respublika.lt

Partijų daug, o ginti valstybės nėra kam

su Vito TOMKAUS komentarais

(0)
Publikuota: 2020 rugsėjo 24 08:12:31, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 20 nuotr.
Rolandas Paksas su žmona Laima. Eltos nuotr.

Formaliai žiūrint, šiandien prezidentas Rolandas PAKSAS nebėra viešas asmuo, jis neina jokių valstybinių pareigų ir aktyviai nedalyvauja visuomenės gyvenime (bent kol kas), išskyrus kvapą gniaužiančius su kitais akrobatinio skraidymo ANBO komandos nariais pasirodymus visuotinėse šventėse. Bet tikriausiai niekada Tautos išrinktas prezidentas, net tokio sudėtingo likimo, kaip R.Paksas, negali likti vien privačiu asmeniu, užsišovusiu devyniais užraktais nuo visuomenės.

 

- Kuo užpildytas jūsų laikas šiandien?

- Mano gyvenime yra ir sporto, ir aviacijos, ir knygų, ir gilinimosi į filosofines temas, galų gale ir reikalų, kuriems nebūta laiko anksčiau, kai buvau labiau užimtas politika.

- Nepasigendate politiko kasdienybės?

- Kol kas gerai jaučiuosi ir be jos. Tik, žinoma, negali pasistatyti sienos, už kurios nieko negirdėtum ir nematytum: nepraėjo ir, matyt, niekada nepraeis paprotys rytą pradėti nuo pasaulio įvykių apžvalgos.

Niekur nedingo įprotis stebėti politinius įvykius ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, pasaulyje, lyginti ir vertinti juos, sakykime, iš vienos ar kitos varpinės, vienu ar kitu rakursu. O kartais, su jais susipažinus, galbūt dėl turimos informacijos ir patirties lemto gebėjimo matyti, kas slypi po gražiai pateiktu įpakavimu, norisi, kaip čia ramiai pasakius, lietuviškai nusikeikti. Nes tuose sprendimuose ryškėja asmeniniai interesai bei tikslai.

- Dėl ko pastaruoju metu panūdot keiktis?

- Sakysim, dėl Lietuvos politikos viršūnių reakcijos į situaciją Baltarusijoje. Be abejo, padėtis kaimyninėje valstybėje kelia didžiulį nerimą. Jokiu būdu neteisinu smurto, bet jeigu problemas bus siekiama spręsti iš pašalies, jos tiktai gilės.

Baltarusijoje susikerta pasaulio galybių interesai ir nėra jokių garantijų, kad mes (iš dalies ir dėl savo politikos) liksime apsaugoti nuo galimybės tapti pafrontės zona, kurios likimas, dusinsimės mes kraujyje ar nesidusinsime, pasaulio galingiesiems nelabai terūpi. Jei chronologiškai palygintume Baltarusijos įvykius su kitose šalyse vykusiais analogiškais procesais arba spalvotomis revoliucijomis, pamatytume, kad scenarijai nelabai kuo skiriasi, kad yra žmonių, sukančių tą procesą, daug nuoširdžiai patikėjusių, daug suklaidintų žmonių, - vienu sakiniu negali to apsakyti, čia būtų ilgesnė kalba.

- Jums pavyksta laikytis išminčiaus taisyklės: nieku gyvu neleisti praeičiai gvieštis dabarties?

- Taip. Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo lengva, kad tai pavyko iš karto, bet, atrodo, pavyko. Graži yra išmintis apie praeities kartėlį: jeigu jis susikaupia viduje dėl kažkieno blogų sprendimų ar dėl to, kad neteisingai su tavimi buvo pasielgta, ir tu jo skatinamas imi skriausti ar buvusius oponentus, priešininkus, ar juo labiau negalinčius apsiginti, tuomet, sako, šėtonas pasiekia savo tikslą, - jis nugali tave.

- Lietuvą pažįstat ne vien iš paukščio skrydžio, per savo politiko karjerą esat išvažinėjęs ją skersai ir išilgai. Manotės pažįstąs Lietuvos žmogų?

