Prezidento patarėja: diplomatinių santykių su Kinija atkūrimas Lietuvai nėra prioritetinis klausimas

„Šis klausimas Lietuvai nėra prioritetinis. Mūsų prioritetiniai klausimai yra ne apie Taivaną. Mūsų prioritetiniai klausimai yra apie mūsų regiono saugumą, apie Rusiją ir apie karą Ukrainoje.  Tai jeigu taip visiškai atvirai – taip, tai yra vienas iš globalių klausimų, bet tai nėra prioritetinis klausimas, dėl kurio mes dabar viską metame ir sprendžiame tik šį klausimą“, – interviu Eltai teigė A. Skaisgirytė.

„Yra vertinamas visas paveikslas. Žinoma, kad tai yra Rusija kartu su savo pagalbininkais, o tarp tų pagalbininkų yra Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas ir Baltarusija – visi jie vaidina tam tikrą vaidmenį, kurie leidžia Rusijai toliau tęsti karą. Gal jie nėra kritinės svarbos, bet jie padeda Rusijai. Esant šitokiam paveikslui, suprantame, kad teoriškai atkurti santykius ambasadorių lygiu būtų okay, bet praktiškai – nėra to, kas mus verstų tą daryti labai, labai greitai“, – akcentavo ji.

Kiek anksčiau premjerė Inga Ruginienė teigė, kad nematytų problemos Taivaniečių atstovybę pervadinti Taipėjaus vardu, o į tai reaguodamas G. Nausėda pabrėžė, kad toks sprendimas nėra vienašalis. Vis tik, A. Skaisgirytė sako, kad tokiu būdu prezidentas leido Vyriausybės vadovei bandyti įgyvendinti šiuos tikslus.

„Prezidentas turbūt tarp eilučių leido premjerei bandyti įgyvendinti jos tikslus, tik pasiūlė, kad ministrė pirmininkė ir turėtų juos įgyvendinti. Ar jie bus sėkmingai įgyvendinti – nežinau“, – tikino patarėja. 

„Prezidento pozicija yra sutampanti ta prasme, kad taip – tikrai buvo 18-osios Vyriausybės klaida atidaryti atstovybę tokiu pavadinimu, tačiau užverskime šį puslapį, nezirzkime dėl to ir geriau pasižiūrėkime, ką galime naudingo padaryti Lietuvai dabar, jau po 5 metų“, – akcentavo ji.

Be to, pasak patarėjos, tokią premjerės retoriką būtų galima laikyti siekiu sukelti spaudimą Taivano pusei. 

Tiesa, A. Skaisgirytė teigia, kad vasarį vykusiame pasitarime užsienio politikos klausimais buvo sutarta, jog Vyriausybė kalbėsis su Taivanu ir skatins jį įgyvendinti 2021 metais duotus pažadus. Pasak jos, taivaniečiams dabar suteikta galimybė daugiau investuoti į Lietuvą.

„Po paskutinio pasitarimo su prezidentu dėl užsienio politikos, kuriame dalyvavo ir premjerė, Seimo pirmininkas, ministrai, šitos galimybės buvo aptartos ir sutarta, kad Vyriausybė kalbėsis su taivaniečiais ir skatins juos įgyvendinti pažadus, kurie buvo duoti mums dar 2021 metais. Kitaip sakant, Taivano investicijos Lietuvoje, puslaidininkių gamyba ir panašūs dalykai. Žodžiu, tai turėtų būti kažkas labiau apčiuopiama negu dabar, nes tai, kas yra dabar, tai gerai, kad yra, bet tai labai nedaug“, – sakė A. Skaisgirytė. 

„Mes kalbame apie ekonominį, mokslinį bendradarbiavimą. Ekonominis bendradarbiavimas reiškia stambias investicijas į Lietuvos ūkį“, – teigė ji, neįvardydama, koks skaičius būtų laikomas stambia investicija. 

Vis tik, santykių atstatymo klausimu kamuoliukas yra Kinijos rankose, tačiau šiuo metu akivaizdu, kad Pekinas nenori atkurti diplomatinių ryšių, svarsto patarėja.

