Rinkimų sistemos revizija: klausimų daugiau nei atsakymų

Apie tai, kokia rinkimų sistema būtų tinkamiausia Lietuvai, prie NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO APSKRITOJO STALO kalbamės su buvusiu Seimo pirmininku, teisininku Artūru PAULAUSKU, buvusiu ilgamečiu Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu VAIGAUSKU, politologu Algiu KRUPAVIČIUMI ir filosofu Vytautu RUBAVIČIUMI. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pradėkime nuo dalies valdančiųjų noro keisti Lietuvos prezidento rinkimų tvarką. Siekiama, kad šalies vadovas būtų renkamas Seime. Kokie, jūsų manymu, būtų tokio pokyčio pliusai ir minusai?

A.PAULAUSKAS: Valdančioji koalicija, priminsiu, konservatoriai, liberalai ir Laisvės partija, pastaruoju metu pradėjo labai aktyvią diskusiją dėl prezidento vietos valstybės valdžių struktūroje. Tokia bėda iš tikrųjų yra. Neatsakytas klausimas, kokios yra prezidento funkcijos, nes jo vieta dažnai priklauso nuo asmenybės, ateinančios į šitą postą. Dabar daugiausia konservatorių balsais yra siūloma peržiūrėti šitą rinkimų tvarką ir prezidentą rinkti Seime. Jie sako, kad taip yra daroma Latvijoje, Estijoje kitose Europos valstybėse. Iš dalies galėtume sutikti, kad Konstitucijoje apibrėžti mūsų prezidento įgaliojimai nedaug kuo skiriasi nuo Latvijos, Estijos parlamentuose rinktų prezidentų įgaliojimų. Tačiau mes matome skirtingus prezidento veikimo būdus, o tai, kaip sakiau, priklauso nuo jų asmenybių. Tie pasistumdymai dėl galios su kitomis valdžios šakomis yra labai priklausomi nuo žmogaus valios, charakterio. Reikia sutikti, kad prezidentas rinkimų metu daug kalba apie vidaus problemas, apie Vyriausybės darbus, o kai jis yra išrenkamas, dažnai jo programa nesutampa su Vyriausybės programa. Todėl rinkimų metu sukelti lūkesčiai negali būti tiesiog įgyvendinti. Ta problema tikrai yra, bet tikiu, kad mes esame dar jauna valstybė, tas prezidento galių klausimas per laiką išsikristalizuos. Mano pozicija yra labai aiški - nereikėtų keisti prezidento rinkimų tvarkos. Kur aš matyčiau minusus, jeigu prezidentas būtų renkamas Seime? Tada jis priklausys nuo daugumos ir bus jos paveikiamas. Ir tada, kai prezidentas turėtų veikti aktyviausiai - konfliktų tarp valdžios ar krizių atveju, - mano nuomone, negalės veikti efektyviai ir, svarbiausia, nepriklausomai. Be to, ir Konstitucijos pakeitimui vargu ar šitame Seime užteks balsų.

Z.VAIGAUSKAS: Mano nuomone, esama Respublikos prezidento rinkimų sistema, kai prezidentą tiesiogiai renka rinkėjai, yra visiškai pasiteisinusi ir jos tikrai nėra jokio reikalo keisti. Renkant prezidentą Seime, ar specialiai tam suburiamoje rinkimų kolegijoje, mes sulauktume daugiau rinkėjų supriešinimo, nepasitenkinimo išrinktuoju prezidentu ir jį išrinkusiu Seimu nei galimos naudos. Tačiau kitaip yra su Seimo rinkimų sistema - ją reikėtų keisti.

