Konstitucinis Teismas baigė tirti bylą dėl Vilniaus universiteto. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, prašydamas ištirti, ar Vilniaus universiteto patvirtinta nuostata „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai" neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kreipėsi sustabdęs apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Ieškovas į teismą kreipėsi manydamas, kad iš pareigų jis atleistas diskriminuojant jį dėl amžiaus.

Tačiau niekam kažkodėl neužkliūna, kad lygiai tokios pat ar net griežtesnės taisyklės senjorams taikomos ir valstybės tarnyboje. Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta, kad valstybės tarnautojui sulaukus 65 metų jį galima atleisti iš pareigų, tiesa, išmokant 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Negana to, numatyta, kad valstybinių institucijų vadovai iš pareigų atleidžiami net nepasibaigus kadencijai, jei jam sukanka 65 metai. Tiesa, parlamentaras Antanas Matulas surinko kelis parašus po pataisa, kuri leistų ir garbingo amžiaus įstaigos vadovui baigti kadenciją, tačiau iš esmės tai kosmetinis pataisymas.

Įdomiausia, kad tokią tvarką įtvirtino Seimas, nors kiekvienoje kadencijoje jo narius, perkopusius 65 metus, galima skaičiuoti dešimtimis. Kitaip tariant, Seime gali dirbti nors ir šimtamečiai (kaip, beje, amžiaus cenzas nėra nustatytas nė vienam politikui ar politinio pasitikėjimo asmeniui), tačiau valdininku jau nebegali dirbti ir dar palyginti jaunas 65-erių sulaukęs žmogus.

Situaciją komentuoja Politologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Algis KRUPAVIČIUS:

Dėl amžiaus cenzo nustatymo klausimų yra daugiau nei atsakymų. Ir atsakymai nėra vienareikšmiški, jei pažiūrėsime į atskiras visuomenės gyvenimo sritis, nes, pavyzdžiui, akademiniame sluoksnyje taisyklės turi būti kiek kitokios nei valstybės tarnyboje. Pavyzdžiui, Vokietijoje galioja taisyklė, kad tie, kas pasiekia pensinį amžių, administracinių postų akademiniame pasaulyje neužima (tai negalioja privatiems universitetams, kurie patys sprendžia, ar jiems reikia vyresnio vadovo, ar jaunesnio), tačiau gali dirbti akademinį darbą.

Lietuvoje tai ilgai nebuvo aiškiai reglamentuota, tačiau dabar atsirado taisyklės, ir gana griežtos. Bet reikia atskirti kelis dalykus. Klausimas dėl administracines pareigas užimančių asmenų amžiaus ribojimo yra svarstytinas. Pažiūrėkime į pasaulio praktiką. Pavyzdžiui, Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) buvo vienas seniausių JAV prezidentų, dabar Džo Baidenas (Joe Biden) pagal amžių jį aplenkė. Tačiau antros R.Reigano kadencijos metu kaip anekdotas buvo pasakojama, kiek laiko per dieną prezidentas dirba, mat paaiškėjo, kad jau nebuvo pajėgus dirbti visą darbo dieną. Manyčiau, administracinės pareigos reikalauja koncentracijos, atidumo, nuoseklumo, todėl amžiaus ribojimas turi tam tikrą pagrindą. Tačiau pedagoginės pareigos yra kitas dalykas. Jei vienas ar kitas asmuo yra fiziškai, protiškai aktyvus, amžiaus ribos turėtų būti lankstesnės.

Dar vienas dalykas - visuomenė sensta, žmonių amžius ilgėja, turime reiškinį „10 plius", žmonės fiziškai yra jaunesni, nei buvo prieš 50 metų. Kitaip tariant, dabar 60-mečiai jaučiasi kaip 50-mečiai, 70-mečiai - kaip 60-mečiai ir t.t. Į tai irgi reikia atsižvelgti. Kaip ir į tai, kad jaunų žmonių vis mažėja, todėl, atleidus vyresnius, greitai gali nebelikti, kam užimti jų vietas.

Man neatrodo logiška, kad senas žmogus Lietuvoje gali būti prezidentas ar ministras, bet negali būti valdininkas. Tarsi valdininkui reikia daugiau koncentracijos, atidumo ir t.t. Taikomi dvejopi standartai. Jei jau sutarėme, kad reikalingas amžiaus cenzas, jis neturi turėti dvejopų standartų pamušalo: arba jis turi galioti visiems, arba niekam (aišku, išskyrus karius, statutinius pareigūnus, kur reikalingas fizinis pasiruošimas - jiems amžiaus cenzas turi būti taikomas). Reikia surasti aukso vidurį: ir kad į pensiją nebūtų varomi tie, kurie gali ir nori dirbti, ir kad nedirbtų tie, kurie jau nebegali dirbti.

Atkreipiu dėmesį, kad taisykles dėl amžiaus cenzo nustatymo priėmė Seimas, kuriame dirba ir politikai, vyresni nei 65 metų. Tai reiškia, kad amžiaus cenzas taikomas selektyviai: vieniems galioja, bet yra tokių, kurie nusipelnė gyventi geriau ir pasilieka sau teisę dirbti ilgiau.