„Santykiams atkurti reikia dviejų pusių noro, o iš Kinijos pusės šito noro nėra, tai yra visiškai akivaizdu. Iš mūsų yra deklaruojamas noras. Ar mes pasiryžę daryti bet kokius veiksmus, kad juos atkurtume? Tikrai ne. (...) Mes nieko nepadarėme, dėl ko ambasadų statusą reikėjo nužeminti, tai buvo padaryta Kinijos iniciatyva“, – dėstė patarėja. 

– Ponia Skaisgiryte, galbūt pradėkime nuo šviežiausių įvykių. Tiek jūs, tiek prezidentas G. Nausėda jau buvote pasisakę, kad suprantate JAV veiksmus Irane, tačiau, žvelgiant į ateities perspektyvą, kaip apskritai šie įvykiai ir tolesnė jų eiga gali paveikti situaciją Europoje? Kalbant ir apie galimas rizikas ateityje, ir poziciją, saugumo situaciją regione.

– Visiškai aišku, kad dabar Artimųjų Rytų regionas dega, yra labai karšta karo fazė. Prezidentas (Donaldas – ELTA) Trumpas yra sakęs, kad jo planavime tai yra 4 savaitės.

Visų interesas yra, kad šie įvykiai neišsitęstų nei laiko, nei geografine apimtimi. Tačiau su geografine apimtimi mes jau matome, kad Iranas atsakomuosius smūgius sudavė regiono valstybėms, pirmiausia Arabijos pusiasalio valstybėms, bet ne tik joms.

Buvo pranešimų apie droną Kipre, pranešimai apie du dronus Azerbaidžane. Kliuvo geriau gerokai plačiau. Vis tiek manytume, kad geriausiu įmanomu scenarijumi tai neturėtų būti ilgas karas. Žinoma, amerikiečiai patys turės nuspręsti, kada jų tikslai bus pasiekti. 

Kitas dalykas, kuris visada kyla dieną po karo, – kaip Iranas tada atrodys dieną po karo ir ar esminis valdžios pakeitimo pokytis gali įvykti, ar tai bus tas pats, sakykime, ajatolų režimas, tik galbūt su kitais žmonėmis, su jų įpėdiniais.

Tai į šitą klausimą dar šiandien per anksti atsakyti, dar negalime. Žinoma, galvojame ir apie tai, kiek Irano režimas būtų galingas ir galėtų Europoje destabilizuoti situaciją, kadangi vis tiek yra šalia.

Žinome, kad Irano žvalgyba veikia ir užsienyje, kitaip sakant, ir Europoje, kad yra šalių, kurios yra pranešusios apie tai, kad demaskavo Irano agentus ir panašiai. Šito irgi negalima atmesti ir tokio teroristinio veikimo Europoje – taip pat. Todėl turime būti budrūs, dalintis su partneriais informacija.

– Tarp Lietuvos partnerių visgi yra kelios valstybės, kurios įžvelgia tarptautinės teisės pažeidimų dėl šių atakų prieš Iraną. Ar Lietuva bent iš dalies sutinka su tokia pozicija? 

– Matote, su tarptautine teise šiais laikais yra sudėtinga, kadangi tarptautinės teisės visa sistema gimė po Antrojo pasaulinio karo. Kitaip sakant, ji įteisino tą pasaulio surėdymą, kuris užgimė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai tam tikros valstybės laimėjo tą karą, o kitos jį pralaimėjo.

Buvo sukurta Jungtinių Tautų sistema, kur vėlgi į patį, sakykime, svarbiausia organą – Saugumo Tarybą – sutarta, kad 5 valstybės eina kaip nuolatinės narės, kitos ne nuolatinės, jos rotuojasi. 

Nuolatinės narės pagal sukurtą teisinės valstybės sistemą turėjo užtikrinti taikų pasaulio sambūrį. Ir ką mes matome po kelių dešimtmečių – viena valstybių užpuola kitą Jungtinių Tautų narę.

Kalbu apie Rusiją, kuri užpuola Ukrainą. Tai kur čia yra tarptautinė teisė? Kur yra tarptautinė teisė, kai tie autokratiniai režimai, šiuo atveju Irano režimas, brutaliausiu būdu žudo savo pačių žmones?

Nevyriausybinės organizacijos kalba, kad per sausio–vasario mėnesį vykusius protestus nužudyta apie 25 tūkst. žmonių.

