5 nuotr.Net ir praėjus 24 metams nuo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, tos nakties dalyviai sako iki gyvenimo pabaigos nepamiršiantys nė vienos tomis dienomis išgyventos akimirkos. Tradiciškai į susitikimą susirinkę Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos nariai su „Vakaro žinių“ žurnalistais dalijosi savo atsiminimais ir svarstė, ar už šiandienę Lietuvą jie narsiai kovojo prieš 25 metus.
Arnoldas BARYSAS, Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas, pensininkas, buvęs fotokorespondentas:
Iki šios dienos iš atminties vis dar nėra išblėsę atsiminimai apie patį žiaurumą, siaubą. Vis dar gerai atsimenu tankų šviesas, šarvuočių lakstymą pirmyn atgal. Man iki šiandien žiūrint filmą ar serialą vis kyla asociacijų su tos nakties prisiminimais.
Aš visuomet save priskirdavau labiau prie maištininkų, visą gyvenimą stengiausi nenusileisti ir nieko nebijoti, o įvykių metu dirbau reporteriu, tad man reikėjo kuo arčiau būti, kuo geresnį kadrą pagauti. Visas apsikarstęs technika lakstau ten, lendu, ir tai priminė euforinę būseną, kuri labai panaši į sapną. Adrenalino pagautas ieškojau geriausių kampų ir tai net šiek tiek priminė žaidimą.
Aš budėjau prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. Pamačiau, kaip atvažiuoja tanketės, ir lėkiau prie šoninio išėjimo, pamanęs, jog bus puikus kadras, nes buvo girdėti, kad planuoja išvaryti iš pastato televizijos darbuotojus. Ten tuomet stūksojo nedidelis miškelis, jame buvo daug kariškių. Juos aš mačiau, pro juos, maniau, praeisiu, o jie į mane metė sprogstantį paketą. Jis mane kaip varlę į orą išmetė. Nukritęs pakniūpstomis slinkau tolyn.
Po smūgio girdėti pradėjau tik kitą parą. Santariškių klinikoje buvo daug tokių nukentėjusių kaip aš. Gydytojai pasakė, kad būgneliai nesprogo, nustatė neuritą. Gavau režimą kasmet po 12 dienų reabilitacijoje leisti vaistus, kad kurtėjimo procesas bent kiek būtų stabdomas. Bet man jau po pirmųjų metų atsibodo nuolat gulėti ir ilgainiui supratau, kad taip iš dalies patogu gyventi - ko nenori, to ir negirdi.
Net jei ir ir dėl darbo nebūtų reikėję, vis tiek tą naktį būčiau ėjęs budėti. Kitą dieną prie Spaudos rūmų dalyvavau.
Šiandien iš šono turbūt atrodo, kad mes amžinai verkiame ir nuolat esame bet kokios valdžios opozicija. Tačiau nesame tie, kurie skundžiasi, tiesiog esama dalykų, kurie visiškai lengvai išsprendžiami. Šiandien valdžios požiūris, deja, kitoks.
Tradiciniame, jau ketverius metus organizuojamame koncerte „Už laisvę“ savo jėgas suvienys Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunių choras ir Vilniaus miesto savivaldybės Šv.Kristoforo kamerinis orkestras.
Galingas dviejų chorų ir orkestro skambesys išskirtinėje programoje, kurią kolektyvai atliks sausio 13 d. 19 val. Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje. Koncerte taip pat pasirodys solistė Vida Taurinskaitė-Rukšienė (sopranas) ir pianistė Loreta Barzinskaitė-Kuliešiuvienė. Diriguos Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė.
Alfredas STIPINAS, nukentėjęs per Sausio 13-osios įvykius, pensininkas, visuomenininkas:
Net ir po tiek laiko viskas stovi akyse, lyg būtų įvykę šiandien. Aš pats esu kilęs iš Baltarusijos, bet jau daug metų gyvenu Lietuvoje. Ir iš karto labai pamilau Lietuvą. Dar būdami paaugliai ėjome ir rinkome parašus, kad mus priimtų į lietuvišką mokyklą, kad suteiktų pasus ir galėtume mokytis lietuviškai. Kai prasidėjo Sąjūdis, visuomet atvažiuodavome budėti iš Pagirių, kur gyvenu.
Prasidėjus Sausio 13-osios įvykiams nebuvo baimės nevažiuoti, nes išgirdome kvietimą, kad reikia daug žmonių. Nuvykome prie Spaudos rūmų ir prasidėjo neramumai. Aš pats esu tarnavęs sovietų armijoje, tad galėjau atskirti, ar tanką vairuoja paprastas kariškis, ar jau profesionalas. Pamačiau, kad jie važiuoja per kelią ir sustoja. Pastebėjau, kad priekyje tanko buvo patranka, bet yra ir kulkosvaidis. Pamaniau, kad gali šauti į Spaudos rūmų sieną ir pasiūliau žmonėms geriau šiek atsitraukti. Tuojau pat šovė salvių ir visą minią nušlavė kokius 10 metrų nuo tankų.
