Reikia patarėjo, kuris nieko nepatarinėtų

Keistoka situacija. Jei ekonomistas A.Butkevičius pasirinko būtent šį finansų patarėją, vadinasi, visiškai pasitikėjo ekonomisto S.Jakeliūno kompetencija. Tačiau, kaip dabar aiškėja, teoriškai pasitikėjo, bet patarimų neklausė. Finansų analitikas, pasitelkęs specialistų darbo grupę, net dvejus metus patarinėjo premjerui, kas finansiškai ir neatidėliotinai keistina mūsų valstybėje. Pavyzdžiui, būtina neatidėliotina mokesčių ir „Sodros“ sistemos pertvarka. Ir taip toliau, ir taip toliau. Bet visi tie pasiūlymai nevirto konkrečiais darbais. Guru aiškino, kad yra Mėnulis. Premjeras sutiko, kad yra Mėnulis. O paskui, matyt, nusprendė, kad „yra Mėnulis nėra Mėnulis“. Nes tada nieko nereikia su tais mėnuliais daryti. Mažiau problemų. Kai nieko nedarai, tai niekas ir nesipriešina, nesupyksta.

Imk algą, būk fonu ir tylėk

Tad kurių galų premjerui iš viso reikalingi patarėjai? Nebent kaip valdžios fonas. Kaip kalifui didieji viziriai. Klausau tik tų patarimų, tiksliau, pritarimų, kurie sutampa su A.Butkevičiaus nuomone „neveiklumas dėl šventos ramybės“. O jei koks nors neapsikentęs viziris klykteli „kalife, veik!“, dėl savo šventos ramybės nukirsdinu. Ar taip neapsikenčiu viešos kritikos, kad patarėjas pats susipranta pasitraukti. O premjerui telieka liepti referentei parašyti skelbimą: „Reikalingas patarėjas su visais įmanomais moksliniais laipsniais ir titulais. Patarinėjantis nieko valstybėje nekeisti, nes metų laikai keičiasi savaime. Su kompetencija - imantis algą, imituojantis darbą ir tylintis.“

Keistoka situacija, kai dvejus metus premjeras, nuolat keisdamasis su savo patarėju nuomonėmis, pripažino tik vieną bendrą nuomonę. Dėl euro įvedimo. Bet ir čia nebuvo originalus. Nes dėl euro sutapo ir Dalios Grybauskaitės, ir Europos Sąjungos vadų nuomonė. Niekas nesiūlė įsivesti tugriko.

Būsimas įrašas metraštyje - „Jis buvo, bet nebuvo“

Krizių metais valstybės gelbėjasi, pereina į vegetavimo režimą, o krizei pasibaigus vykdo neatidėliotinas reformas. Vyriausybės pirmus dvejus metus tas reformas ir kitus neatidėliotinus darbus sugalvoja ir vykdo, o likusius dvejus metus trypčioja, baidosi rinkėjų nemalonės ir teisinasi. Drąsesnės vyriausybės netgi išdrįsta, nors ir besiteisindamos, tas reformas tęsti. Aiman, A.Butkevičiaus politinėje biografijoje tikrai nebus įrašyta, kad Lietuvai išbridus iš ekonominės krizės Ministrų kabinetui vadovavo energingas reformatorius. Atvirkščiai. Matyt, bus įrašyta, kad premjeras reformoms ekonomiškai tinkamą laiką pratrypčiojo vietoje. Per pirmus dvejus metus tik pabaigė du darbus, sumanytus D.Grybauskaitės ir pradėtus ankstesnių vyriausybių. Baigtas statyti suskystintų gamtinių dujų terminalas ir įvestas euras.

