Lietuvos likimas - emigrantams ant pečių

Lietuvos valdžia vis dar gyvena optimistiškai - Finansų ministerija tikina, kad Lietuvos BVP šiemet augs 2,5 proc. Tiesa, valdžios atstovai nelinkę kalbėti, kad mūsų šalies likimas vis labiau priklauso nuo emigrantų. Jų siunčiami pinigai į Lietuvą pernai beveik pasiekė rekordinę 5 proc. šalies BVP ribą. Ekonomistai įspėja, jog valdžia pasitiki „tuščiais“, t. y. Lietuvoje neuždirbtais, pinigais, nors Europos ekonominė situacija signalizuoja: daliai darbo svetur netekusių lietuvių gali tekti grįžti čia. O šis scenarijus Lietuvą pasiųstų į nokdauną.

Pamirštas indėlis

Paskelbus oficialią 2010-ųjų statistiką, kad per metus emigravo 83 tūkst. lietuvių, optimistai buvo linkę kaltę suversti valdžios įvestoms mokestinėms sankcijoms nedeklaravusiems savo išvykimo žmonėms. Tačiau situacija po metų smarkiai nepagerėjo: 2011-aisiais išvyko 54 tūkst. lietuvių.

Viena vertus, išvykdami tautiečiai gerokai sumažino Lietuvos nedarbo rodiklius (nepaisant to, pernai pagal nedarbą buvome treti nuo galo visoje ES). Tačiau iki šiol Vyriausybė nelinkusi pripažinti, jog šalies BVP (skaičius, dažniausiai naudojamas premjero Andriaus Kubiliaus ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės optimizmui pateisinti) vis labiau priklauso ne tik nuo ekonominių tendencijų, eksporto, bet ir nuo emigrantų malonės.

Nors dar 2003-iaisiais perlaidomis mūsų šalį pasiekė 349 mln. emigrantų siųstų litų, Lietuvos banko duomenimis, pernai piniginės perlaidos į Lietuvą jau pasiekė rekordinę sumą - 4,842 mlrd. litų.

Pagal komercinių bankų pateiktą analizę, tai sudarė net 4,6 proc. pernykščio Lietuvos BVP, 26,2 proc. grynojo darbo užmokesčio fondo šalyje ir net 89,8 proc. visų išmokėtų senatvės pensijų sumos. Dar kitaip tariant, kiekvienam šalies pensininko litui teko 90 centų emigranto perlaidos.

Analizės nėra

Bankų atstovų teigimu, atsiųsti pinigai panaudojami pradedant šildymo sąskaitų apmokėjimu ir baigiant nekilnojamojo turto įsigijimu. Perlaidų iš užsienio panaudojimo struktūrą galėtų tiksliau atskleisti speciali sociologinė apklausa. Tačiau tokios esą iki šiol nėra.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis „Vakaro žinioms“ tvirtino negalintis pasakyti nei to, ar Lietuvos bankas yra analizavęs, kur naudojami emigrantų pinigai, nei to, kas grėstų Lietuvai tų pinigų netekus.

„Taip, mes pateikiame perlaidų analizę, bet šiaip aš abejoju, ar bus atlikta tokia analizė. Nebent galės pasakyti kolegos“, - teatsakė R.Kuodis.

Tačiau ir Lietuvos banko atstovas Mindaugas Milieška sakė, jog apie tokią analizę jis taip pat nėra girdėjęs.

„Paskolą būstui įsigyti turinčių namų ūkių apklausas organizuojantys kolegos ekonomistai, taip pat ir statistikai man atsakė, kad tokios informacijos, kokia jus domina, neturime. Niekas tokios analizės nėra daręs“, - mandagiai išsisuko banko atstovas.

Išlaiko likusius

Patys emigrantai atvirai kalba, kad jų pinigai daugiausia skiriami arba artimųjų išlaikymui, arba nekilnojamojo turto paskoloms padengti.

Pavyzdžiui, Vita, su sutuoktiniu taip pat kelerius metus dirbusi Didžiojoje Britanijoje, jau prieš kurį laiką grįžo į gimtąją Ignaliną. Penkis vaikus auginančiai šeimai teko išgyventi ir išsiskyrimą su vyresnėmis atžalomis, laimei, jis buvo trumpas. Pasak moters, Londone dar liko daugybė draugų, kurie bent jau artimiausiu metu grįžti neketina, bet apie Lietuvą galvoja kasdien, o svarbiausia - kas mėnesį siunčia į ją didžiulius pinigus.