A.KRUPAVIČIUS: Prezidento rinkimų perkėlimas į Seimą reikštų mažiau demokratijos ir būtų kelias atgal. Neabejotinai. Europoje tiesiogiai prezidentus renka 16 valstybių. Tiesioginiai prezidento rinkimai atsirado dar tarpukariu. Pavyzdžiui, Portugalijoje 1928 m., Suomijoje pusiau tiesioginiai rinkimai buvo nuo 1937 m., Airijoje tiesioginiai nuo 1938 m. Po II pasaulinio karo tiesiogiai prezidentus renka Austrija, Kipras, Islandija, Prancūzija. Po komunizmo žlugimo tiesioginiai rinkimai įtvirtini daugelyje naujų demokratijų: Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje. Kelios šalys kaip Čekija ar Slovakija prezidentus iš pradžių rinko parlamentuose, bet vėliau perėjo prie tiesioginių rinkimų. Europoje tik konstitucinės monarchijos neturi prezidento institucijos, tad jis ten niekaip negali būti renkamas. Kelios šalys kaip Vokietija, Italija, Šveicarija, Latvija dėl įvairių priežasčių prezidentus renka parlamente ar rinkikų kolegijoje. Estijoje jau kuris laikas vyksta diskusijos dėl perėjimo prie tiesioginių prezidento rinkimų. Apskritai pasaulyje prezidentus tiesiogiai renka daugiau kaip pusė pasaulio šalių ir du trečdaliai tų valstybių, kurios yra respublikos.

Lietuvoje prezidentas, palyginti su analogiškomis institucijomis kitose šalyse, turi gana plačius įgaliojimus, tad tiesioginis rinkėjų mandatas yra logiškas pasirinkimas. Bet vien dėl tos aplinkybės, kad prezidento rinkimų tvarkos pakeitimas pareikalautų Konstitucijos keitimo, šios užmačios yra audros stiklinėje kėlimas ir tuščias politikavimas, nes dabartinė valdančioji koalicija nesugebėtų gauti pakankamai balsų tokiems Konstitucijos pakeitimams.

V.RUBAVIČIUS: Rinkimų sistemos keitimas - labai svarbus valstybės ir visuomenės raidai vyksmas. Visuomenė turėtų aiškiai suprasti, kas ir kodėl keičiama, kaip keisis visuomenės tiesioginio veikimo ir politinio sluoksnio galių santykis, valdžių sąveikos pobūdis. Tam reikalingos atviros demokratinės diskusijos, o ne „influenceriška" jų imitacija. Tačiau ar dabartinis metas palankus tokioms diskusijoms? Labai nepalankus. Visuomenė išvarginta pandemijos, susilpnėjusi jos savivoka ir savimonė. Ką jau kalbėti apie valstybingumo jauseną. Tad rinkimų sistemą keisti susiruošęs politinis elitas elgiasi „šuleriškai" - stengiasi savo sumanymą „prakišti" pačiu nepalankiausiu laiku. Ar taip turėtų elgtis atsakingas, valstybiškai ir demokratiškai išauklėtas politinis elitas? Teisingai - iš jų veiksmų juos pažįstame. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip prie tokių valdžios kaupimo, tad ir demokratijos mažinimo bei susinimo, sumanymų tuoj prisijungia visų pakraipų ir daugybinių lyčių liberalai. O publikai atrodo, kas jau kas, o liberalai turėtų būti už demokratijos plėtrą ir stiprinimą. Ne - jie už valdžią ir dar didesnę valdžią, kad jau niekas nebetrukdytų keisti visus vadinamuosius socialinių santykių, lyčių ir lietuvybės stereotipus savais ideologiniais stereotipais. Besąlygiškai padedant Konstituciniam Teismui.

G.JAKAVONIS: Dabar egzistuojančią mišrią rinkimų sistemą, kai 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse rinkimų apylinkėse, o 70 - daugiamandatėse, pagal partinius sąrašus, jau buvo siūlyta keisti. Prieš keliolika metų buvo siūlyta Seimo narius rinkti tik vienmandatėse rinkiminėse apygardose. Dabar diskutuojama, kad visą Seimą reikėtų rinkti tik pagal partinius sąrašus. Kokia viso to prasmė ir nauda paprastam žmogui?