Tai sunkiai suvokiami skaičiai, bet jie yra. Tai ar čia tarptautinė teisė, kai taip žudomi žmonės? Tad matome, kad tarptautinės teisės erozija, deja, vyksta, ir ji vyksta pačiu akivaizdžiausiu būdu.

Geriausia, jeigu iš tos situacijos, kai viena sistema žlunga, gimtų nauja sistema, kuri būtų teisingesnė ir teisingesnė visiems. Ar taip įvyks, matysime. 

– Pastaruoju metu tiek politinėje, tiek viešojoje erdvėje į šviesą vėl išlindo diskusijos, kurios gal nebuvo niekada nutilusios, bet vėl tarsi atsidūrė dėmesio centre – tai yra galimybė atkurti Lietuvos ir Kinijos diplomatinius santykius. Kinija, priešingai nei Lietuva, pasmerkė JAV veiksmus Irane. Kaip žinia, Teheranas apskritai yra vienas iš Pekino sąjungininkų, partnerių. Kiek dabartinė situacija gali keisti Lietuvos poziciją ar požiūrį į Kiniją bendrai? 

– Čia vis tiek reikėtų turbūt sugrįžti į 2021 metus, kai tie santykiai pasigadino, ir tai neįvyko, sakyčiau, labai staigiai, nes iki tol santykiai buvo diplomatiniai, ambasadorių lygiu ir visa kita.

Tačiau Lietuva išėjo iš tuometinio 17+1 formato, iš vadinamosios kinų „Belt and road“ iniciatyvos, tai turbūt viskas prasidėjo nuo to. Kinams, žinoma, tas nepatiko, bet šitą dar jie prarijo.

Vėliau, kai buvo įkurta Taivaniečių atstovybė Vilniuje, žinoma, tai jau labai buvo prieš Kinijos politiką. Mes sakėme tada ir sakome dabar, kad Taivaniečių atstovybė yra prekybinė, ekonominė atstovybė, neturi diplomatinės atstovybės statuso, todėl tai niekaip nekeičia Lietuvos pozicijos, o Lietuva laikosi vienos Kinijos politikos.

Iš mūsų pusės, mums atrodo, kad mes nieko nepadarėme, dėl ko ambasadų statusą reikėjo nužeminti, tai buvo padaryta Kinijos iniciatyva. Taigi kamuoliukas vis tiek yra Kinijos rankose. 

– Jūs užsiminėte, kad jau ne vienerius metus Lietuvos ir Kinijos santykiai yra įtempti. Apžvelkime ir kitas dedamąsias. Kinija žinoma kaip Vladimiro Putino režimo palaikytoja, ji teikia Rusijos karo pramonei reikalingų prekių, technologijų, Pekinas apskritai prisideda prie Aliaksandro Lukašenkos režimo išlaikymo, pastaruoju metu yra matyti, kad Kinijos ir Baltarusijos santykiai tik stiprėja. Kiek šie faktoriai apskritai yra vertinami diskutuojant apie galimą santykio atkūrimą? 

– Žinoma, yra vertinamas visas paveikslas. Ir dar iš to, ką jūs išvardinote, aš pridėčiau dar vieną svarbų apibrėžimą – NATO savo doktrinoje Kiniją dabar apibrėžė kaip Rusijos karo prieš Ukrainą įgalintoją.

Niekam ne paslaptis, kad Kinija teikia savo technologijas, ginkluočių technologijas, kurių pagrindu Rusija gali pasigaminti ginklus ir juos naudoti kare prieš Ukrainą.

Žinoma, kad tai yra Rusija kartu su savo pagalbininkais, o tarp jų yra Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas ir Baltarusija, visi tie pagalbininkai vaidina tam tikrą vaidmenį, kurie leidžia Rusijai toliau tęsti karą.

Gal jie nėra kritinės svarbos, bet jie padeda Rusijai. Esant šitokiam paveikslui, suprantame, kad teoriškai atkurti santykius ambasadorių lygiu būtų okay, bet praktiškai – nėra to, kas mus verstų tą daryti labai, labai greitai. 

– Ar apskritai nėra įžvelgiama kažkokių realių rizikų, bandant atkurti tuos santykius dėl jūsų jau išvardintų faktorių?