- Man patikdavo būti tarp žmonių, kalbėtis su jais, girdėti, ką jie sako, ir bandyti atsakinėti į jų klausimus be užuolankų. Iš daugybės susitikimų pirmiausia atsimenu ne vietovaizdžius, bet bendrą emociją, tvyrojusią ore, ir pagal tą emociją atsirenku vietovę, aplinką, kartais net renginio dienotvarkę.

Dabar nebevažinėju į susitikimus su žmonėmis ir nebegalėčiau atsakyti, kokios pokalbių „temperatūros", kaip žmonės reaguoja į aktualijas ir kaip jie pasikeitę. Būdavo, parvažiuoji naktį po penkių šešių susitikimų, o rytą skaitai pranešimus, kiek už tuos, kiek už anuos ir kiek už tave balsuos. Skaitai ir juokas suima, kaip žmonės pasimeta tarp trijų pušų, - beveik neklysdamas žinojai, kaip bus balsuojama. Norint žinoti, neužtenka pereiti Gedimino prospektu nuo vienų rūmų iki kitų priiminėjant sveikinimus.

- Matot, kaip toli nuo jūsų įkurtos liberalų partijos „progresavo" jos palikuonys?

- Norėčiau paklausti, kurią partiją turite galvoje, nes aš suskaičiuoju bent kelias. Yra Gentvilo partija, yra Armonaitės su Šimašium, Landsbergio, Zuoko ir dar vieną kažkokią buvau užfiksavęs.

Manyčiau, partijas reikėtų skirstyti ne į kairiąsias, dešiniąsias, liberalias arba konservatyvias (ideologiškai jos susimaišiusios), tačiau brėžti raudoną liniją, kurios vienoje pusėje yra globalistiniams siekiams tarnaujančios partijos, o kitoje pusėje - dar ginančios nacionalinius interesus, valstybės kalbą, papročius, tradicijas, kultūrą.

Jeigu pastebit, nuo pat juodaodžio recidyvisto nelemto prispaudimo visas pasaulis smarkiai pavirto globalių monopolijų interesų link; jiems atstovauja tiek partijos, tiek politikai, tiek medijos. Lietuvoj dar nematau Kristaus skulptūros pagarbiniuotais juodais plaukais ir perdažytos juodai, bet jau nebetoli iki to.

Tai jeigu Lietuvos politines partijas skirstytume pagal šį principą, man sunku būtų pasakyti, kas dar gina nacionalinius interesus: gal „valstiečiai", gal lenkai dar laiko frontą, bet tiek jų tėra - trise valtyje, neskaitant šuns, - gal judėjimai, kurie bando atsirasti, bet jeigu jų lyderiai negali išbūti viename kambaryje, judėjimai yra pasmerkti. Nieko nebus, jei kiekvienas yra intelektualas, kiekvienas manosi esąs vadas, o organizacinių sugebėjimų nėra, lėšų nėra, judėjimo mechanizmo nėra...

- Ilgam ruošiatės ilsėtis nuo politikos?

- Jei šiandien klaustumėt, sakyčiau vienaip, o kaip ten gyvenime bus, ką jis atneš po penkerių dešimties metų, negaliu planuoti. Yra gyvenimo filosofijos kryptis, kurios sekėjai gyvenimo vėtrose stovi kaip tie ąžuolai, atlaikantys stipriausius gūsius, yra filosofijos kryptis, kurios sekėjai lenkiasi nuo vėjo šuorų, suprasdami, kad galynėtis su jais ne jų jėgoms. Praėjus audrai, jie vėl išsitiesia, o uraganinis vėjas, būna, išverčia ąžuolą iš pat šaknų; manau, tiesa slypi tarp šių priešingybių.

