Ir algos, ir švietimas

Praėjusį pavasarį, prieš tapdamas prezidentu G.Nausėda planavo kurti gerovės valstybę gerindamas penkis socialinius-ekonominius rodiklius. Žadėjo dėti pastangas, kad šalyje didžiausios ir mažiausios algos skirtumas, kuris pavasarį siekė 7,3 karto, bent sumažėtų iki 5 kartų. Taip pat ketino siekti, kad atlyginimai regionuose priartėtų bent iki 85 proc. vidutinio Vilniaus regiono atlyginimo.

Būsimasis prezidentas taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuva neįsisavina visų jai skirtų ES fondų. Ketino siūlyti, kad neįsisavintas milijardas eurų būtų nukreiptas didinti atsilikusių regionų konkurencingumą. G.Nausėda taip pat pabrėžė, jog gerovės valstybei sukurti būtina aukšta švietimo kokybė. Planavo, kad Lietuva, pagal švietimo kokybę užimanti pasaulyje 55 vietą, ilgainiui patektų į aukščiausią švietimo kokybę pasiekusių pasaulio valstybių 20-uką. O iš kur gauti pinigų švietimiečiams? Tai turėjo garantuoti geresnis pinigų surinkimas į šalies biudžetą.

Surinkus į biužetą ne 30 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), bet 35 proc., būtų gauta daugiau nei du papildomi milijardai eurų. Šiuos pinigus, anot dar būsimo prezidento, būtų galima skirti kultūrai, viešosioms paslaugoms ir t.t.

Keli mokesčiai neišgelbės

Jurbarko rajono verslininkų organizacijos vadovas Gintaris Stoškus, išgirdęs klausimą, kaip įsivaizduoja gerovės valstybę, iš pradžių nusikvatojo, o paskui surimtėjo: „Gerovės valstybė yra tada, kai jos gyventojų dauguma gali gyventi pasiturimai. Normalios žmogaus mėnesinės pajamos, orientuojantis į Vokietiją, turėtų siekti 2-2,5 tūkst. eurų. Kad žmogus iš šeimos mėnesio pajamų ar kiek pasitaupęs jau galėtų nusipirkti automobilį. Gal ne visai naują, bet gerą. Kad nebūtų, kaip dabar daug kas važinėja 15-17 metų senumo.

Žmogus gerovės valstybėje turėtų turėti jei ne gyvenamąjį namą, tai bent butą. Gal valstybė sudarytų sąlygas lengviau būstą įsigyti ir padengtų dalį kredito. Gerovės valstybėje ir regionų gyventojai turėtų leisti savo laisvalaikį kultūringai, važinėti į sporto varžybas. Kad keliai būtų geri. Kad galėtų aplankyti meno renginius, parodas, koncertus ir laiko tokiems renginiams netrūktų. Man laiko asmeniškai labai trūksta, o teatrai į provinciją tik komedijas atveža. Mano, kad į rimtesnius spektaklius žiūrovai nesusirinks.

Dar labai svarbu - suteikti žmonėms galimybę dirbti patinkantį darbą. Kad būtų įmonės, garantuojančios savo darbuotojams socialines garantijas. Kad žmogus žinotų, kad bėdai atsitikus, valstybė jam padės. Bet jei tik mokesčių reformomis užsiimsime, nieko nebus. Lietuvos prezidentas siūlo pakeisti kelis mokestėlius. Nieko jie nepakeis. Turi būti kompleksiškai pasižiūrėta, kad investicijos nenusėstų tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.

Aš pats esu ekonomistas, Vilniaus universitete baigęs ekonomiką ir žinau, kad pats ydingiausias yra nekilnojamojo turto mokestis. Nes šitas turtas įsigytas už legaliai turimas pajamas. Perkant nekilnojamąjį turtą mokesčiai sumokami, o dabar norima papildomai apmokestinti ir papildomai paplėšikauti. Reikia skatinti gamybą, o ne papildomai plėšikauti. Tai tinginių ir „lodorių“ sugalvotas mokestis, nes nieko nereikia daryti. Visi duomenys apie nekilnojamąjį turtą yra Registrų centre.“

Komentaras

Buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė ir Seimo narė Aurelija Stancikienė nesutapatino gerovės valstybės su daiktų ar pinigų kiekiu: „Gerovės valstybė bus tada, kai visiems bus gera gyventi. Nekalbu apie daiktus. Žmogus gali turėti daug namų, dešimt mašinų ir vis vien būti labai nelaimingas. Per didelis daiktų kultas yra mūsų civilizacijos žlugimo jau ne pradžia, bet vidurys. Kiek mes skiriame laiko kultūrai? Kur ir ką mūsų vaikai skaito, kas rodoma vaikams? Kuo kvaršina galvą jaunimui? Visur informacija, kad kažkas išsiskyrė, paliko, pridaužė - ir visa tai dedama į žmonių galvas. Jūs pasižiūrėkite į internetą - ar su tokiomis naujienomis galima sukurti gerovės valstybę?