– Santykiams atkurti reikia dviejų pusių noro, tai iš Kinijos pusės šito noro nėra ir tai visiškai akivaizdu. Iš mūsų yra deklaruojamas noras. Ar mes pasiryžę daryti bet kokius veiksmus, kad juos atkurtume? Tikrai ne. 

– Kaip vienas iš argumentų, kodėl netenkina dabartinė situacija su Taivaniečių atstovybe, kad iš jos atsiradimo nebuvo gauta tokios naudos, kokios buvo tikėtasi ar kokie lūkesčiai buvo sukelti. Galbūt yra kuriama kažkokia strategija ar galima tikėtis didesnio spaudimo Taivano pusei, kad tą Lietuvos pasirinkimą labiau „atpirktų“? Ar tokia galimybė išvis yra svarstoma?

– Po paskutinio pasitarimo su prezidentu dėl užsienio politikos, kuriame dalyvavo ir premjerė, Seimo pirmininkas, ministrai, šitos galimybės buvo aptartos ir sutarta, kad Vyriausybė kalbėsis su taivaniečiais ir skatins juos įgyvendinti tuos pažadus, kurie buvo duoti mums dar 2021 metais.

Kitaip sakant, Taivano investicijos Lietuvoje, puslaidininkių gamyba ir panašūs dalykai. Žodžiu, tai turėtų būti kažkas labiau apčiuopiama negu dabar, nes tai, kas yra dabar, tai gerai, kad yra, bet tai labai nedaug. 

– Kas turėtų įvykti arba, ką Taivanas turėtų iš savo pusės suteikti Lietuvai, kad būtų manoma, jog ta partnerystė vis tik „atsipirko“? 

– Mes kalbame apie ekonominį, mokslinį bendradarbiavimą. Tai ekonominis bendradarbiavimas reiškia stambias investicijas į Lietuvos ūkį. 

– Ar galite skaičiais įvardyti, kas yra „stambios investicijos“?

– Ne, skaičiais įvardyti būtų banalu, bet tiek, kiek tų investicijų yra dabar, jų yra mažai. 

– O kas laikoma didesniu prioritetu Lietuvai – diplomatinių santykių su Kinija atkūrimas ar didesnės investicijos iš Taivano pusės?

– Nėra „ar, ar“, idealiuoju atveju turėtų būti „ir, ir“.

– Ar tas „ir, ir“ išvis yra įmanomas?

– Nematyčiau prieštaravimo, kadangi Taivano investicijos gali eiti savo ruožtu, o santykiai su Kinija gali eiti savo ruožtu.

Ar Taivanas išnaudos šitą galimybę, dabar jiems yra suteikta galimybė: investuokite pas mus, investuokite daugiau, vykdykite savo pažadus – matysime pačiu artimiausiu laiku. 

– Kokia yra prezidento strategija ar platesnė vizija šiuo klausimu, kokiu keliu Lietuva turėtų eiti dabartinėje situacijoje? 

– Turėtume išlaikyti orumą. Prezidentas yra ne kartą pabrėžęs, kad apgailestaujame dėl to, kokie tapo santykiai su Kinija, mes jų tokių nenorėjome, ne dėl mūsų kaltės jie pasidarė, ir Kinija, jeigu ji norėtų juos atkurti, tai ji galėtų juos atkurti. Iš mūsų matymo, tam reikia labai nedaug.

Tam reikia pasakyti, kad ambasadoriai gali sugrįžti, kad Lietuvos ambasadorius bus priimtas Pekine – mes priimtume Kinijos ambasadorių Lietuvoje. Labai nedaug.  

– Kas apskritai Lietuvoje šiuo metu yra Taivano–Kinijos klausimo flagmanas? Prezidentas, premjerė, užsienio reikalų ministras? 

– Šis klausimas Lietuvai nėra prioritetinis. Mūsų prioritetiniai klausimai yra ne apie Taivaną. Mūsų prioritetiniai klausimai yra apie mūsų regiono saugumą, apie Rusiją ir apie karą Ukrainoje. 

Tai jeigu taip visiškai atvirai – taip, tai yra vienas iš globalių klausimų, bet tai nėra prioritetinis klausimas, dėl kurio mes dabar viską metame ir sprendžiame tik šį klausimą. 

