3 nuotr.Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apskųstas 2025 m. birželio 19 d. VRK sprendimas, kuriuo neleista piliečių referendumo iniciatyva dėl Konstitucijos pataisų, keičiant referendumo reglamentavimą - ne tik sumažinant referendumo inicijavimo kartelę iki 100000 piliečių parašų, bet ir siaurinant Seimo kompetenciją: referendumą galėtų skelbti ne tik Seimas, bet ir 2/5 Seimo narių, Prezidentas ir referendumo iniciatyvinė grupė, surinkusi reikiamą skaičių piliečių parašų.
Taip pat siūloma Seimo ir Prezidento teikiamus VRK narius tvirtinti referendume, o tarptautines sutartis dėl suvereniteto tvirtinti tik referendumu, nustatyti rinkimuose dalyvaujančių kandidatų ir stebėtojų teisę skųsti galutinius rezultatus.
VRK ignoravo iniciatyvinės grupės išsamiai paaiškintą siūlomų Konstitucijos pataisų vientisumo (vieningo klausimo) argumentą, kad visos siūlomos pataisos vienaip ar kitaip liečia referendumų sistemą - subjektų, inicijavimo, patvirtinimo, VRK kontrolės ir keitimo ribų klausimus. Siūlomos Konstitucijos pataisos nėra „skirtingų sričių", o yra vieninga sistema, kurios vientisumas reikalauja keisti kelis Konstitucijos straipsnius.
Skundas grindžiamas ir VRK šališkumu dėl šio klausimo, nes referendumo sėkmės atveju VRK dabartiniai nariai netektų savo pareigų.
Skunde nurodomas ir VRK sprendimo politizavimas. Siekiant sutrukdyti Konstitucijos keitimą dėl Tautos, kaip suvereno, teisių, VRK pasirėmė 2003 m. Europos Sąjungos narystės referendumu, kuris buvo ne precedentas, o išimtis.
VRK nurodo šį 2003 m. referendumą kaip įrodymą, kad ir be šios pataisos Konstitucijoje Seimas galėjo vykdyti referendumą dėl suvereniteto. Tačiau 2003 m. referendume pasisakyta ne dėl stojimo į ES akto, bet dėl nuomonės apie narystę ES.
Todėl tai buvo politinis aktas, ignoruojantis aiškią konstitucinę tvarką - Konstitucinio įstatymo "Dėl Lietuvos valstybės" 2 straipsnį, nustatantį, kad: „Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.". Siūloma Konstitucijos pataisa užtikrintų, kad suvereniteto sutartis negalės būti ratifikuota be privalomo referendumo.
Skunde primenama, kad analogiškai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė 1991 m. vasario 11 d. konstitucinį įstatymą "Dėl Lietuvos valstybės" ir tai padarė, vykdydama 1991 m. vasario 9 d. plebiscite tautos priimtą sprendimą - nurodytu įstatymu įtvirtino identiškas formuluotes dėl valstybės suvereniteto atidavimo, tik esant ¾ visų rinkėjų pritarimui.
Skunde išsamiai pagrįsta, kad VRK be teisinio pagrindo nepagrįstai apribojo šią piliečių konstitucinę teisę į referendumo iniciatyvą dėl referendumo reglamentavimo Konstitucijoje keitimo. Ši piliečių iniciatyva buvo pateikta po to, kai VRK neregistravo referendumo iniciatyvos dėl Lietuvos piliečių nekilnojamojo turto Lietuvoje neapmokestinimo.
Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės koordinatoriai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, Egidijus Čibirauskas ir grupės nariai Nendrė Černiauskienė, Gediminas Ustinavičius.
