Dingstis paminklui Daukanto aikštėje

- Kaip jūs, turintis bylinėjimosi teismuose patirties, vertinate neseniai įvykusį grupės teisėjų sulaikymą?

- Buvo sulaikyta ne tik neregėtas skaičius teisėjų, bet ir keli advokatai. O tai jau galima vertinti kaip pasikėsinimą į sistemą. Nes būtent advokatai dėl savo darbo specifikos yra labai svarbi tos sistemos grandis. Apie tai jau seniai sklandė kalbos - kaip jie su portfeliais vaikščioja pas teisėjus ir tariasi. Įsivaizduokite padėtį. Stoja žmogus prieš teismą, veikiantį valstybės vardu, tikisi teisingumo, sąžiningos argumentų kovos, o ten - jau viskas nuspręsta. Ir vyksta tik posėdžio imitavimas, skirtas nieko nenutuokiantiems...

Vien tai pabandžius įsivaizduoti, darosi bloga - juo labiau kad ir man pačiam teko tai pereiti. Labai gaila, kad, tyliai toleruojant politikams, teisingumas Lietuvoje buvo paverstas preke, o dalis advokatų kontorų virto „barboromis“, pristatančiomis teisingumą pagal užsakymą. Bet jei jau užsiminėm apie sistemą, tai būtina paminėti ir prokuratūros atstovus, kurie nepelnytai nepakliuvo į tinklą. Kas dedasi prokuratūroje ir kokiomis vertybinėmis nuostatomis ten vadovaujamasi, galima spręsti iš Seimo tyrimo metu išviešintų ilgamečio Vilniaus apygardos prokuratūros vadovo pokalbių, taip pat iš fakto, kad jis po darbo prokuratūroje įsidarbino teisiamųjų suole atsidūrusiame koncerne. Prokurorų galimybės apskritai kone beribės, nes jie priima daugybę esminių procesinių sprendimų ir už juos prieš nieką neatsiskaito. Dar A.Paulausko dėka Konstitucijoje buvo įrašyta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, „yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.“ O jei klauso savo būsimo darbdavio, pas kurį ruošiasi perbėgti, kaip tuomet? Ar - to paties advokato su portfeliu? Pagaliau - įtakingo politinio veikėjo?..

Pateiksiu tik vieną pavyzdį - iš Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylos, kurioje figūravo net 24 mln. litų neteisėtų pajamų. Mūsų sąlygomis - milžiniški pinigai, už kurių tikriausiai slypėjo daugybė nusikaltimų, tačiau byloje kaltinimą palaikęs prokuroras S.Verseckas net nerado reikalo to tirti ir nustatyti lėšų kilmės. Kitaip sakant, jis paliko nusikaltimus be atpildo, nors jei nebūtų palikęs, ko gero būtų atsiskleidusi tokia neteisėto pasipelnymo ir politinės korupcijos schema, kokios Lietuva dar neregėjo. Kodėl prokuroras pasielgė priešingai, nei jį įpareigoja įstatymas ir diktuoja bylos logika? Šito jo niekas net neturi teisės paklausti, nes prokurorai Lietuvoje - nepriklausomi. Bet aš, žinoma, nesu toks naivus, kad manyčiau, jog šį sprendimą priėmė prokuroras.

- Galbūt neregėto masto operacija teisėtvarkos sistemoje yra šiokia tokia viltis, kad Neringos Venckienės byla gali būti sąžiningai išnagrinėta ir Lietuvoje?