Nuo 2004 metų visomis išgalėmis daužiausi, kad neteisybė mano atžvilgiu būtų panaikinta; įsivaizduokite, 16 metų daužiausi per teismus, per strasbūrus, per kitas institucijas, per „aplinkui", per parlamentą, per vairavimą partijos, kai negali užimti realaus posto, tai, sakykite, kokį variantą man dabar vertėtų pasirinkti? Gal atėjo laikas suderinti abi gyvenimo filosofijos kryptis? Gal atėjo laikas išsilenkti audros?

- Jūs nenorėtumėt apie tai papasakoti knygoje?

- Yra toks filmas, nepamenu jo pavadinimo, kur Robertas De Niras vaidina mafijos bosą, kaip slaptą liudininką apgyvendintą naujoje vietoje. Visą gyvenimą jis buvo mafijos bosas, vieniems padėjo, kitus skriaudė, darė savo tvarką, ir staiga viso to nebeliko, ir jis nebežino, kuo jam užsiimti. Na, sako rašysiu knygą. Nusiperka spausdinimo mašinėlę, įsideda popieriaus lapą, taukšt žodį parašo, ir įkvėpimas baigiasi. Kitą rytą atlekia pas jį saugumo vadas: klausyk, visi Baltieji rūmai ūžia, kad tu tikrą knygą rašai. Sako, aš vieną žodį parašiau ir jau Vašingtone apie jį žino, o kas bus, jei parašysiu daugiau. Suprask, mafija taip susisaisčiusi su politikais, kad jiems išgąstį gali sukelti vičvienaitis žodis.

Na, jeigu jau rašyti, tai tik taip, tik tikrą knygą, o ne tokias glamūrines su asmeninio albumėlio nuotraukomis; tokių šiandien apstu.

Kartą esu galvojęs, kad galėčiau parašyti knygą tiesiog sugretindamas įvykius, kuriuose man teko dalyvauti, ir juos lydėjusias interpretacijas. Pavyzdžiui, buvo teigiama, kad Pakso valia atsirado filmas „Pilotas". Nepatikėsite: vieną vakarą jo autorius Vytautas Matulevičius atvažiavo pas mus ir mums su Laima kompiuteryje parodė, ką rytoj premjeroj pristatys. Arba paimkime iš konservatorių 10 nusikaltimų, kuriuos neva Paksas padarė Lietuvai, „maldelės" punktą, teigiantį, kad jis DOSAF lėktuvus perdavė rusams ir parašykime, kaip iš tikrųjų buvo. Kad buvo blokada, kad slapstėme lėktuvus, kad mus puolė desantininkai..., šito, kaip ir kitų įvykių esmės, daugelis nežino. Tokią knygą gal ir galėčiau padaryti, bet antrą Bibliją parašyti būtų ne mano jėgoms...


Vito TOMKAUS trigrašis su komentarais:

Su savo paprastu, bet konkrečiu pasiūlymu - raudona linija atskirti globalistų valdomas partijas nuo susmulkintų, bet dar neapmulkintų Lietuvos patriotų! - Rolandas pataikė, kaip pirštu į rinkėjo širdį...

Net pavydas suėmė, kad ne pats sugalvojau! Juk puikiai žinojau, kad viskas, kas genialu, yra paprasta: kai visi visais nusivylę ir nebemato nei už ką, nei prasmės eiti balsuoti, belieka aiškiai nusibrėžti raudoną brūkšnį, kurį baisu būtų peržengti ne tik rinkėjams, bet ir kandidatams į seimą. Akivaizdžiai ir ryškiai turi išsiskirti tie, kurie yra pasiruošę dėti galvą už nacionalinius interesus, ir tie, kurie lenkia galvas prieš globalistus su jų internacionaliniais interesais ir prakeiktu Internacionalu:"Pasaulį seną išardysim iki pačių pamatų ir tuo - Naujai Pasaulį atstatysim..." Ar šie nemirtingi komunistų žodžiai Tamstoms neprimena globalistų peršamos Naujosios Pasaulio Tvarkos?