O kur asmeniniai žygdarbiai? Skirti metraščiams, analams, odėms, ainių liaupsėms? Kad Viešpaties 2012-2016 metais, kai Lietuvos Vyriausybei vadovavo A.B., suklestėjo pirkliai, menai, miestelėnai, amatininkai? O Lietuva, valdant išminčiui A.B. ir jo patarėjams, išgyveno aukso amžių? Kažkaip blankoka. Jokios ugnelės. Juk nuolatinis, ritmingas žygiavimas iš Vyriausybės pastato į S.Daukanto aikštės pastatą ir išžygiavimas iš šio pastato į premjero būstinės pastatą jokiam ainiui neatrodys labai didelis žygdarbis. Net ir įvertinus, kad S.Daukanto aikštės dama įnoringa, bet vis vien ne radiacija. Na, žygiavo protėvis. Pirmyn ir atgal. Na, rytais kalbėjo vienaip, saulei įdienojus - antraip, o vakarop - trečiaip. Susumavus - niekaip arba nekaip. Na, pagalvos ainiai, kad protėvis buvo politinis poliglotas. Kalbėdavo vis kita kalba, todėl vienakalbiai protėviai nesuprasdavo, kuri kalba tikra.

Tik viena nenukopijuota savybė?

Lietuvoje, kai kas nors imasi reformų, užsitraukia oponentų ir naujovių nepakeliančių piliečių rūstybę. Visiems neįtiksi. Kas nors vis vien ima griežti dantimis. Ir tvirtinti, kad reforma ne ta, ne tokia, reforma be formos ar tik forma. Matyt, premjeras, nenorėdamas užsitraukti rūstybės, pasirinko asmeninio politinio išgyvenimo taktiką. Kaip išlikti poste. Klausytis prezidentės, kad nerūstautų. Lygiai kaip ir Andrius Kubilius. Šypsotis piliečiams, kad maloniai juos nuteiktų. Kaip nemokėjo A.Kubilius. Per daug nekritikuoti savo pirmtakų, sutarti su partijos bičiuliais. Kaip mokėjo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas. Ir nieko per daug neužkliudžius išlaukti kadencijos pabaigos. Kaip mokėjo Valdas Adamkus. Tad iš visų šitų anksčiau išvardytų savybių A.Butkevičiui priskirtina tik viena nenukopijuota savybė - visada viešai šypsotis, kad maloniai nuteiktų. Kam paversti savo taikingą gyvenimą mūšiu, kuriame gali pralaimėti? Jei gali paversti tykiu, jaukiu kurortu. Su padavėjo šypsena.

Dama žemina, bet džentelmenas nepyksta

D.Grybauskaitė irgi viešai pareiškė, kad nesitiki iš šios Vyriausybės jokių strateginių projektų. Džentelmenas turėtų įsižeisti, kai dama jį viešai laiko nieku ir nieko iš jo nesitiki. Net serenados po balkonu. Premjeras smarkiai rizikavo tik tada, kai dėl saugumo apsistatė darbo grupėmis. Nes apsistatyti darbo grupėmis vis vien ne tas pats, kaip apsistatyti spintomis. Grupės, jei joms netrūksta akademinio intelekto, vis vien dirba. Ir pateikia savo išvadas. Nėra tokios darbo grupės, kuri nieko nesiūlytų keisti. Nes nieko nekeisti galima tik patekus į idealią valstybę Rojų. Ne į Lietuvą, neturtingiausią euro zonoje. Ir nėra nė vieno savęs gerbiančio specialisto, koks yra ir S.Jakeliūnas, kuris, tapęs premjero patarėju, patarinėtų premjerui tik vegetuoti. Net ir tada, kai valdančiosios koalicijos partneriai nerimsta, skubina. Juk kiekvienam aišku, kad kažkas keisto yra valstybės finansuose, jei net nesutariama, kiek šiemet augs šalies ekonomika. Finansų ministerija prognozuoja 3,4 proc. augimą. Premjeras - 2,6-2,8 proc. D.Grybauskaitė - 2,5-3 proc. Komercinių bankų analitikai - dar kitaip. Bet pats svarbiausias uždavinys - kad augant ekonomikai turėtume valstybės vadovų strategų. Ir jų strategijos būtų solidesnės nei asmeninio išgyvenimo strategija.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“