- Kaip gali būti išnagrinėta sąžiningai, jei N.Venckienės brolis ir toliau laikomas nevispročiu, kuris tyčia išsigalvojo pedofiliją ir po to dar dėl to nušovė du žmones? Tai yra neregėtas teisinis absurdas, bet būtent tokia padėtis susiklostė po teisėjo A.Cinino kolegijos sprendimo A.Ūso byloje: vaiko tvirkinimo nebuvo, nes jį tyčia išsigalvojo D.Kedys, bet jis - vis tiek žudė! Klausimas - už ką? O tiesiog šiaip sau, be jokio motyvo, nors buvo sveiko proto žmogus ir net turėjo leidimus ginklams. Nenoriu nieko užgauti, bet prastumti štai tokią versiją už gryną pinigą įmanoma tik abejingoje ir pavargusioje visuomenėje. Ir aš pats jaučiu, kaip vis dažniau pasigendu entuziazmo ir valios priešintis, nors šiuo atveju net nebuvau tampomas po teismus. O ką šnekėti žmonėms, kurie viso labo reiškė savo pilietinę poziciją ir už tai yra metų metais persekiojami valstybės? Ne kokios Tarybų Sąjungos - Lietuvos, savo Tėvynės. Čia ir yra tikslas - užtąsyti, atimti tikėjimą, norą priešintis, priversti suabejoti savo nuovoka ir sugebėjimu skirti juoda nuo balta. Dar gerai, kad yra tokių asmenybių, kaip disidentė Nijolė Sadūnaitė, kuri padeda neprarasti pasitikėjimo. Tačiau įsivaizduojate, kokios jėgos čia veikia, jei net ir į jos ultimatumą nusispjauta? Būtų labai įdomu išgirsti Valstybės saugumo departamento vadovą Darių Jauniškį, nuolat pristatantį grėsmes nacionaliniam saugumui, - ar Kauno žudynės ir jų kontekstas nėra viena iš didžiausių, nors taip ir neįvardintų, grėsmių valstybei? Esu tikras, kad apie šiuos įvykius Valstybės saugumo departamentas disponuoja žymiai išsamesne informacija, nei visuomenė, tik dėl tam tikrų priežasčių jos neviešina. Būtų šaunu ryžtis, juo labiau kad Saugumo departamentas tarnauja ne valstybės vadovams, kurie tik laikinai užima pareigas, o Lietuvai ir jos piliečiams, kurie nusipelno tiesos.

- Kadaise kandidatuodamas į prezidentus aiškinote tik taip matantis galimybę kovoti su netoleruotina valdininkų savivale bei korupcija visose gyvenimo srityse....

- Jei tada būčiau turėjęs tiek išminties, kiek turiu jos dabar, nebūčiau net bandęs. Bet tada jaučiausi atsidūręs aklavietėje ir kandidatavimu viso labo tenorėjau sustiprinti savo pozicijas kare su V.Uspaskichu. Tai iš tiesų buvo principinis ir negailestingas karas, kas ką - arba jis mane, arba jį - aš. Jau buvau išnaudojęs visas žurnalistines galimybes ir jaučiau, kad nepataisomai pralaimiu. V.Uspaskicho pusėje buvo viskas - pinigai, įtaka, politikų, teisėjų, žurnalistų, šoumenų palaikymas, taip pat nemažos visuomenės dalies parama. Atrodė, kad į jo nesumokėtus mokesčius nuo 270 milijonų litų, apie kuriuos buvo kalbama mano laidose, visiems nusispjauti - kaip ir į tai, kad iš gyvenimo mįslingai pasitraukė apie Uspaskicho paslaptis prabilęs laidos dalyvis. Pralaimėjimas šiomis aplinkybėmis man būtų reiškęs ne tik karjeros pabaigą - tai būtų buvęs žlugimas to, kuo aš tikėjau ir į ką rėmėsi „Kranto“ laidos galia. Ir tada aš nusprendžiau eiti va bank - kandidatuoti prezidento rinkimuose. Tačiau paaiškėjo, kad tie dalykai, dėl kurių aš grūmiausi, daugelio žmonių akyse buvo ne tokie ir svarbūs. Ne, mums nekilo jokių problemų surenkant reikiamą skaičių parašų, susitikimuose su žmonėmis taip pat viskas klostėsi šauniai, bet kai atėjo metas atiduoti balsus, kažkas nutiko. Trumpai tariant, rinkimus aš triuškinančiai pralaimėjau ir gavau skaudžią, bet itin vertingą pamoką. Tada mane labiausiai nuvylė tai, kad pralaimėjau humoristui Vytautui Šerėnui, taip pat kandidatavusiam tuose rinkimuose. Tik gerokai vėliau toptelėjo mintis, kad šitas kandidatavimas vargu ar galėjo apsieiti be „Dviračio žynių“ draugo V.Uspaskicho žinios. Tad mane jis labai sėkmingai neutralizavo - taip, kaip dabar, tik gerokai žymesniu mastu buvo „neutralizuotas“ Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

- Anuomet jūsų laida buvo kaip instrumentas, užgaunantis jautriausią žiūrovo nervą. Jeigu dabar kurtumėte laidas ar filmus, kokiomis temomis jie būtų?