„Kartu su vyru dirbome gamykloje. Vėliau vyras perėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Aišku, kaip ir daugelis, išvykome ne dėl gero gyvenimo. Bet iš ten uždirbtų pinigų atidavėme ir paskolą, išlaikėme du butus Ignalinoje, mokėjome mokesčius kas mėnesį, ir vaikams dar likdavo. Mažesniuosius buvome čia palikę, kai pirmą kartą išvažiavome dirbti pusmečiui. Prižiūrėjo močiutės, bet išlaikėme visus mes“, - pasakojo Vita.

Be emigrantų neišgyventų

Ji pasakojo, kad jos vyro buvęs darbdavys lietuvis, turintis Londone tolimųjų reisų įmonę, visus pinigus siunčia taip pat į Lietuvą.

Tai daro absoliuti dauguma tautiečių. Esą čia likę emigrantų artimieji jau priprato būti bent iš dalies išlaikomi saviškių, tad jei ši parama nutrūktų, kažin ar šeimos galėtų išgyventi.

„O mes grįžome tik dėl vaikų. Jie norėjo į Lietuvą. Nors ir ten vaikai pritapo, nes gyvenome tarp lietuvių - vyksta ir daugybė lietuviškų renginių, veikia lietuviška mokykla. Mes net gyvenome name, kur visi buvome iš Ignalinos, keli - iš Utenos. Jei grįžtų bent penktadalis visų išvažiavusių į Angliją, čia būtų tragedija. Nes tie, kurie ten gyvena 5-7 metus, jau yra susikūrę įprotį padėti artimiesiems, siunčia pinigus kas mėnesį. Aišku, daugelis turi pinigų sutaupę, bet santaupų užtektų tik metams ar dvejiems. O darbų čia niekas nebegautų, artimiesiems taip pat tektų sukti galvas, ką daryti. Tiek pinigų tikrai nebebūtų. Nuo rudens apskritai nežinia, ar bus mokamos pašalpos. Bent jau Ignalinoje sklinda kalbos, kad valstybė nebeturi lėšų pašalpoms mokėti“, - abejones išdėstė moteris.

Išvijo paskola

Panašiai kalba ir Londone dirbti likęs Marius. Tačiau jis, priešingai nei Vita, išvyko ne dėl to, jog tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo, bet vejamas baimės prarasti visuotinio klestėjimo laikais įsigytą būstą ir likti skolingas bankui iki gyvenimo pabaigos.

„Kaip ir dauguma jaunų lietuvių, kai buvo ekonomikos pakilimas, pasiėmiau paskolą, pirkau butą Vilniuje. Pradžioje viskas buvo puiku, dirbau viename automobilių salone, uždirbau daug. Bet per krizę tapo akivaizdu, kad automobilių niekas nebepirks, prasidėjo etatų mažinimas, mane su daugybe kitų darbuotojų atleido“, - pasakojo Marius.

Kurį laiką vyras dar dvejojo - ar bandyti kabintis čia ir dirbti net ir už kiek didesnį nei minimalų atlyginimą (tokių pasiūlymų jis sulaukė), tačiau apskaičiavo, jog tuomet po kurio laiko tektų bankui atiduoti būstą. Mat pragyvenimui pinigų nebūtų likę.

„Būčiau gyvenęs „ant ribos“, bet jei vos procentu būtų pakilusi palūkanų norma, sumokėti paskolos tikrai nebebūtų iš ko. Tai ir buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl išvykau dirbti į Angliją. Dabar tuo nesirūpinu - paskolą moku lengvai, pavyksta ir susitaupyti. Bet sakau - čia esu tik laikinai, kol Lietuvoje yra problemų. Kai jos aprims, tikrai grįšiu“, - pažadą sau yra davęs Marius.

Panašaus likimo lietuvių esą ir daugiau, kiti, jei ir nėra susaistyti paskolų, uždirbtus pinigus masiškai investuoja ir į butus, ir į žemės sklypus Lietuvoje.

„Aišku, dalį pinigų siunčia ir artimiesiems išlaikyti. Nors ir juokingai skamba, bet ir 10 metų pragyvenę lietuviai sako: grįšim jau kitąmet. Tad tikrai niekas nenori nutraukti ryšių“, - pasakojo jis.