Kadangi vis dar pasitaiko lietuvių, kurie tebesilaiko dantimis ir nagais įsikibę į savo protėvių žemę, papročius, tradicijas, dievus, šeimas bei vaikus, pats metas pagaliau Tautai apsispręsti - ar viso to dar mums bereikia? Kad tie, vis dar pasitaikantys, daugiau mums kelyje nebepasitaikytų, amžiams dingtų ne tik iš TV ekranų, bet ir iš viešo mūsų gyvenimo, ilgiau nebesikankintų ir nusiramintų. Nei patys nesinervintų, nei globalistų ir Atviros visuomenės veikėjų, išlaikomų iš Sorošo kišenės, nebenervintų, kurie laukia nesulaukia Naujosios Tvarkos ir Teisingumo su jo dvejopais standartais.

Būsimi rinkimai į Seimą galėtų mums tapti savotišku referendumu, nes, kaip žinome, paprasti referendumai Lietuvoje nebegalioja, nes, norint, kad referendumas įvyktų, reikia susitarti su „Maxima" dėl kamštelių bei skalbimo miltelių, pratęsti jį iki dviejų dienų ir būtinai suderinti su konservatoriais. Kitaip referendumas liks tik popieriuje, kaip patariamasis, o juk mūsų patriarxui kitų patarimų nereikia - nežino pats, kur savus dėti. Būtų Tautos valia - gal dar kaip nors?.. Betgi čia šunauja, kurios balsas į Seimą neina. (O tu pabandyk, kad gudrus, palot ant valdžios per 75-ių metrų atstumą! Ir dar kai tau į nasrus chemines dujas purškia.)

Tad pats laikas apsispręsti, ar mes pasiliekame Lietuvą sau ir ją valdome patys, ar atiduodam ją svetimtaučiams su vietiniais vasalais? Arba mes galutinai „globalizuojamės" ir ištirpstame gausesnių tautų jūroje, arba žūtbūt stengiamės išsaugoti savo gimtinę, kurią paveldėjome iš savo protėvių. Pabrėžiu: iš savo, o ne atėjūnų Landsbergių, Linkiewičių, Ivanovų, Simonkių, Subotinų, Muravjovų, Tereškinų, Zingerių ir Kurlianskių, Ramanauskų ir Greitai bei kitų, „pasidabinusių" keistomis pavardėmis, piliečių, kurie be atvangos keikia ir šmeižia mus mūsų vardu, sąmoningai ir nuosekliai skaldydami tarpusavyje. Kuomet koks įsidrąsinęs lietuvaitis pabando jiems pasiteisinti arba atsikirsti, akimirksniu pasigirsta svetimšalių choras: kam nepatinka, varykit iš čia arba emigruokite ten, kur geriau! O gal pats metas būtų jiems grįžti į savo tėvynes, jeigu vietos gyventojai, lietuviai, ir jų tradicijos kažkam neįtinka, nes nepatinka?

P.S. Pabaigai išduosiu paslaptį: kol Tamstos blaškotės tarp kandidatų ir godžiai sekate kvailas prognozes, aš jau dabar tiksliai žinau, kas nugalės ir kas pralaimės? Ne, ne dėl to, kad puikiai pažįstų balsų skaičiuotojus. Paprasčiausiai vadovaujuosi tik savo protu ir intuicija, kuri man eilinį kartą sufleruoja, kad eilinį kartą laimės politikai, o pralaimės rinkėjai. Kas nesutinka - galiu lažintis!

