3 nuotr.Šiandien pirmą kartą istorijoje oficialiai minima Lietuvos vardo diena. Akademikai, išsikovoję, kad Kovo 9-oji būtų įrašyta į atmintinų dienų sąrašą, šeštadienį rengia mokslinę konferenciją „Lietuvos paminėjimo Kvedlinburgo metraštyje 1010 m.“ ir kviečia susipažinti su Lietuvos valstybingumo ištakomis.
Konferencijos organizatoriai įsitikinę, kad ši data ir diena mūsų istoriografijoje ir valstybės gyvenime yra iš tiesų išskirtinė. Lygiai prieš 1010 metų, 1009-aisiais, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Kvedlinburgo metraštyje Lietuva buvo paminėta aprašant 1009 m. kovo 9 d. įvykius, kai Brunonas, atvykęs į Prūsiją ir pakrikštijęs karalių Netimerą bei apie 300 jo pavaldinių, keliaudamas toliau į rytus su savo palydovais Prūsijos (kai kas teigia, kad Rusijos) rytiniame paribyje buvo nužudyti, įsakius Netimerui pavaldžiam valdovui Zebedenui.
Dalis istorikų kritikuoja tokios datos minėjimą, tačiau konferencijos organizatoriai primena, kad pasaulio istorinėje literatūroje yra nusistovėjusi tradicija metus skaičiuoti nuo pirmojo paminėjimo rašytiniame šaltinyje. Mokslininkų teigimu, šios istorinės datos sureikšminimas valstybės mastu paskatintų visuomenės dalyvavimą valstybės politikos įgyvendinime istorinės ir kultūrinės atminties įprasminimo srityje, prisidėtų prie Lietuvos Respublikos piliečių sąmoningos kultūrinės tapatybės kūrimo, ugdytų pagarbą valstybei, jos istorijai, nacionalinei kultūrai. Pirmą kartą oficialiai minint šią datą, kovo 9 d. 12 val. Kauno ramovės Didžiojoje salėje vyks mokslinė konferencija, kurioje dalyvaus šalies akademikai ir visuomenininkai. Organizatoriai tikina, ketinantys siekti ir aukštesnio tikslo - kad ši svarbi Lietuvos valstybingumui diena būtų pavadinta LIETUVOS DIENA.
- Ar aplinkybės, kuriomis minimas Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose, sumenkina paties paminėjimo fakto svarbą? - „Vakaro žinios“ paklausė vieno iš konferencijos dalyvių, politologijos magistro Mariaus KUNDROTO.
- Tautos įeina į istoriją įvairiais būdais. Mūsų atvejis buvo toks, kad buvo nužudytas žmogus ir tokiu būdu paminėta Lietuva. Manau, kad svarbiausias ne Brunono nužudymo faktas, o Lietuvos krikšto faktas. Žinoma, tai, kad valdovo Netimero brolis Zebedenas nužudė misionierių ir Lietuva grįžo į pagonybę, buvo didžiulis žingsnis atgal.
Turbūt galimos dvi tautiškumo sampratos: kai Tauta yra pasaulis pats savaime ir kai Tauta yra integrali pasaulio ir žmonijos dalis. Manau, Netimeras įkūnyja integraliąją tautiškumo sampratą, o Zebedenas - daugiau izoliacionistinę tautiškumo sampratą. Tai, kad nepavyko išlaikyti Lietuvos krikšto nuo Netimero laikų, paskui turėjo daug neigiamų faktorių. Lietuvai vėliau teko krikštą priimti su kitų šalių ir tautų įtaka. Tad, manau, kad kovo 9-oji yra svarbi diena, nes Lietuva tapo pasaulio tautų šeimos dalimi. Minimas pirmasis baltų valdovo krikštas. Tokiu būdu Lietuva integravosi į platesnę krikščioniškų tautų šeimos visumą.
- 2018 m. balandžio mėnesį visuomenininkai surengė didžiulį Lietuvos Respublikos Trispalvės 100-mečio minėjimą. Tą dieną nevyko jokių oficialių renginių, kaip nevyks ir šiemet, pirmą kartą oficialiai minint Lietuvos vardo dieną. Kodėl šios istorinės dvasios nėra vertinamos aukščiausiu politiniu lygiu?
- Todėl, kad dabar einama į kitą kraštutinumą. Minėjau tautos izoliavimąsi ir gyvenimą uždarame pasaulyje, bet yra ir kitas kraštutinumas - ištirpti plačioje visumoje, prarandant savo tapatumą. Šiuo metu Lietuvos politika ir viešoji kultūra orientuota į kosmopolitizmą ir ištirpimą pasaulyje bei Europoje. Dėl to daugelis svarbių datų ir simbolių yra nustumiami į antrą ar net trečią planą. Kartais ir visai užmirštami, nes dabar svarbiausia yra būti tikru europiečiu, tikru pasaulio piliečiu ir priimti visas iš ten atplaukiančias vertybes. Dažniausiai tai yra masinė emigracija, seksualinių mažumų propaganda. Ir tai nėra visuma, tai yra politinės ideologijos, siekiančios apsimesti visuma. O mūsų istorinio tapatumo žymės tampa nesvarbios. Mūsų tradicijos, geriausiu atveju, laikomos atgyvena, o kai kurių nuomone netgi destrukcija. Nes neva skatina izoliavimąsi nuo pasaulio. Bet pasaulio turtingumas ir yra kultūrų įvairovė.
- Kur didesnė tikimybė Tautai išlikti - prisišliejus prie daugumos masės ar išlaikant autentiškumą?
- Pasisakyčiau už pusiausvyrą. Antanas Smetona labai gražiai suformulavo mūsų užduotį - per Tautą į pasaulį ir žmoniją. Lietuva turėtų būti mums vertybiniu pasaulio centru, o iš to centro, einame į platesnes erdves, pateikdami save pasauliui ir perimdami iš pasaulio tai, kas yra gražiausia. Per tokią kultūrų apykaitą ir vyksta pasaulio pažanga.