– Tačiau pastaruoju metu premjerė I. Ruginienė, Vyriausybė, apskritai valdantieji socialdemokratai kelia šį klausimą, jį akcentuoja, daug apie tai kalba ir sako, kad Lietuvos interesas yra santykių su Kinija atkūrimas. Vis tik viešojoje erdvėje susidarė įspūdis, kad galėjo išsiskirti premjerės ir prezidento pozicijos, kai Vyriausybės vadovė mano, kad tarsi nematytų problemos pervadinti atstovybę Taipėjaus vardu, o prezidentas sako, kad toks sprendimas nėra vienašalis. Tai gali skambėti kaip tam tikras sudrausminimas. Kaip iš tiesų yra politiniuose kuluaruose? Ar šią situaciją ir šį klausimą tikrai labiau kuruoja Vyriausybė? 

– Prezidentas turbūt tarp eilučių leido premjerei bandyti įgyvendinti jos tikslus, tik pasiūlė, kad ministrė pirmininkė ir turėtų juos įgyvendinti. Ar jie bus sėkmingai įgyvendinti – nežinau. 

Dėl ko buvo sutarta per paskutinį pasitarimą tikrai, tai, kad taivaniečių investicijos turėtų būti didesnės. Šiuo klausimu jokių abejonių, skirtingų nuomonių nėra.

– Jūs ne kartą minėjote, kad Lietuva neskuba atkurti santykių su Kinija. Apskritai atrodo, kad Prezidentūra atsargiau vertina šį klausimą ir apie Kiniją kalba įvertindama galimas rizikas. Vyriausybė ir jos vadovė savo ruožtu pasisako kiek dažniau, ryžtingiau ir, rodos, su didesniu noru atkurti diplomatinius santykius. Ar išsiskiria šių dviejų institucijų pozicijos? 

– Premjerė I. Ruginienė, sakydama, kad Taivaniečių atstovybės įkūrimas tokiu pavadinimu buvo klaida, apeliuoja į 18-osios Vyriausybės žingsnius.

Tai yra politinių priešininkų, opozicijos šiuo metu, žingsnius. Jos sakymai, turint minty tai, ką daro pozicija, opozicija, mes kritikuojame politinius priešininkus, sakome, kad būtume darę kitaip arba padarysime kitaip. Čia yra politinio lauko kalbėjimas. 

Prezidento pozicija yra sutampa ta prasme, kad taip – tikrai buvo 18-osios Vyriausybės klaida atidaryti atstovybę tokiu pavadinimu, tačiau užverskime šį puslapį, nezirzkime dėl to ir geriau pasižiūrėkime, ką galime naudingo padaryti Lietuvai dabar, jau po 5 metų.

Čia atsiremiame į parodymą taivaniečiams: žiūrėkite, jūs sugudravote su atstovybės pavadinimu, bent jau atpirkite tą didesnėmis investicijomis. 

– Premjerės retoriką būtų galima laikyti kaip siekį sukelti spaudimą Taivano pusei?

– Manyčiau, kad ne be šito. 

– Pasikalbėkime kita tema. Turint galvoje JAV prezidento D. Trumpo pasisakymus Ukrainos, Grenlandijos atžvilgiu, siekį derėtis su Rusija, palankų požiūrį į A. Lukašenką, kaip Baltarusijos vadovą, kiek D. Trumpas gali būti „grėsmingas“ Lietuvai ir Europai?

– JAV yra mūsų sąjungininkės. Tad JAV vadovo niekaip nepavadinčiau grėsmingu sąjungininkėms.

– Tačiau kiek D. Trumpo pozicija tam tikrais klausimais kelia nerimą? 

– Kiekvienas naujas mūsų sąjungininkų vadovas, ateidamas į politinį lauką, užduoda mums klausimą: tai kaip dabar dirbsime, kokiais metodais? Ar viskas išlieka taip, kaip buvo, ar bus naujovių?

Kai D. Trumpas atėjo dar pirmą kartą – buvo aišku, kad bus naujovių, nes darbo metodai skyrėsi nuo prieš tai buvusio prezidento.

Kai D. Trumpas atėjo antrą kartą, jo darbo metodai taip pat skyrėsi nuo buvusių prezidentų. Skiriasi tuo labai aiškių rezultatų siekimu. Skiriasi tuo, kad labai aiškiai komunikuojama, ko norima. 