Z.VAIGAUSKAS: Dabartinė Seimo rinkimų sistema yra tolimų 1992 m. politinio kompromiso vaisius. Buvo tikimasi, kad panaudojant daugumos rinkimų sistemą ir proporcinę rinkimų sistemą, išliks abiejų rinkimų sistemų privalumai ir jos nustelbs viena kitos trūkumus. Deja, lūkesčiai nepasiteisino. Trūkumai niekur neišnyko. Pirmoji rinkimų sistema - rinkimai pagal balsų daugumą, - žinoma nuo senųjų laikų, o štai rinkimai pagal proporcinę rinkimų sistemą, kai kandidatų sąrašas gauna mandatų proporcingai surinktiems rinkėjų balsams, jau šių laikų naujovė. Ji pirmą kartą panaudota 1900 m. renkant parlamentą Belgijoje. Proporcinė rinkimų sistema atsirado siekiant įveikti mažoritarinės rinkimų sistemos trūkumus - gausius „pražuvusius" rinkėjų balsus, išrinktųjų vietininkiškumą, neproporcingai didelį atstovavimą parlamente rinkimų favoritams, išskirtinai dvipartinės sistemos įsivyravimą, ignoruojant kitų politinių jėgų interesus ir kitas vienmandačių rinkimų sistemų nuodėmes. Bet nėra be nuodėmių ir proporcinė rinkimų sistema. Vienas didžiausių jos trūkumų - tolima distancija tarp išrinktojo parlamento nario ir jo rinkėjų. Kitas trūkumas - partinių sąrašų sudarymo priklausomybė nuo partijos vadovybės. Bet prieš šiuos trūkumus yra vaistai - šalyje sudaroma ne viena, bet kelios rinkimų apygardos, rinkėjai balsuodami keičia kandidatų sąrašų eilę, sudaromi tik abėcėliniai kandidatų sąrašai ir kitos priemonės.

Tenka pastebėti, kad visi ikikariniai Lietuvos Seimai, pradedant 1920 m. išrinktu Steigiamuoju Seimu, buvo renkami vien proporcine rinkimų sistema. Didžiųjų Lietuvos miestų savivaldybių tarybos irgi buvo renkamos pagal proporcinę rinkimų sistemą. Mus okupavusioje Sovietų Sąjungoje buvo naudojama išskirtinai mažoritarinė rinkimų sistema. Taip lengviau buvo „rinkti" iš anksto numatytus ir parinktus deputatus. Mūsų kaimyninės valstybės, atstačiusios nepriklausomybę, susigrąžino ankstesnes savo valstybių rinkimų sistemas. Vienintelėje Baltarusijoje yra laikomasi vienmandačių rinkimų sistemos. Bet už tai Baltarusijos parlamente nėra jokių opozicijos atstovų.

Manau, kad grįžti prie 1992 m. dėl laiko stokos pasibaigusios diskusijos, kokia rinkimų sistema tinkamiausia Lietuvai, yra labai prasminga.

A.PAULAUSKAS: Dėl idėjos pereiti nuo mažoritarinės prie proporcinės rinkimų sistemos, kad į Seimą būtų renkami atstovai tik pagal partijų sąrašus, mano pozicija yra aiški. Sutikčiau su tokiu sprendimu, nes matau daug minusų vienmandatininkų veikloje. Kad ir kaip būtų keista, jie įneša nemažai korupcijos elementų svarstant valstybės biudžetą. Vyriausybė labai priklausoma nuo vienmandatininkų balsų. Labai lengva papirkti tuos vienmandatininkus, duodant jiems kažkiek biudžeto lėšų mokykloms, bažnyčių stogams, t.y. tam, kam jie prašo. Jeigu kas analizuotų jų prašymus, būtų akivaizdu, kad, svarstant biudžetą, jų aktyvumas yra turbūt didžiausias. O elgiamasi taip, kad, pavyzdžiui, jeigu vienmandatininkas yra valdančioje koalicijoje, be abejonės, jo pageidavimai tenkinami, o jei opozicijoje - netenkinami. Išrinkti vienmandatininkai yra priklausomi nuo merų, nes merai gali jiems padėti būti perrinktiems, gali padėti užmegzti ryšį su gyventojais. Aš noriu pasakyti, kad vienmandatininkai dažnai yra priklausomi nuo savivaldybių problemų ir jie, nors pagal Konstituciją atstovauti turi visiems rinkėjams, dažnai taip nesielgia. Jie deda dideles pastangas lobizmui, susitikimams su merais arba kitais atsakingais darbuotojais, spaudžia juos, jeigu reikia priimti sprendimus. Kitaip sakant, balansuoja ant korupcinės ribos. Aš manau, kad to galėtumėm išvengti, jeigu renkama būtų pagal partinius sąrašus. Bet kartu turi būti svarstoma, kiek turėtų būti apygardų. Taip pat reikėtų mažinti patekimo į Seimą barjerą.