- Akademiniuose darbuose esu vadinamas tiriamosios žurnalistikos pradininku Lietuvoje, bet tikrai nežinau, ar tai tas įvertinimas, kuriuo reikėtų didžiuotis - nebūčiau pradėjęs aš, būtų pradėjęs kažkas kitas. Įdomiau tai, kad, užsiimdamas šia veikla, aš jaučiausi visiškai laisvas. Po tarybinių laikų tai buvo tiesiog neįtikėtinas pojūtis - kalbėti tai, ką nori ir manai esant reikalinga. Mane persekiojo, tampė po teismus, grasino, bandė uždrausti, nusiaubė namus, bet „Krantas“ vis tiek išeidavo - kiekvieno trečiadienio vakarą. O kai tapo nebeįmanoma dirbti LRT, kai ten pabandė įvesti laidai cenzūrą ir net sukvietė visuotinį susirinkimą mano personai pasmerkti, aš perėjau į Baltijos televiziją. Ir jau iš ten kalbėjau tai, ką norėjau. Galite įsivaizduoti šių dienų žurnalistą, kuris sau tai leistų? Galite įsivaizduoti laidą, kuriai nebūtų jokių draudžiamų temų ir jokių neliečiamų personalijų? Aš tokios laidos šiandien neįsivaizduoju - kaip ir tikros tiriamosios žurnalistikos, o ne jos simuliakro. Todėl, net jei ir norėtųsi grįžti, tiesiog nebebūtų prie ko.

Tiriamoji žurnalistika neįmanoma šalyje, kur žiniasklaida visiškai priklausoma nuo valdžios ir vietinių turtuolių malonės. Nes į ranką, kuri maitina, nekandama. Aš net galėčiau pasiūlyti paminklinio akmens, skirto galutinei tiriamosios žurnalistikos žūčiai, projektą. Ant jo būtų iškalta data - 2012 m. lapkričio 22 d., Rūtos Janutienės laidos „Paskutinė instancija“ pavadinimas ir Lietuvos prezidentės bei buvusios TV3 generalinės direktorės pavardės (laida, skirta nežinomai prezidentės Dalios Grybauskaitės praeičiai, prieš pat eterį buvo sustabdyta- aut.past.). Laikau likimo ironija, kad kontrolinį šūvį į Lietuvos tiriamosios žurnalistikos kūną paleido visuomenės informavimo priemonė, priklausanti skandinavams - kraštui, kuriame žiniasklaida yra viena iš laisviausių ir atsakingiausių pasaulyje. Gaila, nėra žurnalistikoje Jakeliūno, kuris visa tai ištirtų ir mums paaiškintų, kokie mechanizmai čia suveikė. O tą paminklą, žinoma, derėtų pastatyti Daukanto aikštėje - ten, kur įprastai protestuoja paskutinę viltį praradę piliečiai. Kartais ateičiau ir aš ir nubraukčiau ašarą. Tad jei ir kurčiau dar kokią nors laidą, ji būtų apie gyvenimo prasmę. Rimtai. Į ją kviesčiausi žmones, kuriems saulelė jau vakarop - suvesti gyvenimo balanso ir pakalbėti apie tai, apie ką televizijų laidose nelabai šnekama. Tai būtų negailestinga akistata su nugyventu laiku ir tuo, kam jį žmogus išeikvojo.

- Ar daug pasikeistų jūsų motyvacija einant į prezidentus, jei tai darytumėte šiandien?

- Prieš einant į prezidentus, būtina akimirką įsivaizduoti save, nugalėjusį rinkimuose, ir viskas taps aišku - tu ką nors sugebėsi ar ne. Jei to neįstengi įsivaizduoti, pradėti neverta. Kad ir kaip būtų keista, mane seniai žavi genialaus vokiečių filosofo Hėgelio teiginys, kad kiekviena valdžia - iš Dievo. Ir nors klasikinė vokiečių filosofija buvo laikoma vienu iš trijų marksizmo šaltinių, šis Hėgelio teiginys tarybiniais laikais buvo arba nutylimas, arba vertinamas itin kritiškai - kaip bet kurios, net pačios neteisingiausios, valdžios pateisinimas. Bet mano mėgstamas filosofas, kuriuo rėmiausi rašydamas disertaciją, galvoje turėjo ką kita. Bėgant laikui, man tai tapo mėgstamu užsiėmimu - per televiziją stebėti tą akimirką, kai įvairiose šalyse paaiškėja prezidento rinkimų rezultatai: politikas, kuris ką tik buvo beveik toks pat, kaip daugelis, staiga tampa kone pateptuoju. Tai iš tikrųjų labai mįslinga akimirka ir labai įdomus klausimas, kodėl vieniems pasiseka, o kitiems, gal net ne mažiau vertiems, tenka pasitraukti į užmarštį. Tie, iš nugalėtojų, - kurie apie tai bent retsykiais susimąsto, tikriausiai būna geri valstybių vadovai.