Komunikacija yra netgi tiesmuka, labai aiškiai įvardijami JAV tikslai. Matėme JAV nacionalinio saugumo strategiją, vėliau gynybos strategiją, ten labai aiškiai iškomunikuota, netgi, sakyčiau, visiškai paprastais žodžiais, neakademiškai iškomunikuota tai, ko Amerika siekė ir kokia Amerika dabar bus, kokiais metodais dabar ji veiks.

Tie tikslai labai aiškiai koreliuojasi su resursais: ten, kur mums nebūtina, – tuos resursus paimame ir dedame ten, kur matome prasmę juos dėti. Matosi santykis ir su sąjungininkais: su kuo jūs ateinate, ką mes galime pasiūlyti, ką jūs galite pasiūlyti ir galbūt prisiderinti prie šito veikimo stiliaus. 

Europiečiams iš pradžių buvo sunku, dabar, man atrodo, jau visi šitą perprato ir suprato, kad tai yra vadinamieji dylai, bet tie dylai gali būti win-win (naudingi – ELTA) abiem pusėms. Šitą suprato ir Lietuva.

Mes norime amerikiečių karių – mes jiems siūlome sąlygas, norime amerikietiškų dujų – mes pasiūlome LNG terminalą. Galbūt dar kai ko norėsime ir pasiūlysime, kaip galime bendradarbiauti, kad abiem pusėms būtų naudinga. Kol kas tai mums gerai sekasi. 

– Tačiau kiek D. Trumpo pasisakymai apie Baltarusijos vadovą tam tikra prasme įgalina A. Lukašenkos režimą? Kai JAV prezidentas sako, kad A. Lukašenka yra žmogus, kurį jis labai gerbia ir kuris jam labai patinka?

– Aš nesureikšminčiau šito. Nepamirškime, kad tik prasidėjus prezidento D. Trumpo pokalbiams su A. Lukašenka buvo paleistas tam tikras skaičius politinių kalinių.

Žinoma, mes sakom, ir visiškai teisingai sakome, kad, žiūrėk, kažką paleido, o dar 1 tūkst. tai laiko ir naujų priima. Tačiau kai kurie politiniai kaliniai buvo paleisti, ir šito fakto nereikėtų ignoruoti, nereikėtų visiškai jo nematyti ir sakyti, kad tai neturi reikšmės. Ne, tai turi reikšmę.

Ir Siarhejus Cichanouskis buvo paleistas, ir Marija Kalesnikova buvo paleista (...), ir kiti politiniai kaliniai, kurių vardai jau buvo tapę simboliais. Tiesą sakant, mažai tikėjome, kad jie iš kalėjimo išeis ir jie buvo paleisti. Dėl prezidento D. Trumpo politikos.

– Yra kalbų, kad Europos Sąjunga (ES) bijo priešintis JAV. Ir užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys yra teigęs, kad vienos Europos neužtektų šiuo metu, norint apginti visą žemyną. Kitaip tariant – be JAV pagalbos šiuo metu mes neapsigintume. Viešojoje erdvėje daliai visuomenės susidaro toks įspūdis, kad D. Trumpas gali daryti, ką nori, sakyti, ką nori, ir tai bus toleruojama, nes JAV Europai būtų per didelis praradimas.

– JAV ir europiečių santykis, visų pirma, yra per gynybą ir saugumą. Mes esame to paties transatlantinio Aljanso dalyviai. Tikrai JAV ilgą laiką mokėjo 2/3 gynybinių išlaidų, Europa mokėjo 1/3.

Tai yra objektyvūs skaičiai, tai yra paskaičiuota, niekas dėl šito ir nesiginčija. Ką prezidentas D. Trumpas sako: jūs, europiečiai, pakelkite savo indėlį į gynybą, nes kiek mes galime už jus mokėti.

Ilgai komfortabiliai gyvenus, labai sunku sakyti, kad mes dabar staiga imsime ir susimokėsime už savo saugumą. Bet tada prezidentas D. Trumpas sako: po 5 proc. kiekvienas dedate. 