V.RUBAVIČIUS: Nei žmonėms, nei visuomenei, nei valstybei jokios naudos šie pokyčiai neduos. Pirmiausia dėl to, kad jie ryškiai mažina demokratijos apimtį ir susina jos turinį. Tačiau daug džiaugsmo sukels Baltarusijos ir Rusijos valdančiojo elito sluoksniuose - patvirtinama, kad demokratija eižėja ir demokratinėmis save laikančiose šalyse. Kitas svarbus dalykas, kad rinkimų sistemos keitimas tokiu įtemptu metu, kada visos jėgos skiriamos atsakyti ne tik į pandemijos, bet ir geopolitinius iššūkius, neabejotinai susilpnins valstybę, taip pat visuomenės ir valstybės ryšius. Čia jau didelė dovana mūsų Rytų kaimynams. Rinkimų sistemos pasikeitimas visada sukelia tam tikrą visuomenės sutrikimą - jai reikia suvokti naujas sąlygas ir prie jų prisitaikyti. Juolab kad viešojoje erdvėje bus gausu įvairiausių svarstymų, kuriuose nebus įmanoma susigaudyti. O akivaizdus visuomenės demokratinių galių mažinimas menkina ir jos savimonę bei savigarbą. Tačiau didina visuomenės ir politinio nomenklatūrinio elito atskirtį. Toks rezultatas - taip pat akivaizdus.

A.KRUPAVIČIUS: Seimo rinkimų pertvarką būtų galima svarstyti. Bet pasirinkimas turėtų būti tarp tų sistemų, kurios piliečius labiau įgalintų ir sustiprintų jų balsą. Tad pasirinkimas čia galėtų būti tarp esamos mišrios rinkimų tvarkos, bet joje verta sumažinti proporcinėje rinkimų dalyje išrinkimo slenksčius nuo 5 iki 4 proc. partijoms, kitaip tariant, sugrąžinti demokratiškesnes normas, kurios buvo dar 1992 m. įstatyme. Beje, žiniasklaidoje vis atsiranda demagogiškų komentarų, kad mišri rinkimų sistema yra atgyvenusi. Jei paralelinė mišri sistema (tokia kaip Lietuvoje) tinka Japonijai, Pietų Korėjai ar Taivanui, tai jos atgyvenimo tezė panaši į blefą ar sąmoningą siekį manipuliuoti visuomenės nuomone. Kompensacinė mišri sistema veikia Vokietijoje, Škotijoje, Velse, Naujojoje Zelandijoje. Beje, net paralelinėje mišrioje sistemoje antrame rinkimų ture rinkėjai įgyja labai stiprias strateginio balsavimo galimybes, kas skatina tolygesniam rinkėjų nuostatų atstovavimui parlamente. Aišku, ši sistema leidžia partokratijai dominuoti formuojant politikų pasiūlą. Ir tai yra viena rimtų jos ydų. Jei liktų mišri sistema, tai taip pat svarstytina galimybė suteikti piliečiams teisę referendumo keliu paleisti Seimą, kaip tai yra Latvijoje. Ar partinis elitas išdrįstų taip pasielgti ir tokią teisę piliečiams deleguotų? Atsakymas čia aiškus - ne!