***
Siūlau ilgiau savęs neapgaudinėti ir viešai prisipažinti, kad šie rinkimai į Seimą nueis šuniui ant uodegos. (Turiu galvoje, ne šunis iš mūsų šunaujos, o tuos šunsnukius, kurie nuo valdžios stalo ruošiasi kaulus graužti.) Pernelyg tautinės jėgos yra ambicingos ir susiskaldžiusios. Vadų ir vadukų daugiau nei partijos narių. Nebėra net laiko juos visus pas save susikviesti ir į vieną tvirtą šluotą surišti, kad bent kiek Seime būtų galima apsišluot. Belieka į savo buvusius bendražygius ir bendraminčius kreiptis per spaudą: Brangūs tautiečiai, Vytautai, Arvydai, Gintarai ir kt.! Nebesiskaidykite smulkiau, nes pavirsite į palaidą košę, nuo kurios suks nosį į šalį ne tik Lietuvai abejingi piliečiai, bet ir tie, kurie dėl jos pasiruošę guldyti galvą... Vardan Lietuvos susitelkite į vieną kumštį ir pademonstruokite savo Tautai, kad ne tik globaliai nuprotėję globalistai, bet ir mes, lietuviai, galime vėl tapti nenugalima jėga! Pradžiai bent Deklaraciją už mūsų Tėvynę Lietuvą visi bendrai pasirašykite. Kad rinkėjai jus galėtų atskirti ne tik pagal beveik vienodas programas ir retušuotus plakatus, bet ir pagal Jūsų aiškiai išreikštą pilietinę poziciją. O jeigu visi, be išimties, iškilmingai prisieksite atsisakyti Seimo mandato, jei priesaika bus sulaužyta ir bus pažeisti mūsų nacionaliniai interesai, duodu žodį, kad už jūsų bloką ir aš savo balsą atiduosiu. (O jis, patikėkite, yra unikalus, beveik nekaltas ir tik vieną kartą panaudotas.) 

***

Patarimai būsimajai Seimo daugumai: Ką daryti patriotams, gavus daug mandatų? Pirmiausia, vėl bandyti sumažinti Seimo narių skaičių, nes, kai nutarė mandatais apdalinti 141 pilietį, Lietuvoje buvo trys su puse milijono gyventojų. Dabar - trečdaliu mažiau, tad ir liaudies tarnų atitinkamai mažiau reikia. Jeigu opozicija nepritars, pagąsdinkit, kad bus paskelbti įslaptinti KGB agentai. Po to, jei per "etatų mažinimą" nesumažins Jūsų pačių skaičiaus, reiktų "apkarpyti" Jus aptarnaujančio personalo etatus. Pradedant patarėjais ir baigiant padėjėjomis, nes, pasak buvusio Seimo nario K.Pūko, pigiau prie stoties nusipirkti. Jeigu opozicija vėl pasišiauš, priminkite apie įslaptintus KGB agentus. Jeigu tai nepadės, sakykit, kad radote patriarcho paslėptą maišą su dokumentais iš KGB. Tada savo algas dauginkit ne iš minimalios algos koeficiento, o iš mažiausios pensijos. Prieš balsavimą opoziciją įspėkite, kad A.Butkevičius atvilko dar vieną maišą iš KGB. Jei nebetikės, sakykit, kad skambino Putinas ir klausė: kaip ten mūsiškiai?.. 

Matydami, kad pjaunate šaką, ant kurios sėdite, sunerims valdininkai. Pagalvos, kad išprotėjote, o su bepročiais aukščiausioje valdžioje nenorės dirbti ir durniai iš žemesnių instancijų. Nes dažnai vagys įkliūna per durną galvą... Savaime sumažės biurokratinis aparatas, sutaupysime daug pinigų, nes nebereikės ministerijų kilnoti iš Vilniaus į Kauną. Per pietų pertraukas, kurios ministerijose trunka maždaug nuo 12-os valandos iki be 5-ių minučių 17-os, Vilniaus restoranuose atsiras daug laisvų vietų. Galės ir paprasti piliečiai papietauti. Žinoma, jeigu prieš tai, jiems valdžia neuždės kaukių, kurios į burną praleidžia tik taurius gėrimus, o maisto nelabai: jei šiaip ne taip jį kažkam pavyks susigrūsti į burną, teks kramsnoti su marle... Bus daug džiaugsmo praeiviams. Ypač - užsienio turistams, jei tik juos išleis iš lėktuvų. Jei ne, eisim mes į juos pažiūrėti per iliuminatorius ir pasišaipyti. Vėl visi būsime patenkinti ir laimingi. Kaip senais gerais laikais. Gerovės valstybėje...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s