Tokios šalys, kaip Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Suomija, suprantame, ką tai reiškia. Saugumas yra, visų pirma, mūsų reikalas, ir mes pakelsime iki 5 proc. ir be prezidento D. Trumpo sakymo. Bet kitos šalys, joms atrodo, kad skirti resursus gynybai būtų didžiulė prabanga, jei gali skirti kažkam tai kitam.

Tai čia yra toks labai psichologinis pokytis, kurį dalies europiečių politinė vadovybė turi padaryti tam, kad jie galėtų labai aiškiai kalbėtis su prezidentu D. Trumpu ir sakyti, kad taip, mes padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso. 

Prezidentas D. Trumpas sako, kad branduolinis skėtis ant Europos išlieka, mes neatsitraukiame. Branduolinis kiekis išlieka, kaip NATO ir privalo turėti. Taip pat išlieka žvalgybinė informacija, tie resursai, kuriuos Amerika turi.

Tačiau konvencinė Europos gynyba, konvenciniai pajėgumai, europiečiai, būkite malonūs, susitvarkykite juos, prisigaminkime ginkluotės, kiek jums reikia, ir skirkite tam pinigų. Tai yra tai, apie ką Lietuva kalbėjo daug metų, tik Lietuvos balsas buvo gal mažiau girdimas, Amerikos – geriau. 

– Kalbant apie bendradarbiavimą su JAV, politikos koridoriuose yra kalbama, kad Vašingtonui buriant valstybes į bloką, kuris priešintųsi Kinijos dominavimui kritinių mineralų ir retųjų žemės elementų išgavimo ir gamybos srityje, šia kryptimi nori judėti ir užsienio reikalų ministras K. Budrys. Vis tik, įvairių šaltinių teigimu, šiuo klausimu jo nuomonė nesutampa su premjerės I. Ruginienės pozicija, kuri ragina laukti Europos Komisijos (EK) sprendimo. Kurioje pusėje stovi Prezidentūra?

– Amerikos pasiūlymas dėl kritinių mineralų akto yra labai įdomus. Mano atmintyje kažkas panašaus buvo gal prieš 5 metus, berods, kai JAV kūrė panašų paktą dėl 5G technologijų.

Mintis yra labai panaši į kritinių mineralų, kad 5G technologijas kuria amerikiečiai, jas taip pat kuria kinai, bet yra klausimas dėl europiečių – europiečiai, ar naudosite amerikietiškas, ar naudosite kiniškas? Mes tuo metu turbūt buvome vieni pirmųjų, kurie pasirašėme memorandumą su JAV dėl 5G ir pasirinkome amerikietišką pusę. 

Visiškai aišku, kad dėl kritinių mineralų mes taip pat renkamės amerikietišką pusę. Premjerė galbūt labiau akcentuoja koordinavimą su ES partneriais.

Kaip visada, vėliau išeinant į technines detales, tai yra taip pat ir apie prekybą, o kadangi mes, ES šalys, turime vieną ES prekybos politiką, tai atsiremiame į muitus, į tarifus, kurie galioja visiems.

Tad premjerė teisi ta prasme, kad sako – susikoordinuokime su europiečiais, nes mes kitaip galime išeiti į koliziją dėl muitų ir tarifų. Bet apskritai, strategiškai – žinoma, kad mes anksčiau ar vėliau prieisime prie stadijos, kai pasirašysime kritinių mineralų paktą. 

(...) Nemanau, kad premjerė stabdo (procesą – ELTA). Galbūt ES nejuda taip greitai, kaip norėtųsi. Kadangi dabar, kiek žinau, ekonomikos komisaras Stephanas Sejourne buvo Vašingtone, jis būtų tas derybininkas, tas veidas, kuris derėtųsi su amerikiečiais, tarp Amerikos ir ES. Tačiau vėliau tai niekam neprieštarautų, jeigu Lietuva pasirašytų taip pat ir su JAV.

– Susidaro tam tikras įspūdis, kad užsienio reikalų ministras turi norą, kad Lietuva taptų viena pirmųjų pasirašiusių valstybių ir tokiu būdu tarsi stiprintų santykius su JAV. Ar jūs manote, kad Lietuva nebūtinai turėtų laukti europinės pozicijos?

