis labiausiai neatidėliojamų priemonių šiam besitęsiančiam stalinistiniam įtraukimo į SSRS sudėtį nusikaltimui ir likviduoti jo pasekmes. Kaip deputatas, Lietuvos rinkėjų vardu noriu pasakyti, kad naujos Sovietų valstybės sukūrimas, kurio siekia persitvarkymas, neįmanomas, jeigu tokios valstybės pamatai bus statomi ant neteisėto pagrindo. Todėl aš, kaip Lietuvos rinkėjų įgaliotas asmuo, kviečiu SSRS vyriausybę artimiausiu laiku pradėti oficialias derybas su Lietuvos įgaliotaisiais atstovais dėl stalinizmo nusikaltimų likvidavimo ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo..."

1991 m. sausį, kai Lietuvos valstybės ateitis dar buvo neaiški, nusprendus, kad 1990 m. Kovo 11-osios aktą su signatarų parašais saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmuose nėra saugu, būtent K.Motiekai buvo patikėta slapčiomis jį perduoti kardinolo Vincento Sladkevičiaus globai (dabar jis saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve). Ir, matyt, logiška, kad pasitraukęs iš aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos ( (1998-2002 m. buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas), K.Motieka vis primindavo, kad grėsmės nepriklausomybei podraug su jos atkūrimu niekur nedingo.

Inteligentiškas, principingas, santūrus žmogus, neužsimenantis apie savo nuopelnus valstybės atkūrimui ir jos stiprinimui, sprendžiant pagal jo retėjančius pasisakymus žiniasklaidoje, išgyveno dėl slopstančios visuomenės vienybės, dėl praskolintos valstybės ateities. „Po Kovo 11-osios kiekviena diena yra kaip Kovo 11-oji", - teigia jis ir 2020 m. išleistoje Jūratės Mičiulienės knygoje „Kazimieras Motieka - advokatas ir Lietuvos byloje", kur pasakojama apie advokato pastangas 1940-ųjų okupaciją ir prievartinį šalies įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį pripažinti neteisėtais. Šią bylą, pasak autorės, jis laikęs pačia svarbiausia byla.

K.Motieka gimė 1929 m. lapkričio 12 d. Kaune. 1949-1954 m. studijavo teisę Vilniaus, Leningrado universitetuose. Baigęs studijas dirbo prokuroru, ypatingai svarbių bylų skyriaus tardytoju, tardymo skyriaus viršininku, advokatu. Buvo pasižymėjęs ir kaip sportinio šaudymo meistras, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo iniciatorius.

Nuo 2003 m. - advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius" vyresnysis partneris. Advokatas ne kartą yra gynęs ir „Respublikos" žurnalistus teismuose.

K. Motieka apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Sąjūdžio bendražygis Arvydas Juozaitis šią netektį pavadino netektimi didžiąja raide. „Ar pavadinsi pasitraukimą į amžinybės lankas tikra netektimi, kai žmogus nugyvena 91 metus? - klausia jis ir atsako, - tai juk laimė ir palaima, kad tiek nugyventa ir tiek padaryta. Padaryta įtaka ir savo krašto likimui... K.Motieka perėjo grynas keturias epochas ir kelias negrynas epochas. Dievo palaima. Palaima ir mums, kad buvome greta, kartu.