Man iš karto pradėjo spengti ausys ir iš nosies pasipylė kraujas. Teko apsilankyti Karoliniškių poliklinikoje, ten išrašė vaistų ir išsiuntė namo. Bet vakare vėl išgirdau kvietimą ir atsidūriau prie Radijo ir televizijos komiteto. Prasidėjo puolimas, važiavo tankai, mašinos, kareiviai daužė minią su automatais. Visa tai vyko mūsų akyse. Besitraukiantys kariškiai stūmė minią, aš atsitrenkiau į įžeminimą ir susimušiau stuburą. Iš karto buvau 3 mėnesiams paguldytas į ligoninę.
Geriausiai atsimenu, kokia buvo stipri žmonių vienybė. To šiandien jau šiek tiek trūksta. Ir ne tik vienybės, gal šiek tiek ir valdžios sąžiningumo. Bet aš visuomet sakau, kad prie visų valdžių žmogus turi dirbti. Kai nėra žmogiškumo, supratimo, atjautos, sunku gyventi, sunku norėti tarnauti savo šaliai.
Sabina PUNTEŽIENĖ, nukentėjusioji per Sausio 13-osios įvykius, pensininkė, pedagogė:
Tuomet dalyvavau Vilniaus mokytojų namų folkloro ansamblyje „Krivulė“. Tą sausio 12-osios dienos rytą turėjome vykti į koncertą Dusetose. Jau susirinkome išvykti, o įvykiai prie Spaudos rūmų jau buvo prasidėję, tad mūsų vadovas pasakė, kad niekur nevažiuosime.
Su trimis bičiuliais prie televizijos bokšto atvykome apie 20 val., o jau po vidurnakčio aš pavargau ir sušalau, pasakiau bičiuliams, kad norėčiau namo. Vienas vyras pro šalį ėjo su radijo aparatėliu ir klausė žinių. Kai jis išgirdo, kad noriu namo, paėmęs mano ranką pasakė, kad šią naktį bus puolimas ir išeiti jokiu būdu negalima. Aš po jo žodžių susilaikiau.
Tada mes prisidėjome prie Druskininkų kapelos, kuri čia buvo atvykusi ir dainavo, visi šokome, dainavome, gėrėme karštą arbatą. Atrodė viskas taip jauku ir ramu, bet prieš antrą valandą nakties tikrai pasigirdo tankų gausmas. Susikibome rankomis į kokias 5 grandines ir apjuosėme bokštą, tikėdami, kad ant žmonių juk tankai nevažiuos. Pradėjome giedoti maldas, staiga privažiavo tanketės, iš jų pasipylė kariškiai. Vienas iš jų mus piktai praskyrė alkūnėmis ir lėkė prie bokšto. Pradėjo daužti stiklus ir pasigirdo baisūs klyksmai iš šonų. Tada prasidėjo visa velniava. Girdėti tik tankų gaudesys, triukšmas, iš garsiakalbio pasigirdo, kad valdžia pereina į kariškių rankas.
Tačiau mes nesitraukėme. Aš po savo kojomis žuvusių žmonių nemačiau, bet buvo galima girdėti, kaip žmonės klykė iš skausmo ir iš siaubo. Į vienus šaudė, ant kitų užvažiavo tanketės. Visa tai matant man kažkodėl kilo didžiulė baimė, kad gali nugriūti bokštas. Nuo kažkur 2 val. 30 min. pradėjo važiuoti greitosios medicinos pagalbos automobiliai.
Po visko grįžusi namo aš kritau ant sofos ir atrodė, kad nieko negirdžiu, o ausyse kažkoks gaudesys. Bet nekreipiau į tai dėmesio, nes atrodė, kad tai nėra taip svarbu. Juk buvo žuvusių ir rimtai sužeistų, ausis turbūt nieko tokio. Tačiau po mėnesio apsilankiusi pas gydytoją sužinojau, kad girdimumas jau tėra 25 proc. Vėliau už dalyvavimą šiuose įvykiuose buvau apdovanota medaliu.
Tačiau ne tai svarbu, svarbiausia, kad mes atstovėjome. Man tai buvo kaip karas ir jausmas buvo toks, kad esi fronto linijoje.
Dar ilgą laiką čia važinėdavo tanketės ir man kaskart pamačius šiuos vaizdus byrėjo ašaros. Bet šiandien vis tiek eičiau. Su daina ir pakeltomis galvomis. Žinoma, galima sakyti, kad valdžia negaili pensininkų ir kam aukotis, bet gal valdžia nežino, kad ir jie bus pensininkai. Tegu jie paspringsta, mes ne valdžią, o nepriklausomybę gynėm, savo šalį.
Muzika laisvės gynėjams
Tradiciniame, jau ketverius metus organizuojamame koncerte „Už laisvę“ savo jėgas suvienys Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunių choras ir Vilniaus miesto savivaldybės Šv.Kristoforo kamerinis orkestras.
Galingas dviejų chorų ir orkestro skambesys išskirtinėje programoje, kurią kolektyvai atliks sausio 13 d. 19 val. Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje. Koncerte taip pat pasirodys solistė Vida Taurinskaitė-Rukšienė (sopranas) ir pianistė Loreta Barzinskaitė-Kuliešiuvienė. Diriguos Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė.
Įėjimas nemokamas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