– Laiko ašis čia nėra pati svarbiausia, svarbu yra, kokioje pusėje mes esame: JAV pusėje ar Kinijos pusėje. Nepaisant mūsų ilgo pokalbio apie tai, kad diplomatiniai santykiai ambasadorių lygiu su Kinija turi egzistuoti, vis dėlto čia mes esame JAV pusėje ir tai yra labai akivaizdu. 

– Šaltinių teigimu, tai nėra pirmas K. Budrio ir premjerės nuomonių išsiskyrimas ar nesutarimas tam tikrais klausimais. Kiek prezidentas yra patenkintas užsienio reikalų ministro darbu?

– Prezidentas visada komunikavo labai aiškiai, kad jis pasitiki užsienio reikalų ministru ir kad yra visiškai patenkintas jo darbu. 

– Ar prezidentas neturi jokių pastabų šiai ministerijai ir jos vadovui?

– Mes anksčiau esame girdėję tam tikrų pastabų dėl personalo, ambasadorių atrankos principų. Tai manau, kad buvo sutvarkyta ir dabar neliko jokių iritantų (dirgiklių – ELTA) šitame faile. 

– Prisimenant praėjusių metų pabaigos aktualijas – kontrabandinius balionus, – šiame kontekste ir šiuo klausimu viešojoje erdvėje, ir tarp politikų atsiranda kritikos būtent K. Budriui. Ar, prezidento nuomone, užsienio reikalų ministras šiuo klausimu viską atliko gerai ir nepadarė klaidų? 

– Ne, mes nematome užsienio reikalų ministro prasižengimų ar klaidų. Jis viską darė taip, kaip turėjo daryti. Tiesiog kai kurie klausimai išeina už jo atsakomybės ribų.

Kontrabandiniai balionai ir vilkikai nėra vien jo atsakomybė, tai yra horizontaliai: ir pasienis, ir susisiekimas, ir panašūs dalykai. Tai yra visos Vyriausybės problema ir labai gerai, kad visa Vyriausybė ją ėmė spręsti.

– Ponia Skaisgiryte, prezidentas yra sakęs, kad Ukraina turėtų tapti ES nare dar iki 2030 m. Šios valstybės lyderis Volodymyras Zelenskis teigė, kad jie būtų pasiruošę į Bendriją įstoti jau kitais metais. Kiek bendrai yra realu, kad apskritai artimiausiu metu Ukrainai pavyktų prisijungti prie ES, žinant, kad Bendrija vieningos nuomonės šiuo klausimu kol kas neturi?

– Prezidentas dar prieš metus iškėlė idėją, kad reikia turėti tikslinę datą, vadinamąją targe deit, kai Ukraina galėtų tapti ES nare. (...) Nuo praeitų metų mes turėjome dar komfortabiliai 5–5,5 metų.

Tai yra realistiškas terminas, per kurį galima būtų pradėti derybas, derėtis, baigti derybas, atlikti sutarčių pasirašymą, ratifikavimo procedūras ir panašiai. 

Tačiau suprantame, kad dabar tas realus derybų procesas yra mažai pasistūmėjęs dėl vienos ES šalies pozicijos. Vyksta tam tikri techniniai darbai, kas labai gerai, kad jie vyksta, nes techniniu lygiu tai įgalina Ukrainą vis tiek realiai judėti, judėti su derybomis, tačiau tai nesivadina derybomis.

Ukraina vis tiek susitikinėja su EK atstovais ir panašiai, tad tas technikalijas jie vis tiek vis tiek judina į priekį. Ar Ukraina galėtų 2027 metais tapti ES nare? Manau, kad tai nėra labai realu. (...) Lietuvos pozicija nesikeičia ir mes su šalimis bendramintėmis toliau stumiame kiek įmanoma greitesnį Ukrainos prisijungimą prie ES. Tai yra mūsų didelis strateginis interesas.

(...) Jeigu 2030 metais pavyktų – tai būtų gera data. Pakankamai ambicinga data. Ir tai būtų reali data.  

– Ar realu perkalbėti Vengriją?

- Manau, kad Vengrijoje taip pat gali įvykti tam tikri pokyčiai. Šiuo metu taip, Vengrija tam prieštarauja, tačiau tai nereiškia, kad prieštaraus dar 5 ar 10 metų. Žinote, politinės mados keičiasi.