Rimta alternatyva esamai mišriai sistemai galėtų būti ne šiaip kokia nors proporcinė sąrašinė rinkimų sistema, o tokia, kuri sustiprintų tiesiogines rinkėjų pasirinkimo galimybes. Preferencinis balsavimas jį suderinant su proporcine sistema gali būti tinkamas pasirinkimas. Tad verta svarstyti vieno perkeliamo balso sistemą, kur rinkėjas turi galimybę pasirinkti konkrečius kandidatus, o šie jo balsą gauna tiesiai, be partijų sąrašų. Tokiu būdu Lietuvos rinkėjai realiai galėtų balsuoti už asmenybes. Tokioje sistemoje rinkėjas sprendžia, kuriuos kandidatus pasirinkti be partijų vadų sudėliotų kandidatų eilės. Dar daugiau - rinkėjas gali rinktis ir reitinguoti savo atstovus iš visų partijų ir nepartinių kandidatų vienu metu. Ši sistema, beje, vertinama kaip proporcingiausia iš visų esamų. Taip pat Seimo rinkimų organizavimas būtų pigesnis, nes juose nebeliktų antrojo rinkimų turo, o kiekvieno rinkėjo balsas būtų stipresnis, nei yra dabar, nes jis pats spręstų dėl kiekvieno kandidato. Tačiau esamas partokratijas ši sistema gąsdina, nes partijų viduje ji didintų vidinę konkurenciją ir griautų partinių vadų monopolijas. Tarp partijų kandidatų neliktų „vestuvių generolų".

G.JAKAVONIS: Pripažinkime, realiai tikra savivalda Lietuvoje neegzistuoja, buvo atsisakyta tiesioginių seniūnų rinkimų. Tiesioginiai merų rinkimai, pripažinta, prieštarauja Konstitucijai. Jei kalbame apie arčiausiai žmonių esančios valdžios rinkimų sistemos netobulumą, tai ar galime kažką gero ir naujo pasiekti keisdami prezidento arba Seimo rinkimų tvarką?

V.RUBAVIČIUS: Reali savivalda - tai tiesioginiai seniūnaičių, seniūnų, merų ir kitokių pareigūnų rinkimai, suteikiant jiems deramas valdžios kompetencijas ir biudžetus savo pareigoms vykdyti. Savo kompetencijos ir įstatymų ribose vietinių išrinktieji veikia nederindami savo sprendimų su aukštesne valdžia. Tokia savivalda išplėtota Lenkijoje, Vokietijoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje komunoms ir jų išsirinktiems atstovams priskirtas ir gyvenamos teritorijos valdymas. Šioje šalyje komunos statusas galimas pripažinti net keliems šimtams vietinių gyventojų. Realiai demokratijai būtina smulkinti mūsų didmiesčių seniūnijas - visų pripažįstama, kad tiesioginiai rinkimai veiksmingiausi nedidelėse bendruomenėse, kur galima su visais pasitarti dėl svarbiausių dalykų. Beje, reali savivalda yra pats tikriausias demokratinių visuomenių politinio elito šaltinis - iš apačių per tiesioginius rinkimus kylama į viršų. O jau kylant galima susisieti ir su viena ar kita partija. Kita vertus, niekas nedraudžia ir partiniams dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tačiau esmė ta, kad vietiniai renka jiems žinomą ir patikimą žmogų.

Mums būtina puoselėti kitą demokratijos „stulpą" - tiesioginius prezidento rinkimus. Nėra ir negali būti pavyzdys mūsų kaimynės - jų kita politinės valstybinės raidos istorija. Mes didžiuokimės sava. Kaip tik prezidento rinkimai ir palaiko Lietuvoje demokratijos ir rinkimų svarbos nuovoką. Tačiau norima marionetinio ir politiškai neįgalaus prezidento, renkamo užkulisinėse partijų vadų derybose. Tada jau turėsime konservatorių ir jų sąjungininkų politinio elito įsivaizdavimu tobulą politinio oligarchinio nomenklatūrinio valdymo sistemą, kurią laimins ir gins pats Konstitucinis Teismas.