Vladimiras TRUKŠINAS - ekonomistas:

Tie 4,8 mlrd. litų - tai tik minimali suma, kurią statistika apčiuopia. Dar kiek gali būti įvežta grynaisiais, niekas nežino. Galų gale perkant nekilnojamąjį turtą visai nebūtina turėti pinigų čia - galima sandorius apmokėti ir iš Airijos ar Anglijos. Yra du emigrantų pinigų poveikio tipai. Pirma, jei nebūtų tų pinigų, nemažai čia esančių ir emigrantų išlaikomų lietuvių neturėtų iš ko gyventi, būtų didžiulis socialinis sprogimas. Taigi šiuo požiūriu siunčiami pinigai yra pliusas.

Tačiau kitas dalykas, kad tai yra importuoti, įvežti, ekonomikoje neuždirbti pinigai. Jie skatina infliaciją, o ši sąvoka lotyniškai ir reiškia „išpūtimas“. Pinigų kiekio, taigi ir kainų išpūtimas. Didžiulis klausimas, kaip galima minimalizuoti tą infliacinį pinigų poveikį, kad jie iš tiesų skatintų ekonomiką.

Be abejo, tie pinigai paskatino ir nekilnojamojo turto kainų burbulą. Bet dabar paklauskite Lietuvos banko, kuris tiria būsto paskolų grąžinimo eiga, ar jie bent pasidomėjo, iš kokių pinigų grąžinamos būsto paskolos? Jie nesidomi. O paskolas grąžina emigrantai, tie pinigai keliauja į mūsų bankus. Jei nebūtų jų, tai tragiškų situacijų su būsto paskolomis gerokai daugiau būtų, nei yra. Man gaila tų 160 tūkst. žmonių, pasiėmusių paskolas, nes 40 proc. jau turėjo mokėjimo problemų. Tad emigrantai yra įkaitai kainų burbulo, kuris buvo išpūstas ir bankų. Nes negalima pasakyti, kad tais pakilimo metais būstas buvo pirktas už emigrantų pinigus - dauguma tuomet dar turėjo darbus čia. Tik kai žmogus turi skolą, jam kažkaip reikia suktis, tad daugelis išvažiavo į užsienį, kur tarnauja užsienio ekonomikai.

Dar vienas dalykas - jei lėtėjant Europos ekonomikai dalis emigrantų neberas darbo svetur, tai bus tragedija. Juk jie neras čia darbo, kuris galėtų pasiūlyti panašias pajamas, kiek jie gaudavo anksčiau. Tuomet ir įvyks socialinis sprogimas. Tai būtų blogai ne tik patiems buvusiems emigrantams, bet ir visai Lietuvai.

Ar emigrantų pinigai skatina mūsų bendrojo vidaus produkto augimą - dar vienas klausimas. Aišku, jie palaiko vartojimą. Bet kiek tame vartojime yra lietuviškų produktų, o kiek yra importo į Lietuvą reikalas - neaišku. Nes nėra jokios pinigų panaudojimo analizės. Mačiau vieną pašaipų siužetą, kur Andrius Kubilius nuvažiavo į Lenkiją - ten jį pažino ir nešiojo ant rankų, kad jis pakėlė PVM Lietuvoje ir taip kelia Lenkijos ekonomiką. Bet tai yra tiesa: didžiulė emigrantų pinigų dalis skirti pirkti ne lietuviškam produktui. Tad reikia būti atsargiems liaupsinant tuos pinigus, kurie uždirbti didžiulėmis pastangomis, kruvinu prakaitu. Bet jie BVP padidino Airijoje ir Anglijoje, o prie mūsų ekonomikos beveik neprisidėjo.

Paprastas klausimas Lietuvos bankui: kodėl niekas nesidomi, kokios paskolų grąžinimo perspektyvos? Fizinių asmenų bankroto įstatymas juk taip pat nepriimtas, teisinėmis priemonėmis niekas nebando ginti asmenų, kurie susidurs su problemomis, interesų. Deja, pinigai investuoti taip, kad jų eksportuoti neįmanoma: juk Vilniuje esančio būsto neparduosi Vokietijoje - kas jį pirks? Nebent padarysi tai labai pigiai. Dar 2003-iaisiais finansų politikai, Lietuvos banko vadovai įklampino Lietuvą į neeksportuojamų produktų gamybą, mes buvome išstumti iš ES eksporto rinkų, mes sukamės viduje. Tegul Raimondas Kuodis paaiškina, ką reiškia toks didžiulis pinigų kiekis neekonominėje veikloje, negana to dar tokioje, kurios kuriamų produktų eksportuoti neįmanoma. Ar tai nėra kenkimas Lietuvai? Taip, tai yra.