Ar kada nors bus kultūros ministras, kuris tiktų ir prie svečio, ir prie pečiaus?

Lyg ir bandanti nuo 1990- ųjų kažkaip įtakoti mūsų kultūros srautus, nemunus, tačiau niekada neįtikusi visiems menininkams. Ir kažin, ar pajėgi paveikti kultūrą. Nesvarbu, jog visi jos ministrai kalbėjo apie kultūros politiką.

Kultūros žmonės rašo peticijas ir piktinasi, jei, jų daugumos manymu, pasirenkamas ne tas kultūros ministras. Paskutinis kandidatas - iš antisemitinės partijos ir susijęs su šaldytais produktais.

Graudendamasis kalba apie žmones regionuose. Taip sakant, ne ta reprezentacinė iškaba. Jeigu iškabos iš tikrųjų ką nors lemtų, tai kiekvienas ministras taptų mūsų kultūros procesams lemtingas.

Atsiprašau, bet nė vieno didžiai lemtingo neprisimenu.

Ąžuolai lysvėse neauga

Pavyzdžiui, Lietuvos viešojo gyvenimo kultūroje dominuoja keiksmažodžiai. Gatvėse. Scenose. Socialiniuose tinkluose. Tačiau neprisimenu nė vieno Kultūros ministerijos vadovo-viešo keikūno. Vadinasi, nė vienas ministras ar ministrė šio keiksmažodiškai meninio proceso nė kiek nepaveikė. Nei sukūrė, nei sunaikino, nei pristabdė. Keiksmažodiškasis meninis procesas apsireiškė savaime. Kaip Tolminkiemyje kadaise apsireiškė Kristijonas Donelaitis. Nes ąžuolai išpurentose lysvėse neauga. Auga tik pomidorai.

Vienu metu Tarybų Lietuvos kultūrai vadovavo enkavedistas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Bet net ir to tikrai žiauraus žmogaus laikais buvo parašytas vienintelis tikras lietuvių literatūros pasaulinis šedevras - Balio Sruogos „Dievų miškas". Brandaus socializmo laikais kūrė Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Ričardas Gavelis, Eimuntas Nekrošius, Viačeslavas Ganelinas, Kęstutis Antanėlis. Tikras menas toks gyvybingas, jog kaip spindulys pralenda net per patį siauriausią plyšį. Sakinys ganėtinai banalus, nes daug kartų kartotas. O jei daug kartų kartotas, matyt, teisingas?

Menininkams ministrų nereikia. Menininkams reikia sponsorių, mecenatų. Horacijus kažkaip apsiėjo be kultūros ministro. Pirmieji žmonių piešiniai, rasti olose, nebuvo finansuojami iš kultūrai skirtų biudžetų.

Neįrodyta, jog ministro Jono Jučo laikais visa Lietuva užsikrėtė džiazu. Neįrodyta, jog ministro Sauliaus Šaltenio laikais buvo parašyta tikrai genialių romanų. Neįrodyta, jog ministro Remigijaus Vilkaičio laikais suklestėjo dramos teatrai. Tiesa, kai kurie kultūros ministrai labiau kreipė dėmesį į muziejus (Arūnas Gelūnas), į Nacionalinio operos ir baleto teatro remontus ir užsienio atlikėjus (Gintautas Kėvišas), į bibliotekas (Šarūnas Birutis) ar į Lietuvos meno propagavimą užsienyje (Liana Ruokytė-Jonson). Dar buvo Simonas Kairys, pasižymėjęs Rimo Tumino ir Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos puldinėjimu.

Visuomenė vystėsi savaip ir savaime

Tačiau visi šie ministrai, kaip ir čia nepaminėti kultūros ministrai, iš esmės nepaveikė mūsų visuomenės kultūros. Visuomenė vystėsi, augo, neaugo ir nesivystė visiškai nepriklausomai nuo kultūros ministrų intencijų. Nes ką čia slėpti. Kultūros ministrai kultūrininkams reikalingi tik tiek, kiek gali duoti pinigų. Įvairiems projektams. Todėl kultūros ministru iš esmės gali būti bet kas, baigęs verslo vadybą ir prie stalo atskiriantis, kuri šakutė yra desertinė. Ir šiukštu nesupainioti veidų. Fleitininkės nepavadinti būgnininke. O šiaip kultūros ministro pozicijos net neverta sureikšminti.

Džonas Steinbekas (John Steinbeck) ar Gabrielis Garsia Markesas (Gabriel Garcia Marquez) savo šedevrus galėjo parašyti bet kurioje šalyje ir be jokio tos šalies kultūros vedlio. Jei tokie buvo iš viso.

Jei kultūros ministro pozicija tokia įtakinga, kas galėtų paaiškinti, kodėl Lietuvos dar kai kur užsilikusių knygynų lentynose tiesiog siautėja lietuviška grafomanija. Rašytojų daugiau nei skaitytojų. Kulinarinių knygų daugiau nei valgytojų. Memuarų daugiau nei gyvų žmonių. O gyvenimo guru baigia prismaugti tikrus gyvenimus.

Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek prikepama prastų, proginių filmų, vienadienės vertės neva istorinių serialų. Nejaugi neliko drąsių menotyrininkų? Kasmet kūrėjai pagerbiami Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Kur tų šviesuolių balsai? Gal premijos - kaip kyšiai, kad užtiltų?

Galų gale, ir patys apgailėtinų filmukų kūrėjai yra baigę mokslus ir suvokia kuriantys chaltūrą. Bet tiesiog visi nori valgyti, todėl ne gėda. Vieni kepa projektus, kiti kepa filmus, treti kepa kepsnius kulinarinėms knygoms. Miestiečiai gėdina kaimiečius, kad jie - ramtadrylininkai, o kaimiečiai gėdina miestiečius, kad jie - suanglėję narkomanai. Tačiau per krepšinį susivienija ir choru užtraukia vis tą pačią „Ant kalno mūrai!". O prie stalų vis vien užbaubia ne Stingą, bet ką nors iš kaimo kapelos repertuaro.

O šiaip, tarsi nebūtų jokios Kultūros ministerijos, tarsi nebūtų nė vieno menotyrininko, gyvename savo asmeninius gyvenimus ir išpažįstame savo asmenines kultūras. Kas - prie Vilniaus vamzdžio, kas - Kaune, prie Aleksandro Jogailaičio klaikios statulos, kas - prie savo sodybos kieme pastatyto medinio kiškio, velnio, briedžio. Daugiau panašaus į vilką. Skonio dalykas. Svarbu, kad mums patiems ar bent merams patinka.

O kartais miestelius aplanko naujieji komikai, juokinantys ne sakiniais, bet keiksmažodžiais. Kaimas ir tai atlaiko, atlaidžiai pakikena. Vis įdomiau nei vis kartojami turkiški serialai.

Rašo, nes raštingi!

Tad dėl ko nerimsta menininkai? Kodėl rašo peticijas? O todėl, kad menininkai Lietuvoje visada piktinasi. Ir todėl, kad menininkai Lietuvoje raštingi. Ir todėl, kad jie kažkodėl iš anksto nusprendžia, kad šitas ministras juos supras, o šitas - nesupras. Ieško dvasinio kontakto.

Keista, bet panašaus dvasinio kontakto su savo ministrais ar ganytojais ieško ir pedagogai bei parapijiečiai. Todėl, jei ministras ar kunigas nepatinka ar patinkantį nori iškelti kitur, puola rašyti peticijas. Tačiau neteko girdėti, jog apie dvasinius kontaktus tauzytų finansininkai, kelininkai, medikai, teisėsaugininkai. Matyt, nepakankamai kultūringi.