A.PAULAUSKAS: Jeigu savivalda pas mus būtų tikra, tai gal ir nekiltų toks didelis ažiotažas dėl vienmandatininkų, kurie, kaip minėjau, labai aktyvūs yra savivaldos agentai, tarsi jų advokatai. Sutinku, kad mes neturim realios savivaldos, kuri žmones jungtų į bendruomenes, sprendžiančias savo klausimus. Savivaldybių biudžetai dažniausiai nuleidžiami iš viršaus, seniūnai nerenkami, nors dirba arčiausiai žmonių. Ir tada, aišku, kyla klausimas, ar nereikėtų pagaliau apsispręsti dėl dviejų pakopų savivaldos. Pradėti merų tiesioginiai rinkimai turėtų būti ir tęsiami.

Norint turėt tikrą savivaldą vien tik mero rinkimai čia nieko neišspręs. Yra daug ir kitų klausimų, tai yra ekonominio savarankiškumo, taip pat, manau, jau pribrendęs klausimas - peržiūrėti mūsų teritorinį administracinį paskirstymą. Nes 60 savivaldybių, kaip dabar turime, manyčiau, Lietuvai per daug, jų tiek nereikia.

Diskusijos gerai, galima diskutuoti, kalbėti, rengt projektus, bet prieš priimant sprendimą reikia pasižiūrėt, kiek tai turės įtakos mūsų žmonių gerovei. Nes šiuo metu girdėjau priekaištų, kad štai pandemija, o čia pradeda apie rinkimus kalbėti. Manau, kad reikia kalbėti apie juos. Tas niekada ne vėlu ir nereikia sakyt, kad negalima kalbėti šiandien, bet visada reikia žinoti, kokio tikslo siekiam. O tas tikslas - žmonių gerovė.

A.KRUPAVIČIUS: Karščiausias savivaldos rinkimų klausimas yra Konstitucinio Teismo paaiškinimas, kad tiesioginiai mero rinkimai prieštarauja Konstitucijai. Šių rinkimų atitikimo Konstitucijai klausimą reikėjo svarstyti 2014 m., o ne po įvykusių dviejų - 2015 ir 2019 m. - tiesioginių merų rinkimų. Beje, 2014 m. vyko konsultacijos ir diskusijos su KT teisėjais. Tuomet jie nematė rimtesnių prieštarų Konstitucijai. Tačiau dabartinis KT sprendimas įsigalios tik 2023 m., tad bus taip, kad visą dešimtmetį vietos savivalda gyvena antikonstituciškai, nors antikonstitucinių normų galiojimas turėtų būti stabdomas nedelsiant. Bet net konstitucinės normos, matyt, šioje šalyje yra lygios ir lygesnės... Tačiau ne viskas taip paprasta ir lakmuso popierėlis šiame KT sprendime yra atskiroji nuomonė, kuri veikiausiai neįžvelgia esamos merų rinkimų tvarkos prieštaravimo Konstitucijai. Kad KT yra kaip romėnų dievas Janas ir turi teisinį bei politinį veidus, tai gerai žinoma tiesa. Kartais tarp tų skirtingų veidų nepavyksta rasti pusiausvyros ir laimi politinių interesų veidas. Panašu, kad taip atsitiko ir dėl tiesioginių merų rinkimų vertinimų. O šis jovalas, matyt, naudingas tai partijai, kurios narių daugiausiai pasirašė kreipimąsi į KT.

Kokios to pasekmės? Piliečių ir valdžios susvetimėjimas didės. Aktyvumas rinkimuose mažės. Nors ir taip jau esame viena pasyviausių šalių pagal dalyvavimą rinkimuose. Partokratijos įtaka toliau augs, o demokratijos - mažės.