Mūsų proseneliai gyveno kaimuose, neturėjo daiktų pertekliaus, gyveno be prabangos prekių, bet ar buvo dėl to nelaimingi? Ne, jie buvo laimingi. Stebėdavo saulėlydžius ir saulėtekius. Pažinojo kiekvieną uogą, nuspėdavo orus, pagal giesmes atskirdavo visus paukščius. Ar tai nėra tikroji laimė? Ne konkuruoti, bet gyventi santaikoje su gamta. Dabar vaikai ne tik Vilniuje jau nepastebi pavasario, mokiniai jau rimtai klausia, kuriuo metu alyvos žydi. Ir klausia ne koks pirmokas, ketvirtokas, bet devintokas.

Nebus gerovės valstybės, jei iškertame medžius, miškus apsitveriame tvoromis. Niekada nebus gana tų pinigų. Gaunantys tūkstančius vis vien norės dar daugiau. Ar jie bus laimingesni už tuos, kurie gyvena dvasinį gyvenimą? Nebūtina meninė kūryba, bet savo „dūšios“ kalba keičia pasaulį? Gerovės valstybė - tai ne socialinių išmokų dydis, bet mokėjimas išaiškinti, kad kiekvienas nors mažytis darbas, atliktas KITO labui, ir kuria gerovės valstybę.

Galvokime, ne ką valstybė turi mums duoti, bet ką mes savo valstybei galime duoti. Nemėtyk nuorūkų, pakelk popiergalį. Aš su vaikais Baltijos pajūryje maišus šiukšlių pririnkdavome, žmonės žiūrėdavo kaip į nesveiką. Bet mano vaikai dabar jau savo vaikus moko neteršti gamtos. Nuo tokių darbų ir prasideda gerovės valstybė, o ne nuo gražių teorijų.“

Skirtingi modeliai

Mokslininkai yra nustatę tris Europoje veikiančius gerovės valstybių modelius.

1. Institucinį-perskirstomąjį-socialdemokratinį, kuris įsitvirtinęs Skandinavijoje ir yra dosniausias savo piliečiams.

2. Bismarkinį-korporatyvinį, kuris įsitvirtinęs Vokietijoje.

3. Piliečiams mažiausiai dosnų marginalinį-liberalistinį modelį, vyraujantį Didžiojoje Britanijoje.

O koks modelis dominuoja Lietuvoje? Ar sutampa su G.Nausėdos įsivaizduojamu modeliu?

Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis sakė, jog smetoninėje Lietuvoje darbdaviai jau pradėjo drausti darbininkus socialiniu draudimu: „Socialinį draudimą pirmasis išbandė Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck), kad Vokietijos darbininkai nekeltų revoliucijų. Sovietiniais laikais nors rinkos elementų nebuvo, tačiau socialinėje srityje taikytas bismarkinis modelis. Vadinasi, Lietuvoje tvirtinosi bismarkinis-korporatyvinis modelis, kurį palaiko Europos konservatoriai ir krikdemai.

O nuo 1990 m. įsitvirtino postkomunistinis-bismarkinis-korporatyvinis-klientelistinis modelis. 1990 m. įsteigta „Sodra“ užtikrino socialinį piliečių draudimą, tačiau kitais aspektais Lietuva laipsniškai pradėjo dreifuoti į marginalinį-liberalistinį modelį, kuris didina socialinę nelygybę ir kuria marginalines grupes.

Nuo 2003 m. pradėjo steigtis privatūs pensijų fondai, o šiemet ir jaunimas privalomai įtraukiamas į privačius pensijų fondus. Ir kitose socialinėse paslaugose daugėja viešosios vadybos, savivaldybės perka iš privačių organizacijų įvairias socialines paslaugas.

Be to, Lietuvoje įsitvirtina ir klientelizmas, kada kai kurios visuomenės grupės išsikovoja sau išskirtines teises bei geresnę socialinę apsaugą. Pvz., valstybines pensijas ir t.t. Toks klientelizmas paplitęs Bulgarijoje, Rumunijoje, Rytų Europoje, o Estija socialinio teisingumo prasme daug labiau pažengusi. G.Nausėda, matyt, įsivaizduoja gerovės valstybę panašesnę į skandinaviškąjį, pirmąjį gerovės valstybės modelį, bet ar nebus iš to farvaterio išstumtas? Dar nėra aiškesnės krypties, kaip G.Nausėda elgsis, bet manau, kad korporatyvinis-bismarkinis gerovės valstybės modelis bus išlaikytas ir papildytas.“